Rašyti March, 2008

Luošys iš Ainišmano salos

31.March.2008

Keistuolių teatre apsilankau retai, nes, tiesą pasakius, man jis neitin patinka. tai yra pramoginis teatras, o mane domina meniniai, o ne pramoginiai dalykai. tačiau vis tiek karts nuo karto ten apsilankau, labiausiai dėl to, kad dabar ten kartais vaidina vienas pažįstamas, su kuriuo kažkada kartu vaidinom Palėpės teatre.

šeštadienį pažiūrėjau spektaklį, kuris buvo jaunųjų keistuolių kurso baigiamasis darbas, režisuotas Bagdono ir Giniočio (kuris savo nuopelnus įvardino man nelabai suprantamu terminu – režisierius statytojas).

buvę studentai scenoje dirba iš širdies. vieniems sekasi geriau ir vaidmenys įtikinamesni, kitiems – kiek prasčiau ir manęs neįtikina. tarp kitko, prasčiausiai turbūt vaidino pagrindinio vaidmens atlikėjas – nors vaizdą sukūrė labai įtikinamą, tačiau tik vaizdą.

visos detalės, perėjimai ir jungimai atidirbti iki smulkmenų. tas man ir patinka keistuolių teatre – aktorių “choras” (jei galima taip pavadinti), apjungiantis scenas, kuriantis vaizdą.

bet žiūrėdama spektaklį, negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai “studentiškas” darbas. kažko jam trūko iki rimto sceninio darbo. galbūt aktoriai pernelyg susikoncentravo kiekvienas prie savo vaidmens kūrimo ir pamiršo, kad spektaklis yra visų bendras darbas ir turėtų perteikti kažkokią bendrą mintį, ne tik atskleisti jų personažus. o galbūt pagrindinę spektaklio mintį pražiūrėjo režisieriai.

dabar gi – įdomu tik tol, kol susipažįsti su personažais. paskui – užtęsta, pernelyg monotoniška, nuobodu. spektaklis gerokai per ilgas, išmetus iš jo kokią valandą, tikrai niekas nenukentėtų.

Teatro diena

27.March.2008

šiandien yra Tarptautinė teatro diena ir nors aš nebesu net mėgėjiško teatro narė, vis tiek man šita diena yra šventė. teatras mano gyvenime  užėmė ir vis dar užima didelę gyvenimo dalį, nuoširdžiai jį myliu ir nuoširdžiai švenčiu jo dieną. be to, manau, kad šiandiena – ne tik aktorių ir teatro darbuotojų diena, tai ir žiūrovų šventė, nes žiūrovai yra neatsiejama teatro dalis. o aš tikrai esu prisiekusi teatro žiūrovė.

aktorius, režisierius ir kitus nusipelniusius šiandien apdovanos scenos kryžiais ir premijomis, sveikins draugai, kolegos, pažįstami ir nepažįstami. o aš, žinodama, kad niekas šiaip manęs nepasveikins, pasisveikinsiu pati. taigi, sveikinu su švente visus: aktorius, režisierius, scenografus, kompozitorius, dailininkus ir kostiumų dailininkus, grimerius, apšvietėjus, garsistus, scenos darbininkus, dekoracijų ir rekvizito meistrus, rūbininkes, valytojas, bilietų tikrintojus, administratorius bei visus kitus nepaminėtus, nuolat esančius teatre ir tuos, kurie į teatrą užsuka karts nuo karto – žiūrovus.

darbas į namus

26.March.2008

kas čia pasidarė – darbą į namus neštis pradėjau! kažkokia netvarka. anksčiau visada turėjau griežtą vidinę tvarką – darbo laikas baigias – baigiu su darbu. na gerai, jei reikia viršvalandžius pasėdėt – tai pasėdėdavau, bet darbas ir namai buvo atskiros teritorijos ir kai iškeldavau koją iš ofiso – baigdavosi visi darbai. žinoma, tie projektai, kuriems ką nors sugalvot reikia – galvoje sukasi įvairiu paros metu, bet galvojimas – toks ten ir darbas.

dabar gi per pastarasias savaites trečią kartą parsinešiau darbo į namus. ir darbavausi pusę vakaro (kitą pusę vakaro bandžiau atsigriebti už praėjusią naktį – snaudžiau).

iš tiesų, tai kartais nervina tas darbo neprognozuotumas ir nelygi apkrova – praėjusios savaitės pabaigoje sėdėjau ir porą dienų nosį krapščiau, o dabar štai – į darbo dieną nebeįtelpu. bet kas ten žino, gal ryt popiet vėl nosį krapštysiu…

na taip, trys kartai kai kam pasirodys juokingai mažai, bet aš stengiuosi nemaišyti darbo (už kurį pinigus moka) ir likusios gyvenimo dalies. vakarai yra poilsiui arba kitoms veikloms ir chaltūrkėms. tad darbo krūvio augimo tendencijos man nelabai patinka (o kam patiktų?).

filmavimas

26.March.2008

vakar naktį debiutavau filmavimo aikštelėj. pirmą kartą filmavausi, jeigu neskaityti namudinių-kelioninių vaizdajuosčių. nieko ten labai rimto – studentiškas filmas, bet vistiek su visais filmavimui privalomais atributais.

nežinau, koks ten bus rezultatas, bet pats procesas man buvo labai įdomus. viskas prasidėjo nuo kostiumų parinkimo ir matavimosi dar dieną prieš filmavimą. paskui, jau filmavimo aikštelėj – profesionalus grimas (nuo akių tušas normaliai nenusivalė iki dabar) ir pagrimavimai prieš didelius planus; garsas – buvau aprūpinta tokiu slaptu mikrofonu, su kuriuo galima eit ką nors šnipinėt, bet buvo ir toks didelis mikrofonas ant ilgo koto, kokie dažnai išlenda mažo biudžeto filmuose (bet ne šitame); paskui apšvietimas, nuolat taisomas, tvarkomas, derinamas, kad tik būtume šviesoje; tada choreografija – kur kada ir kaip prasilenkinėt su kamera (filmavom gana siaurame koridoriuje) ir galiausiai gal 20, o gal ir daugiau kartų kartojama ta pati scena. net dailininkas buvo, kuris tvarkė scenos vaizdą ir maskavo visokias bjauriai atrodančias dėmes sienoje.

scena buvo gana sudėtinga – bent pora greitų prasilenkimų koridoriuje su kamera, o viskas filmuojama vienu kadru, todėl vis kartojom ir kartojom ir kartojom. dar pridėkime tai, kad aš pirmą kartą kine, man reikėjo išmokti nesiųsti teksto, kaip kad daroma teatro scenoj, susitvarkyti su visomis techninėmis detalėmis ir pan. režisierius vis kartojo “daryk viską paprasčiau. paprasčiau”, o man tai sunkiai sekės. labai padėjo Justas, mano partneris toj scenoj ir pagrindinis filmo veikėjas. vis aiškino man, kaip viską daryti.

taip ir dirbom, apšvietimą vis taisė, choreografiją vis derinom aš vis mėginau paprasčiau. pagaliau padarėm neblogai, paskui jau gerai ir galiausiai režisierius pasakė: “viskas, turim”. tiesa, po to dar buvo daromi stambūs planai, kur kamerai kalbėjau kaip žmogui arba bendri planai, kai buvo filmuojama iš tolo, nuo kopėčių. galiausiai su mano scena baigėm jau po pirmos (naktį). aš iškeliavau namo, o kiti dar liko filmuoti kitų scenų.

o kai pagalvoji, kad visas šitas vargas tik dėl 5 minučių scenos… bet man tai smagu buvo, net jei ir pavargau. tikiuosi, kad rezultatas režisieriui tiks.

beje, man reikėjo juoktis šioje scenoje, tai vis juokiausi, juokiausi ir juokiausi – liūdna nebuvo. viena mergina iš filmavimo grupės po visko sakė, kad sapnuos kaip aš juokiuosi. aš pati nesapnavau. gal dėl to, kad miegojau mažai.

narcizai ir juokas

24.March.2008

ar todėl, kad myliu narcizus, pati turėčiau panašėt į Narcizą, t.y. mylėti tik save? nežinau, bet narcizai yra mano mylimiausios gėlės. gal todėl, kad jų galima gauti tik kartą per metus, tik pavasarį, bet man jie labai labai gražūs. visada jų prisiperku ir džiaugiuosi, džiaugiuosi, labai džiaugiuosi. per gimtadienį gavau vazoniuką su keturiais svogūnėliais ir dabar jie jau žydi ir primena man, kad pavasaris, net kai sninga.

šiandien vaikščiojau palei Nerį, spradžiau akmenukus į vandenį ir juokiausi. repetavau juoką, nes ryt turėsiu daug juoktis ir mane filmuos, bet tas repeticinis juokas mane užkrėtė gera nuotaika. dar nuotaiką pakėlė bandymas pasižiūrėti į save iš šalies: vaikšto moteris viena sau palei vandenį, mosikuoja maišeliu, spardo akmenukus ir kvatojasi. gerai, kad niekas nepamatė – būtų ką nors ne taip pagalvoję…

ženkliukai

21.March.2008

užmačiau, kad visas vilnius prikabinėtas naujų ženkliukų, daugmaž tokių:

tiesą sakant, man atrodo, kad jų prikabinta per daug arba jie bent jau per dideli. ir šiaip, kartais net keista, kokiose vietose jie užkabinti – nes rodo visai ne į vaizdingą maršrutą, o tiesiog kur nors ne vietoj.

bet vis tiek džiaugiuosi, kad vilnius puošiasi vardan turistų. tiesa, klausimas, kiek tų turistų supranta lietuviškai?

ambasadorė

21.March.2008

 pradėjau savo politinę karjerą – tapau ambasadore. aišku, kokia čia politika – aš tapau tiesiog Vilniaus ambasadore – kaip ir dar keletas šimtų žmonių. tai viena iš programos “Vilnius – kultūros sostinė” dalių.

tiesa, pačios ambasadorių programos dar iki galo nesuprantu – kam jie reikalingi? tačiau kadangi vienintelis reikalavimas – šypsotis ir skleisti geras žinias apie Vilnių – man tai nieko nekainuoja. ir dar ženkliuką davė. ir kitų daiktų, pvz lipduką “aš myliu vilnių”, kuris jau užklijuotas ant mano dviračio. dar davė visokių popierių su vyksiančių renginių programomis. tad dabar esu informuota.
o ambasadorių programoj užsirašiau todėl, kad tai padarė mano sesė. šiaip jau pavyzdį jai turėčiau rodyti aš, nes aš vyresnioji, bet šį kartą padariau išimtį ir pasekiau jos pavyzdžiu.

sriubų dieta

20.March.2008

pietūs yra toks baisus metas, kai kavinėse tave suvilioja labai maža kompleksinių pietų kainą, tu prisikemši pilną pilvą ir paskui jautiesi perpildytas visas ir miegi porą valandų, pasirėmęs į stalą ir apsimesdamas kad dirbi.

tad kai iširo mūsų pietų kolektyvas (pora kolegių pakeitė darbą) ir likome dviese, nusprendėme skelbti lengvų pietų arba sriubų dietą. ir paskelbėme. ir jau kurį laiką valgėme tik sriubas. ir buvo labai gerai.

šiandien per pietus išvažiavom kiek toliau, susigundėm kinų restoranu, o jame – kompleksiniais pietumis. ir prisikimšom. ir dėl to nieko gero šiandien nenuveikiau – snaudžiau prie kompo.

taigi, nusprendėm su kolega galutinai, kad daugiau tokių klaidų nedarysim. sriubų dieta valdo. ir nieko daugiau mums nereikia.

(skaniausios dienos sriubos apylinkėje – šmc kavinėje)

kamštis prie liftų

18.March.2008

pirmą kartą gyvenime patekau į liftų jam (transporto kamštį, jei galima taip pasakyti). praleidau prie dviejų mūsų namo liftų kokias 7-8 minutes ir per tai vos vos vėlavau į darbą (bet neviršijau leistinų normų) vien todėl, kad visi per tas 7-8 minutes atvažiavę ir atsidarę liftai buvo pilni žmonių. tiesa, man ir mano dviračiui pilnas liftas yra jau nuo 2 didelių žmonių. o visi tie liftai, kurie atsidarinėjo ir užsidarinėjo prieš mudu, būtent ir buvo su 2, 3 ar net 4 žmonėmis.

niekaip nesuprantu, kaip čia taip tiek žmonių vienu metu sugalvojo išeiti iš namų.

taip, aš bailė

17.March.2008

kartą jau kontraargumentavau Juozui, negaliu to nepadaryti ir dabar, kai savo įrašu jis visiškai suvarė mano blogą ar bent jau tokių blogų vertę.

ar aš esu bailė? taip aš esu bailė. ne dėl to, kad nekalbu apie prostituciją ar homoseksualizmą (prie to dar sugrįšiu). bailė esu tik todėl, kad toli gražu ne viską, ką manau, pastebiu ir patiriu, drįstu parašyti į blogą. nes mane skaito tie žmonės, apie kuriuos dažnokai norėtųsi parašyti. kas nebijo žmonėms sakyti tiesą į akis, pakelkite rankas. aš bijau. ir dauguma bijo.

bet prostitucija ir narkotikai čia nieko dėti. nekalbu ir nekalbėsiu apie juos ne iš baimės. nekalbu ir nekalbėsiu apie tai pirmiausia todėl, kad nieko apie tai nenusimanau, o antra – nes man tai neįdomu.

blogą suprantu ir vertinu visai kitaip, nei Juozas. jau tas jaunatviškas kategoriškumas – labai drąsiai jis teigia, kas yra, o kas nėra blogas. vilnelės vilnijimai garantuotai nėra – nes tai dienoraštis. o aš blogo (tinklaraščio) terminą daug labiau išplėčiu – man tai ir dienoraščiai ir nedienoraščiai. daug į juos telpa ir tai mane džiugina. jei visi kalbėtų vien be galo svarbiomis temomis – neturėčiau ką skaityti. nes tokiomis temomis kažin ar blogeriai pasakys ką nors daugiau, nei teko girdėti/skaityti specialistų straipsniuose. taip, mane sudomintų tiktai tokius dalykus patyrusių ar su tuo dirbančių žmonių nuomonės. bet kiek iš mūsų, blogerių, užsiiminėjom prostitucija? taip kad ar turime ką apie ją pasakyti naujo, ar tik galime banaliom frazėm pasibėdavot?

aš už tai, kad rašytume apie tai, kas kiekvienam ant liežuvio. nes paprastai žmonės mėgsta kalbėti apie tai, ką išmano, o ne apie tai, su kuo niekada nėra susidūrę. ar tai bus apie gražų matytą automobilį, ar apie pusryčiams suvalgytą blyną – jei papasakosime įdomiai – skaitytojų atsiras. galų gale, kiek populiarių knygų yra apie visiškai paprastus paprastų žmonių gyvenimus? nereikia išradinėti dviračio, užtenka pasidalinti savo žiniomis ir pastebėjimais. vieni jų turime daugiau ir profesionalesnių, kiti mažiau ir neprofesionalesnių, bet visos nuomonės sveikintinos, nes tik didelė jų puokštė padeda susidaryti visapusišką vaizdą.

o kalbėti apie narkotikus, prostituciją, pasaulinį atšilimą ar kitas globalines problemas, jei nesame jų patyrę, susidūrę ir nieko apie tai nežinome, būtų dirbtina. ar reikia mums dirbtinumo bloguose? man nereikia.

taigi, būkime įvairūs, mieli blogeriai (arba tinklaraštininkai). ir neneikime vieni kitų teisės egzistuoti.