Rašyti February, 2008

gyvenimas be nešiojamojo

20.February.2008

jau prabėgšmom minėjau, kad mano nešiojamas kompas sugedo. dabar guli jis kažkur taisykloje ir laukia, kol bus pataisytas. tuo tarpu per tas keletą dienų (jis man sugedo dar penktadienį, prieš švente) be nešiojamojo, beveik nusprendžiau, kad be jo man gal net geriau. turiu namie ir stacionarų, tačiau prie stacionaraus sėdėti užknisa – nepatogu tvarkingai sėdėti prie stalo – užtenka jau darbo dienos taip praleistos. tuo tarpu su nešiojamuoju susirangydavau kur nors ant sofkės ir taip leisdavau vakarus. dabar gi pasėdžiu šiek tiek prie stacionaraus ir einu knygų skaityti ar šiaip ko veikti. taigi, leidžiu savo makaulei pailsėti nuo tos dėžutės. darbai vis dar pasidaro, užtat dabar nebežioplinėju visur po internetą be reikalo. dabar einu skaityt knygų. ir labai tuo džiaugiuosi, nes nuolat gailėdavausi, kad nerandu joms laiko.

be to, aš jau kuris laikas, kaip tampiausi savo kompą į darbą, nes darbinis kaip sugedo, taip jo niekas daugiau ir nematė. tiesą sakant, su savo kompu sėdėti darbe buvo visai neblogai – niekas negalėjo drausti čatinimo ir kitų darbo laiką eikvojančių programų – mano kompas, ką noriu, ką instaliuoju. bet tampymasis kiek užknisdavo, ypač, kai po darbo ne tiesiai į namus traukiau. o dabar, kai manasis kompukas susirgo, teko šefui iškapstyti man kitą iš kur nors. iškapstė tokį senuką, bet sukasi jis – to man ir užtenka. svarbiausia – niekas pečių nespaudžia ir saugot nieko (be savo kaulų) per ledus slydinėjant nereikia.

va kiek prirašiau, o tenorėjau pasakyti, kad sugedęs kompas – ne visada bėda. na nebent su juo sugenda darbai, kuriems artėja deadline.

troleibuse

19.February.2008

šiandien nemaža laiko praleidau visuomeniniame transporte (mano kompukas serga, o ieškančią garantinio remonto, mane siuntinėjo iš vieno miesto galo į kitą), tai prisigaudžiau frazių:

“…pugačiovos stanikas visas auksinis, o papukai kokie….”

“…reik panaikinti visas kapines ir padaryti vaikams žaidimų aikštelių…”

“…per tuos studentus visai į troleibusą įlipti nebegali…”

“…įsivaizduoji, jis man dovanojo šlepetes. kas aš jam, motina?…”

“…kur toji gyvatė, kuri mane iki pat smėrties mylėtų?..”

Stintos

18.February.2008

brolio uošvienė privežė mums stintų. visą šaldymo kamerą užgrūdom (mažytė ji pas mus). o kadangi ir brolis, ir Giedrė ne itin entuziastingai žiūri į visokias žuvis – aš gavau įpareigojimą jomis pasirūpinti.

taigi, šiandien pirmą kartą savo gyvenime kepiau stintas. šiaip jas kepti galima ir nedorotas, bet, nusprendžiau, kad pirmąjį kartą ryšiuos rimtai. t.y. – imsiuos galvyčių pjaustymo.

šiaip nesu superjautri asmenybė, bet žalią mėsą čiupinėju be didelio malonumo. tik todėl, kad valgyt reikia. o kai maistas į mane žiūri, jaučiuosi ne itin jaukiai. tiesa, krevečių kaltinančias akytes ignoruoti jau pripratau. bet stintų akys kitokios.

taigi, guli prieš mane visa krūva atšildytų stintų, žvelgia visos į mane, kaltina. pasiguldau vieną ant lentutės – ta į mane spokso. šmaukšt peiliuku per žuvelę, galvutė atsiskiria nuo kūnelio, bet vis dar į mane spokso. antra žuvytė – antra galvytė, paskui trečia, ketvirta ir taip toliau. bet galvyčių krūvelei augant, nepatogumas mažėja. galiausiai tos galvytės iškeliauja į katyčių dubenėlį ir žvelgia dabar jau į mane iš tolo, be jokio poveikio.

galiausiai, kai stintos jau iškeptos, pasimėgavimas jomis užgožia bet kokius moralinius priekaištus. juk gerai pagalvojus, galvučių kapojimas ne ką skiriasi nuo, pvz., agurko pjovimo.

tiesa, kalbant apie kates, tai nenormalios tos mūsų katės. plastmasinės – prie plastmasinio maisto (taip sako mano tėvas) pripratusios. nes ne tik apie kojas nesisuko, nemiaukė ir nežiūrėjo alkanomis akimis sutūpusios, kai žuvį visaip kaip dorojom, bet ir kai žuvelioką į dubenėlį numetėm, pirma jį ilgai uostė, paskui laižė, paskui kepšnojo ir tik tada valgyti pradėjo. ir tai be didelio entuziazmo.

sniegas

17.February.2008

būsiu turbūt labai nepopuliari, pareiškusi, kad norėčiau tokios žiemos, kaip šiandien, bent mėnesiui. na taip, dar visai neseniai ilgėjausi 20-ties laipsnių šilumos ir saulės ispanijoje. bet čia turbūt mano meilė kraštutinumams. to oro, kai vis apie nulį ir purvina, aš nemėgstu. kas per žiema, jei net rogučių nespėji išsitraukti, o sniegas jau dingęs? man trūksta besmegenių, važinėjimosi nuo kalniukų ant “pašikniuko” (toks plastmasnis daiktas, skirtas padėti po šikna, kai važiuoji nuo kalno) arba bent jau kokio kartono gabalo (nes rogutėms jau per didelė, o slidžių nei turiu, nei gerai moku jomis naudotis). trūksta bent keleto gniūžčių kam nors (įskaitant ir mane) į veidą. galiausiai to sniego girgždesio, kuris lydi tave vėlų vakarą per jau užmigusį mikrorajoną.

man trūksta žiemos – tos tikros, lietuviškos žiemos, kurią prisimenu nuo vaikystės.

et, tas klimato atšilimas…

jaukinatis naują blogą

16.February.2008

pirma savaitė su nauju gražiu blogu baiginėjas. pirminis jaudulys, atsiradus naujagimiui, jau baigia ir nuslūgti. jau beveik pripratau prie naujosios savo gyvenamosios vietos.

per savaitę sulaukiau keleto sveikinimų čia įsikūrus, sulaukiau ir nepatenkintųjų reakcijos ir netgi grasinimų pasivogti mano gražiąją oranžinę spalvą. kol kas statistika rodo, kad dauguma skaitytojų mane atsekė iš paskos. žinoma, dar per anksti daryti išvadas.

googlas mane jau randa. pirmasis keywordas – kaziuko mugė 2008 (deja, apie ją nieko nerašiau, nieko nežinau).

tiesa, apgaulingai maniau, kad jau ir su savo css susidorojau. pasirodo, css mane įveikė su IE pagalba. reikės vėl sėsti ir krapštinėtis. kai noro, nuotaikos ir laiko bus. o tuo tarpu visus, atėjusius čia su IE, kviečiu keisti jį į normalią naršyklę.

galiausiai – tvirtai galiu pasakyti, kad man čia patinka. čia ir pasiliksiu.

Meilės diena su biblija rankoje

15.February.2008

viskas prasidėjo nuo (ne)kaltos masonų sueigos su poezija ir pakrizenimais. vėliau viskas persikėlė į neformalią aplinką. nesu tikra, kodėl ta biblija atsirado ant stalo, bet nusprendžiau, kad kalti istorikai ir filologai, kurie net į kabaką prisineša knygų, o atsinešę – negali jų neparodyti kitiems. kurį laiką visas stalas buvo pilnas knygų. bet biblija išliko iki pat ryto. būrėmės iš jos – atverti atsitiktinę vietą ir žiūri, ką tau likimas pranašauja. deja, nieko gero – man pranašavo vien visokius ištvirkimus ir nedorybes. matysim, kaip pranašystės pildosi.

beje, biblijos turėjimas traukia pašalinių žmonių dėmesį. na taip, ne kiekvienas eina gerti su biblija po pažastimi.  sutikom tokį pilietį, kuris turi namuose iš bibliotekos pasiėmęs visus penkis tomus šventojo rašto, tačiau nesugeba persilaužti per pirmąjį puslapį. tą pakartojo keletą kartų, kol privertėm jį garsiai perskaityti mums tą pirmąjį puslapį. kitas pilietis tvirtino, kad nesugebėjo biblijoje rasti angelų ir demonų mūšių aprašymų. jų ten yra, bet taip staiga paryčiais neradome jų ir mes. tad tam piliečiui rekomendavome google.

o kai po meilės dienos grįžti šeštą ryto, budintis pasidaro atitinkamas išvadas ir jomis netgi pasidalina.

gėlių trūkumas

14.February.2008

kaip ir dauguma moterų, turiu tą silpnybę – mėgstu gėles ir kitas dėmesio apraiškas. tačiau kai šįryt kolegės pradėjo priekaištauti kolegams dėl to, kad nesulaukė gėlių ir saldainių – supratau, kad nesu dar tiek išlepinta – buvau labai prieš tą idėją.

užtenka jau kovo aštuntosios,  kai visi vyrai privalo (ne nori ar gali, bet privalo – tokia vyrauja nuomonė) nešti moterims gėles. tą dieną prie kolegių priekaištų neprisidėčiau, nes esu įsitikinusi, kad tokie dalykai turi būti daromi ne todėl, kad taip įprasta. bet per daug nesistebėčiau jų elgesiu – irgi esu pripratus tą dieną gauti vieną kitą gėlytę, būtų keistoka be jų. bet Valentino diena juk nėra moterų šventė. ir kolegos juk nėra mylimieji, dažniausiai, jų net draugais nepavadini. tad reikalauti iš jų dėmesio meilės dieną – mažų mažiausiai keista. nors man labiau tiktų žodis – įžūlu.

deja, kolegai (kai kurie) pasidavė spaudimui. popiet sulaukėm širdelinio torto.  kolegių savimeilė liko pamaloninta, o kolegų “meilė” skaniai suvartota.

Kordoba

14.February.2008

paskutinis kelionės taškas – baltoji Kordoba, žydų ir arabų miestas. turistinis, bet turistams per daug nepataikaujantis miestas. turintis savo dvasią, išdidus ir elegantiškas. ispūdingas ir mielas.

vienam iš turistų gidų buvo parašyta, kad Kordobos Mezquita yra “absolutely must see”. būtina pamatyti. tikrai labai pritariu. tai itin keistas statinys, buvusi mečetė, į kurios vidurį įstatyta katedra. ne perstatyta, ne nugriauta ir užstatyta, o tiesiog viduryje įkurta katedra. tad katalikiškas skulptūras ir altorius supa arabiški ornamentai, ažūras, arkos. vaizdas nepaprastas, nenusakomas – tokio religijų persipynimo dar neteko matyti. nors aš vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai yra kažkaip klaidinga, kažkaip neteisinga – toks neįprastas tas reginys.

iš Mezquitos visi turistai suka į Juderiją. baltąjį labirintišką žydų kvartalą. siauros gatvelės ir baltai baltai dažytos sienos. sukiesi jomis, sukiesi ir taip jauku, taip miela.

gėlių gatvelė – miesto įžymybė. tačiau ne ji viena pilna gėlių – jų galima rasti vos ne kiekviename kiemelyje. ir tai ne turistams paruoštos vietos – taip gyvena paprasti žmonės. ir tas žavi bei stebina. ir priverčia pavydėti “o kad taip pas mus….”.

dar vienas Alkazaras. dar vienas įspūdingas sodas. turbūt tvarkingiausias, labiausiai išdailintas, jei ne čia pat įrengta stovėjimo aikštelė. jame pirmame pamačiau apkarpytus apelsinmedžius. įdomu.

parke skulpūra, įamžinanti istorinį įvykį – karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė derina Kolumbo kelionės smulkmenas. čia, Kordoboje, prieš keletą šimtmečių.

mieste pilna įvairiausios istorijos pėdsakų – nemaža ir romėnų palikimo. garsus tiltas, mažiau garsių malūno, šventyklos griuvėsiai.

pagrindinė aikštė. kleganti, nuolat pilna žmonių ir tuo graži. jos centre paminklas, supamas fontanų. visas tamsus, metalo spalvos, o galva – kažkodėl balta.

paminklas kordoboj

dar pilna žavių parkelių – tokiu tapęs beveik kiekvienas miesto skveras. pora suoliukų, keletas medžių ir krūmų, galbūt fontanas – nieko daugiau ir netrūksta, bet miestui prideda daug daug žavesio. ir net šiukšlių konteineriai čia gražūs.

įdomi detalė – senamiestyje dauguma restoranų, viešbučių ir parduotuvių iškabų yra balta ant juodo. vientisumas prideda miestui stiliaus.

galiausiai dar surandam ir karnavalo atgarsius – mokyklinis karnavalas. klasės nuo mažiausių iki didžiausių, pasipuošusios karnavalo kostiumais, žingsniuoja aplink parką ir skanduoja karnavalines skanduotes. tėveliai laksto aplinkui, fotoaparatais šaudo. smagus vaikų karnavalas.

vaikų karnavalas

Rusiškasis Hamletas

13.February.2008

balete buvau senokai, o geram balete – dar seniau. tad šis vakaras buvo tikrai malonus ir įspūdingas. iki šiol nebuvau mačius tikrai gero lietuviško šiuolaikinio baleto. nors, žinoma, lietuviško šiuolaikinio baleto mačiau labai jau nedaug (daug jo ir nėra). ir dar šį baleta lietuvišku vadinti – kiek sąlygiška, nes statė jį rusas.

bet kuriuo atveju, pastatymas man labai patiko. puiki choreografija, įdomūs sprendimai, gera scenografija. labiausiai mėgavausi choreografija. vien imperatorienės vaidmuo ko vertas, labai įspūdingas. gaila tik, kad su sąstatu ne itin pasisekė – ne Špokaitė imperatorienę šoko. bet ir Olga kažkokia ten (balerūnų nežinau taip gerai, kaip aktorių) šį vaidmenį atliko pakankamai įspūdingai. daugiau priekaištų turėčiau vyriškajai solistų daliai, kuri irgi nebuvo pati stipriausia galima. jiems kartais trūko emocijos, kartais buvo per techniška, per daug galvojama kaip čia atlikus tą ar aną judesį. na ir kordebaletas, kaip dažniausiai ir būna lietuvių šiuolaikiniam balete, stigo sinchrono, susišokimo.

bet net ir su šiais trūkumais, įspūdis gilus.

Karnavalas

13.February.2008

Ispanijoj užgavėnės taip pat švenčiamos. Tik vadinamos kitaip. Ir švenčiamos ne visai taip, nors pagrindinis principas tas pats – persirengėliai. Kadize ir kai kuriuose kituose miestuose jos švenčiamos rimtai – savaitgalį prieš ir savaitgalį po užgavėnių antradienio visas miestas virsta karnavalu, vyksta įvairūs renginiai.

Tiesa, kai atvažiavom iš ryto, po vakarykštės dienos šventimo, miestas atrodė kaip didelė šiukšlių krūva. Tai karnavalo užkulisiai. Irgi įspūdingi – tokio savartyno mieste dar neteko matyti. Bet mes ne apie tai.

Labiausiai man patiko tai, kad šventėje dalyvauja visas miestas. Miestas šurmuliuoja kaip kaziuko mugė, gatvės pilnos žmonių. Persirengusių kuo nors – daugybė, net jei jie visai nesiruošia dalyvauti kokioje nors programoje, pasirodyti. Kostiumai, dažniausiai, specialiai siūti, dažnai turbūt nuomoti.Tai tiesiog karnavalo dieną į gatves išėję žmonės. Nebijantys pasirodyti kvailai, kartais net besistengiantys pasirodyti kvailai.

(šitas ponas yra mano numylėtininis)

Labiausiai besimėgaujantys kostiumais, turbūt, yra vaikai.

Net vežimėliuose sėdintys vaikai yra išpuošti.


Suaugę gal ne visi išsipuošę, bet išsipuošę visai neblogai. Iš tiesų tai ko tik žmonės neprisigalvoja, kiekivenas gali prisiieškoti idėjų karnavalo kaukėms ir kostiumams.

Viena raudonkepuraitės versija:

Kita raudonkepuraitės versija:

Ir kiti kostiumai:

Bet kaukėti žmonės – tai dar ne visas karnavalas. Dar ir programa yra. Dieną – vadinamoji Karuselė. Tai daugybės chorų (beveik be išimčių, dainuoja tik vyrai, tačiau tarp muzikantų turi būti bent viena moteris) pasirodymai visame mieste. Chorai, savaime suprantama, irgi su kostiumais. Vieni chorai vaikšto ir dainuoja, kur sustoja.

Kiti, sulipę ant platformų ir traukiami traktoriukų, važiuoja siaurutėmis gatvelėmis ir dainuoja, kur sustoja.

Paskui, vakare, visas miestas patraukia žiūrėti parado. Sutūpia kas kur randa kampą. Palei ilgą ilgą gatvę, kuria eis paradas, sustatytos kėdės, parduodami bilietai norintiems atsisėsti. Pilna žmonių. Belaukiant parado pradžios, sutemsta, todėl ir nuotraukų neparodysiu – pernelyg jau nieko jose nematyti. Parade eina tie patys persirengėliai, tempiami didžiuliai balioniniai žvėrys, važiuoja didžiulės teminės platformos – apipavidalintos pagal pasakas ar populiarius animacinius filmus.

Paskui šventė tęsiasi iki ryto.