Rašyti February, 2008

Vėliavos

29.February.2008

Penktadieniais (ir ne tik) vienas toks kolega prisiunčia gerų nuorodų. Paveikslėlis iš vienos tokios nuorodos:

jav vėliava

JAV sukelia šypseną, kita statistika baisesnė.

Įdomu, kaip reikėtų paskirstyti Lietuvos vėliavos spalvas?

NOA. Pirma diena

29.February.2008

 

vakar prasidėjo, o šiandien jau baigsis pirmoji NOA (Naujosios Operos Akcija) arba trumpametražinių operų festivalis. jį iniciavo mano pažįstamas, Jonas Sakalauskas, kuris subūrė nepriklausomą kūrėjų grupę Operomanija ir su ja bei muzikos akademijos studentų atstovybe vykdo šį projektą.

vakar, beje, šiaip ne taip gavau patį paskutinįjį bilietą. jau sakė, kad bilietų nėra, bet pamatė mano gailias akis ir vieną kažkur surado. šiandienai bilietų jau nebėra (žinoma, tai manęs nesustabdys).

pradėkim nuo smagiosios dalies. iš pirmo žvilgsnio festivalis atrodė rimtai – tiek reklamos, rimti rėmėjai, geras išankstinis pasiruošimas ir, galiausiai, išpirkti bilietai. tačiau rimtas festivalis galėtų pasirūpinti, kad per pertraukėles tarp operų veikiantis projektorius būtų prieš renginį pastatytas ir nureguliuotas taip, kad rodytų tiesiai į ekraną. dabar gi prieš kiekvieną rodymą derina derina, tvarko tvarko, kad tik vaizdas kaip nors pataikytų ten, kur reikia. žinoma, nesugebėjimas susitvarkyti su technika (niekaip negalėjo įjungti full screen’o, paskui vėl kažkur vaizdas nugęso ir nebepasirodė) irgi nekuria profesionalaus festivalio įspūdžio. užtai kiek juoko sukelia…

ruošiantys sceną kitai operai irgi galėtų susiprasti, kad kitoj uždangos pusėj sėdi žmonės. nes dabar, kol buvo bandoma sutvarkyti projektorių, iš už uždangos garsiai atskambėjo pora frazių, tokių, kaip: “antrą štangą leisk, antrą”.

su projektorium susitvarkė, štangas nuleido, tuoj pradės antrąją operą. susėda orkestras klikt lempučių mygtukus, klikt, klikt – neveikia. sėdi, laukia. sėdim, žiūrim. juokiamės. vėl laukiam. ir taip kurį laiką. išeina ant scenos viena mergina gelbėt situacijos, mala kažką liežuviu apie nieką (drąsi mergina, reik pripažint). galiausiai mygtukai veikia.

antra pertraukėlė, laukiam trečios operos. projektorius vėl derinamas ir vėl viskas blogai. tada išeina iš už uždangos Jonas ir sako: “atleiskite, mieli žiūrovai, mūsų pultas sugedo, tad skelbiam 20 min pertrauką, kol bandysim jį pataisyti”.

o pertrauka buvo ne tokia ir bloga mintis. visi prasivaikščiojo. Jonas sakė, kad šiandien pertraukų bus daugiau.

taigi, grįžkim prie trumpųjų operų:

Gervė ir Gandras

įdomi pasakos interpretacija. gervė nori pamylėt gandrą, gandras nori pamylėt gervę, bet abu nedrįsta. vienintelė opera su ryškia stilistika, gerai sukurtais ir vaidinamais personažais, istorija. vienintelė, kurioje supratau dainuojamus žodžius. muzika ne itin įspūdinga, bet tinka prie stilistikos. žodžiu, didelių priekaištų neturiu, visai smagiai pažiūrėjau. o lyginant su kitais darbas, šis buvo vienintelis tikrai žanrą – operą atspindintis darbas. ne veltui jį kūrė žmogus, turėjęs patirties teatre.

Dviskaita

vyras dainuoja, moteris šoka, aplinkui dar malas 5 moterų choras. rimčiausia opera muzikine prasme. gražu žiūrėt, kaip moteris šoka. bet be šokio, daugiau nieko neatskleidžiama. pirmiausia gal dėl to, kad vienintelė tekstinė frazė, kurią galima suprasti – “čegevariškais batais”. visa kita ar dėl žodžiams nepritaikytos muzikos ar dėl nesugebėjimo aiškiai išdainuot lieka nesuprantamais garsais. akivaizdu, kad kompozitorė nelabai susidūrus su dainuojamąja muzika. ir dar akivaizdu, kad režisierė nieko nenorėjo pasakyti šiuo spektakliu. todėl jis nieko nesako. visąlaik rūstus vyras ir gležna moteris. na ir kas iš to? nagi nieko.

Džiuljeta ir Džiuljeta

Pradėkim nuo to, kad tas, kas taip pavadino šitą kūrinį, turbūt visai nenutuokia, kas yra Džiuljeta. Išleido į sceną dvi agresyvias bobas ir parodė laukines jų kautynes. agresyvi muzika, agresyvi išvaizda ir visiškai neišnaudota agresija spektaklyje. aš suprantu, kad laukinių moterų šokiai visai neblogai atrodo mokyklinių renginių metu, tačiau čia atrodė neskoninga, nevykę, banalu ir itin prasta. nežinojau, juoktis ar baisėtis bežiūrint.

Festivalį apibendrint dar anksti. Dar laukia šiandiena. Tačiau pagrindinę pastabą pasakyti organizatoriams galiu jau ir daba- visapusiškas mėgėjiškumas. neprofesionalas autorius + neprofesionalus (besimokantis) kompozitorius + neprofesionalus režisierius = trigubas neprofesionalumas. Jei ne kūrėjų, tai bent konsultantų vaidmeniui reikėjo pasikviesti nors vieną profesionalų režisierių ir kompozitorių. Jų pastabos, būtinos pradedantiems kūrėjams, būtų gerokai pataisiusios viską.

Princesė Turandot

27.February.2008

Šiaulių teatro gastrolės Vilniuje. Turandot čia jau antrą kartą. tai teatro jubiliejui skirtas spektaklis. Giniočio režisūra. jau tai perspėja, ko tikėtis – Giniotis kuria pramoginį teatrą, kurį dievina publiką ir kuris nepatinka man. šis spektakis – ne išimtis, nors ir jame, kaip daugelyje keistuolių spektaklių yra kuo žavėtis – Giniotis tikrai moka kurti sceninį vyksmą, judesį, užpildyti erdvę, išnaudoti visus aktorius ir sukurti iš jų vaizdą. tačiau dažniausiai sceną pildo visokiais efektais, kurie, mano nuomone, tinka pramoginiam šou, bet ne spektakliui.

panagrinėkim detaliau.

jubiliejus, jubiliejui, bet kam kišti vien tai progai skirtus tekstus į spektaklį, kuris bus vaidinamas dar bent porą metų? pradžia jau nuteikia mane skeptiškai.  prakalba į malonųjį žiūrovą su pigiais triukais, kurie man nė kiek nejuokingi. žinoma, publika krizena.

paskui – istorijos apie šiaulių teatrą pamokėlė. vėlgi – suprantu, kad tai gražu švenčiant jubiliejų, bet kam to reikia jubiliejui pasibaigus? taip, Turandot buvo pirmasis šio teatro spektaklis, bet kad jame nėra jokių aliuzijų su tuo pirmuoju – tai kam iš viso jį priminti?

visi šitie intarpai mane itin nervino. itin nepatiko scena apie šiaulių herbą. pagal pjesę, princesė užduoda mįslę apie venecijos herbą, o čia venecija keičiama šiauliais. pakeitė – puiku, visai neblogas sprendimas. bet kam, paminėjus tuos šiaulius, imti aiškinti visą šitą istoriją pažodžiui – kad buvo venecija, kad režisierius nusprendė pakeisti ją šiauliais. paaiškintas, šis triukas nublanksta ir tampa visiškai nevykusiu.

spektaklis pilnas juokelių, adresuojamų tiesiai žiūrovams. bet toks anekdotų pasakojimas man iš  viso nupigina visą reikalą.  na taip, anekdotų parinkta neblogų – juoką kelia. bet anekdotus gali papasakoti ir paskutinis laikraščio puslapis.
ok, dabar atmetam jubiliejų, atmetam šiaulius ir netgi anekdotus, kas lieka? didelis šou, skirtas publikai palinksminti. kadangi veiksmas vyksta kinijoje – spektaklis pilnas stereotipų – linkčiojimų viskam, kovos menų ir pan. pirmas veiksmas dar visai susižiūri (neskaitant pradžios, kurioje aktorių choro nesigirdi, tad nepagauni pusės istorijos). antrame – lakstymas po sceną neaišku kam ir neaišku kodėl. nejau nebuvo galima visko išspręsti, kas 3 minutes neperstumdant dekoracijų? daug lakstymo, maišalynės, erzelynės, tačiau estetiškai ir gražiai ji atrodo toli gražu ne visada.

ko visiškai nesupratau – kam buvo įkišti komedia del arte personažai, jei komedijos del arte čia nebuvo nė kvapo. tik keletas klounų, tiesa, su gražiai padarytomis nosimis ir kartais visai sužibančiais vaidmenimis.

kas man patiko? kai kurie aktoriai, ypač labai kiniškų bruožų tėvas ir pati Turandot. o štai princas – ne itin vykęs. bet šiaip bendras vaizdas (turint galvoj aktorius) visai neblogas – Giniotis išspaudė iš jų viską, ką galėjo.

dar patiko kostiumai ir kaukės – gražiai stilizuota kinija. o štai dekoracijos – ne itin vykusios ir atrodo labai pigiai.

ir ko labiausiai pasigedau – nors ko nors, apie ką būtų verta pamąstyti bent jau tarp teatro ir namų. ko nors, kas sukeltų minčių, nustebintų ar sujaudintų. kas užsiliktų. dabar gi užsiliko tik pora anekdotų.

apibendrinat – tai spektaklis – pramoga. gerai laiką praleis kiekvienas, neieškantis jokios gilumos. jei patinka keistuolių teatro spektakliai – turbūt patiks ir šis, nors keistuolių darbai būna geriau išdirbti ir geriau išvaidinti. tuo tarpu, teatre ieškantiems meno, teks nuobodžiauti.

pabaigai, citata:

– Mane gerai nuteikia koks lyriškas eilėraštis?

– Pvz. Donelaičio “Metai”? 

“sutaisė”

27.February.2008

nenorėjau gilintis į savo kompo gedimo ir taisymo subtilybes, bet dabar pasigilinsiu, nes esu baisiai pikta. taigi, pradėkim nuo to, kad pirkau jį iš Fortako. Garantiniam lapelyje parašyta, kad taisoma algirdo gatvėje (10 min nuo mano darbo, kaip puiku). pasiskambinau ten tą rytą ir sužinojau džiugią naujieną – jie atidarė naują saloną ir būtent jame dabar vykdomi garantiniai taisymai. o jis – ukmergės gatvėje. pačiame jos gale. ką gi, atsiprašau iš darbo ilgam ir sėdu į autobusą. nusitrenkiau iki to ukmergės galo per gerą valandą. užėjau, sakau: “kompą atvežiau taisymui”. klausia: “koks gamintojas?”. gamintojas DELL. “aaa, o Delų tai mes netaisome, juos taiso gamintojo atstovas ITTC. kuris, žinoma, įsikūręs kitame miesto gale. žemaitės gatvėje. ką gi, pranešu į darbą, kad greitai negrįšiu ir traukiu visa pikta žemaitės gatvėn. ten kompą priima, pažada per 4 dienas sutvarkyt.

po 5 dienų gaunu žinutę ir net nustembu – jau sutaisė: “Jusu irenginys sutaisytas. Maloniai prasome atsiimti Jums patogiu laiku. Dirbame I-V 8.00-17.00 UAB Sonex Technologies, Vilnius”. kitą rytą su džiaugsmu traukiu per vingio parką į žemaitės gatvę, pasiimu kompą (bet kadangi jau gerai vėluoju, net nepasigilinu, kas jam buvo – o vertėjo) ir dumiu į darbą. ten įjungiu kompą, pasidžiaugiu, kad veikia, perkopojuoju darbo failus į naująjį darbo kompuką ir pamirštu iki vakaro. o vakare… vakare įsijungiu kompą ir po penkiolikos minučių veikimo jį ištinka tos pačios bėdos. ir tai, vadinas, pataisė. na taip, dabar gedimai šiek tiek skiriasi nuo anų – gal ką nors iš krapštinėjo, bet prigimtis, akivaizdžiai ta pati. tad net jei taisė – iki galo nepritaisė.

kitaip tariant – ryt vėl į žemaitės gatvę. šį kartą – dar piktesnė. tik tegu pabando man dar kartą grąžinti nesutaisytą – aš žinau, kur tokius dalykus skųsti ir netgi turiu ten draugų.

rytas

26.February.2008

ryte savo kompuko pasiimti (jis sveikas ir veikia) myniau per vingio parką. o ten taip ramu ramu, paukštukai čiulba, vos vienas kitas žmogus bėginėja. ir toks grynas, gaivus oras, kad visas rytas pasidaro gražus ir gaivus. tiesa, kol neišmini tiesiai į geležinio vilko gatvę – joje ir padust galima. bet šiaip tai pagalvojau, kad norėčiau kasdien į darbą minti per vingio parką. tiek nervų sutaupyčiau. tik kad labai jau aplinkui bus, vadinas, reikia keisti ofiso lokaciją (kas planuojama jau seniai) arba darbą. bet geriau lokaciją. darbas man vis dar patinka.

šventė…

25.February.2008

be visų kitų gimtadienių, šį savaitgalį buvo mano kompanijos gimtadienis. ir ką? ir nieko – jokio baliaus, net torto nebuvo. nesiskundžiu, tik šiaip keista, kad tokią progą paminime tik apie ją primindami klientams.

iš kitos pusės, o ką aš padariau, kad paminėtume šią progą? paburbėjau į blogą tik.

sloga

25.February.2008

šiandien mane užpuolė baisų baisiausia sloga. ir ne mane vieną – pusė bendradarbių šniurkščioja, galvojam paskelbti epidemiją ir nebedirbti.

manoji sloga bjauri – visą laiką kutena nosį, daug čiaudau ir jau įpusėjau pirmąjį servetėlių pakelį.

ir šiaip sloga yra mano nemėgstamiausia žiemos liga. pirmiausia todėl, kad tai nesiskaito liga – lovoj gulėt negali, nors ir jautiesi bjauriai. antra todėl, kad jokie vaistai nuo jos nepadeda. na, nebent laikinai. ir trečia todėl, kad servetėlės, kad ir kokios minkštos būtų, nubrūžina nosį, ji būna raudona ir skaudanti.

crazy diena

24.February.2008

viskas prasidėjo nuo pasivaikščiojimo. arba nuo “Labas rytas” – taip teigia sesės versija. Aš, asmeniškai, visiškai nukreizėjau coffee inn’e. ten sukūriau karvę žudikę skraidantį puodelį mutantą nanorobotą bzzz. tiek iki ašarų nesijuokiau jau seniai. ačiū, sese.

paskui laksčiau, ieškojau, skambinau, organizavau ir visaip kaip kitaip užsiėmiau brolio dovana. žinoma, per tai pamiršau visus savo pirkinius. bet dovaną suorganizavom. tokią, kokios jis norėjo – stalo futbolą. tad nuo šiol mūsų namuos žaisim ne tik stalo žaidimus, bet ir futbolą, biliardą, hokėjų ir kitus žaidimus (tas stalas toks 8 žaidimai viename). daugiau apie tą stalą, turbūt, pasipasakos pats brolis.

paskui namisėdą brolį ištempėm į party, apdovanojom ir diena baigėsi. šiandien laukiu jo grįžtančio iš party su futbolu. įdomu, kaip jį talpinsim į virtuvę.

2 dalykai, kurie mane priverčia keiktis

22.February.2008

šiaip jau esu labai švenlus ir mandagus žmogus. bet yra 2 dalykai, kurie nuolat priverčia mane keiktis.

1. vairuotojai, kurie mano, kad dviračiai neegzistuoja. yra tokių, kurie ramiai tau prieš nosį užsuka ant dviračių tako ir staigiai prisiparkuoja. taip staigiai, kad vos neįvažiuoji jiems į subinę. yra tokių, kurie tiesiog važiuoja dviračių taku, nes jiems čia ar ten reiks pasukti ar panašiai. yra tokių, kurie įsivaizduoja, kad dviratis gali tilpti į tą 20 cm tarpą, kurį jie palieka tarp savęs ir bordiūro, ir visai nesvarbu, kad dviračių takas yra gerokai platesnis. yra tokių, kurie nepraleidžia dviračio, nors turėtų, nes dviratis juk gali sustoti arba net važiuoja tiesiai ant dviratininko, nes juk jis kur nors dings. kai minu į darbą, dažniausiai nusikeikiu ne vieną kartą, o retkarčiais dar ir apspardau kokią mašiną.

tiesa, puikiai suprantu, kad mano eismo taisyklės (turiu asmenines) irgi kartais priverčia nusikeikti vieną kitą vairuotoją. kitaip tariant – paprastai būname atsiskaitę.

2. vienuoliktas autobusas. kai šalu stotelėje gerą pusvalandį, nes vienas autobusas tiesiog neatvažiavo, o kitas vėluoja – iškeikiu tiek vairuotoją, tiek grafikų sudarinėtoją, tiek kamščius. tiesa, patyliukais, pusbalsiu ar tiesiog mintyse, nebent tuščia stotelė. kai jis nuvažiuoja 2 minutėmis per anksti, o kitas tik už gero pusvalandžio – keiksmai tenka vairuotojui ir mano durnai galvai, nes juk žinojau, kad jis taip padarys, žinojau, nes jis nuolat taip daro. jei tai būtų vienkartiniai atvejai – jie nesukeltų tokios mano reakcijos. bet tas autobusas taip daro nuolat. o stotelės vis dar nešildomos…

kodėl toks įrašas? nes vienuoliktą autobusą žiauriai keikiau ir vakar, ir šiandien.

Sounds in G

20.February.2008

šį gospelų chorą atradau prieš porą metų, kai kažkas pasakė, kad sekmadienį Jonų bažnyčios mišiose giedami gospelai. tai mane trumpam sugrąžino į bažnyčią – nereguliariai klausiausi jų kokį pusmetį. paskui pamiršau ir šiandien vėl iš naujo juos atradau. klausiausi jų gimtadieninio koncerto, kurio metu buvo atliekamos Roberto Ray Gospelų mišios.

vakaras buvo super – užvedanti muzika, nepriekaištingas atlikimas. na taip, tikrą gospelų chorą įsivaizduoju kaip juodaodžių kompaniją su didžiule soliste priekyje. tačiau kaip lietuviams, šis choras dainavo tikrai gerai ir tikrai mane užvedė. pabaigoje jau nenusėdėjau ir šokau atsistojus krašte, kaip ir pridera klausantis tikrų gospelų.

džiaugiuosi, kad lietuvoje daugėja tokios muzikos.