Rašyti November, 2007

žirafos – lūzeriai

15.November.2007

žirafos – tai mes (aš ir dar keletas). ir mes lūzeriai.



(mūsų logo. aš piešiau.)

regis, nepasakojau dar apie smegenų mūšį, arba kvizą (lietuviškai būtų viktorina), kuriame dalyvavau su žirafų komanda jau porą mėnesių. pats laikas papasakoti, nes jis baigėsi, o mes pralaimėjome. be to, vakar skaitė ištrauką iš kažkieno blogo, aprašinėjančio tą kvizą, tai pagalvojau – kuo aš prastesnė?

trumpai tariant, pora pažįstamų sugalvojo tokį užsiėmimą – kas savaitinius susitikimus, kurių metu jie uždavinėja visiems klausimus, o visi bando pasirodyti protingais ir spėlioja atsakymus. spėlioja komandos po 6 narius.

mūsų komanda vadinosi “Net Žirafs” (neklauskite, kodėl – manęs nebuvo, kai kiti pavadinimą galvojo). dažniausiai mes užimdavom garbingą trečiąją vietą (iš tai 8, tai 11 komandų). tokią užėmėme ir bendroje įskaitoje.

o štai finaliniame žaidime ėmėm ir pralošėm beveik be kovos. t.y. iškritom ketvirfinalyje, pralaimėję prieš bendroje įskaitoje 6 vietą užėmusią komandą. na, bet ta komanda bent jau užėmė trečiąją vietą, taigi, nesame absoliutūs lūzeriai, tik šiek tiek lūzeriai. reikia pastebėti, kad bet kuriuo atveju nebūtume toli ėję – klausimai apie sportą ar “kuri valstybė pasaulyje užima X vietą pagal dydį/gyventojų skaičių” mums ne itin sekėsi. ir šiaip mes ten buvom susirinkę tiesiog for fun, o ne kažką laimėti – tai fun ir buvo :) paskui, kai pralošėm, tiesiog žaidėm komandoje vieni prieš kitus. tai skaičiavom, kad ne itin daug taškų būtume ir kartu surinkę.

tiesa, aš laimėjau alaus už geriausius (ir gausiausius) klausimus. klausimus žiūrovai ir pralošusių komandų nariai uždavinėjo žaidžiančioms komandoms. manieji buvo tokie, kaip “kas buvo parašyta Al Capone vizitinėje kortelėje?”, “kiek truko pats trumpiausias istorijoje karas?”, “kokios valstybės valstybinis orkestras yra mažesnis didesnis už jos armiją” ir t.t. atsakė, rodos, tik vieną iš manųjų klausimų, buvo toks apie bučinius.

bet kuriuo atveju, iki vakar trečiadienius leisdavom tikrai smagiai, o kartu dar intelektualiai (tiesa, mano intelektas po trečio alaus paprastai išsisemdavo). bet vakar viskas baigėsi ir atsivėrė didžiai gili intelektualinė tuštuma (nu daugmaž).

tačiau su komanda jau planuojam bent kartą susirinkti žaisti Risko. ne toks intelektualus, užtat strateginis žaidimas. jei patiks, galėsim padaryti tradiciniu.

ar turite mobiliaką?

14.November.2007

prie manęs gatvėje priėjo nelabai kokybiškai atrodanti moteriškė su keletu maksimos maišelių ir senokai skalbimo miltelių nemačiusiu paltuku ir paklausė: ar turite mobiliaką? mano mobiliaką pavogė, aš noriu iš jūsų mobiliako paskambinti į savo mobiliaką.

papurčiau galvą ir nuėjau. o eidama galvojau, kad labai jau keistą priežastį susigalvojo – paskambinti. sakytų, blokuoti ar dar ką nors panašaus, o čia – tarsi norėtų paskambinti vagims ir paprašyti, kad grąžintų.

paskui pagalvojau, ar duočiau telefoną normaliai atrodančiam žmogui, kuris sakytų, kad jį apvogė ir jis nori blokuoti banko korteles ar kad mobilų pavogė, o jam būtinai reikia pasiskambinti kam nors. turbūt neduočiau – pernelyg giliai manyje įsišaknijęs įtarumas ir nepasitikėjimas žmonėmis gatvėje.

bye bye bike

14.November.2007

užvakar myniau užsimerkus, nes sniegas krito į akis (vos nenutrenkiau poros praeivių). vakar važinėjausi su akiniais nuo saulės (man visai patiko). šiandien nusprendžiau pasiduoti. oficialiai pradedu viešojo transporto sezoną. bent jau iki pirmojo atšilimo.

šįryt, nepaisant to, kad darbe reikėjo būti net ne 9, o 8 – spėjau į autobusą ir prie savo darbo stalo jau sėdėjau 5 minutės iki darbo pradžios. jaučiu, autobusas privers mane būti punktualesne, nei iki šiol.

beje, snausdama autobuse dar pagalvojau, kad ne tiek daug miego prarasiu – vietoj 20 minučių lovoje, tiesiog pasapnuosiu 20 minučių atsirėmusi į kokią bobutę.

katės žudikės

12.November.2007

turbūt todėl, kad vakar mane sunervino mano katė, eilinį kartą nutampiusi mano užuolaidas (o šį kartą – visiškai, net vielą, ant kurios jos kabo nurovė), šiąnakt sapnavau kates žudikes, nuo kurių bandėm apsiginti su kažkuo (nežinau, kas jis buvo, tų draugų nepažįstu). keista, bet sapnas nebuvo baisus, nors tos katės tikrai nuoširdžiai norėjo mus pribaigti. katės tikrąja to žodžio prasme išdygo iš žemės – kažkokie keisti augalai virto jomis – pilkomis ir panašiomis į mano katę. tiesa, tos pilkos katės dar nebuvo žudikės – tokiomis jos kažkaip (nepamenu kaip) tapdavo ir tada jos būdavo didelės ir juodos. nuo vienos tokios gynėmės kažkokiame name, ją pjaustėme, trankėme ir kitaip žiauriai elgėmės (turbūt čia buvo iškrova, kurios išvengė mano katė) bet ji buvo nemirtinga. galiausiai ją pribaigėme dujinėje orkaitėje, bet ne karščiu, o dujomis. o tada negalėjome išeiti, nes aplinkui namus buvo pilna pilkų kačių, kurios galėjo tuoj pat tapti juodomis. paskui įsikišo mano žadintuvas ir mano katė pasakė miau.

treniruotė prieš viešojo transporto sezoną

12.November.2007

Dar aną savaitę kalbėjau apie dviračių sezono uždarymą, bet iki šiol jo neuždariau. tačiau šiandien į darbą vykau viešuoju transportu – mano dviratis serga. tiksliau, jam turi būti pakeistas galinis permetiklis (kaip tikra blondinė už vairo, sugebėjau suprasti kad kažkas blogai tik tada, kai viskas pasidarė itin blogai ir dviratis toliau nebevažiavo). tas permetiklis turėjo būti pakeistas jau vakar, bet kai atėjau atsiimti dviračio, hawai express berniukas pažiūrėjo į mane kaltomis akimis ir pažadėjo, kad pirmadienį jau tikrai bus pakeistas. taigi, šį rytą teko keltis anksčiau, kad spėčiau į autobusą. atsikėliau beveik laiku – spėjau pamojuoti nuvažiuojančiam mano autobusui.

ko tik nepadarysi, kai vėlavimas į darbą gali atsiliepti tavo finansams – per 4 minutes nulėkiau 7-8 minučių kelią, dalį jo – lenktyniaudama su troleibusu, į kurį, visgi, suspėjau. besistumdydama su troleibuso bobutėmis dar spėjau pasimelsti, kad kamštį troleibusas įveiktų per mažiau nei penkias minutes – įveikė per keturias, ir, galiausiai, 8-10 minučių kelią nuo stotelės iki offiso įveikiau per 5 minutes. darbe buvau 9:08, taigi, net 2 minutės iki vėlavimo ribos.

bet jeigu taip reikės kas rytą…

knygos

10.November.2007

vakar gavau dovanų geras dvi lentynas knygų! t.y. 56 tomus iš pasaulinės literatūros serijos. susidėliojau jas į eilę ant grindų ir negaliu atsidžiaugti. myliu knygas, o geras knygas – dar labiau. jos net mano katei patiko – miegojo ant jų visą naktį. dėl tų knygų aš esu baisiai laimingas žmogus dabar, net nesvarbu, kad reikia dirbti šeštadienį.

perkelsim

8.November.2007

grįžtant iš pietų mano dviračiui subačiaus gatvėje kelią pastojo didžiulis sunkvežimis. jis ten pilstė smėliuką ir buvo įsitaisęs taip, kad tarp jo ir sienos galėtų prasigrūsti nebet pėstysis. tad stabtelėjau palaukti, kol jis baigs. o tą vaizdą stebintys darbininkai ir sako “paprašyk, jis tave perkels su šituo” ir rodo į virš viso to pilstymo pakabintą kaušą. sakau “netiplsiu”. sako “tilpsi, tilpsi”. būčiau beveik susigundžius, tik kad tuo metu jau baigė pilt smėlį ir netrukus pasitraukė tas sunkvežimis man nuo kelio.

paburbėjimas apie kinišką interjerą

8.November.2007

kiekvieną kartą pietaudama kiniškame restorane (o tai darau gana dažnai), užsimanau ką nors parašyti apie tokių restoranų interjero fenomeną. šį kartą tą norą sugebėjau išlaikyti kiek ilgiau ir jis nedingo iki atėjau iki blogo.

pripažinkime, kinų maisto restoranų interjerai dažniausiai varijuoja kažkur tarp beskonybės ir pakenčiamo kičo. taip nutinka iš dalies dėl to, kad viskas, kas kiniška – ir taip turi asociaciją su pigumu ir kiču. tačiau visada galima pasirinkti tokias detales, kurios derės ir nerėš akies. deja, net jei bendras interjeras yra skoningas – kinų restorane bus būtinai prikišta arba dirbtinų medžių, arba neva tikrų sienų iš putoplasto, arba prikabinėta visiškai neskoningų žibintų. maišomi stiliai, prikišama visko, kas tik randama po ranka, nederintant ir negalvojant – tai kiniškas stilius. nesu mačius nei vieno restorano, kuriame nebūtų detalės, iškrentančios iš viso konteksto. pavyzdžiui viename iš restoranų, kuriame interjeras beveik geriausias iš visų matytų, yra įtaisytos tokios pigios ir iš viso konteksto iškrentančios rūbų kabyklos. vis svarstau, ar viskas taip yra dėl taupumo, ar tiesiog dėl nesugebėjimo išsivaduoti iš stereotipinio kinų restorano vaizdo?

dar man šiek tiek keista, kad visi tie restoranai labai jau raudoni. suprantu, kad raudona – dažniausia kiniškų suvenyrų spalva, taip pat ji pinigų ir sėkmės spalva. tačiau pagal tą reikšmę daugiau bankui tinka, nei restoranui. todėl man labai patiko vienas restoranas, pasipuošęs šviesiomis smėlio spalvos snienomis, išmargintomis kiniškais ornamentais. tiesa, ten užtat buvo labai juokinga butaforinė siena su baseinėliu. bet kuriuo atveju, raudona spalva kiniškam kontekste mane jau pradeda truputį erzinti – tai popsas.

kartais atrodo, kad kinų restoranai tiesiog privalo būti neskoningi. tarsi taip būtų žymimas jų savitumas, tai būtų jų išskirtinis bruožas, jų vėliava. ir jei nori gauti jų maisto, turi kentėti jų beskoniškumą, turi mokytis tolerancijos jų nesugebėjimui derinti detalių. galėčiau verkšlenti, kad mano itin išlavintas ir itin subtilus skonis kenčia tokiose vietose,  bet kadangi skrandis nesiskundžia, nesiskundžiu ir aš – geriau geras maistas prastoj aplinkoj, negu gera aplinka ir nevalgomas maistas. juk ir čia burbu tik iš meilės tiems restoranams – ir ką gi aš be jų daryčiau?..

pirmas sniegas

7.November.2007

visada visiems sakydavau, kad dviračiu važinėsiu iki pirmo sniego. šį rytą, pažiūrėjus pro langą rimtai susimąsčiau. važiuot ar nevažiuot. tada dar kartą pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad jau vėluoju net su dviračiu. čiupau jį ir išvažiavau.

ką gi, ne taip ir baisu, kaip atrodė. tiesa, kai slystelėjau gedimino prospekte, tai po to perpus sumažinau greitį. bet šiaip tai važiuoti galima, o jei dar į akis nesnigtų…

tik baisoka truputį, todėl dviračių sezoną šiandien baigsiu. nebent iki rytojaus visas sniegas nutirps, bus neslidu ir sausa.

keičiam temą

7.November.2007

paieškos baigėsi, per jas sumušiau savo blogo lankomumo rekordus (net įrašą apie krepšinį pralenkė), ir dabar grįžtu į normalias vėžes.

vakar prie radisson sas buvo filmuojamas kažkoks filmas. jau iki to mačiau, kad kažkas bus – prieš porą dienų mačiau porą NY taxi (niujorko taksi) stovinčių prie viešbučio, paskui aplink pradėjo kabint keistus ženklus Central Prk West ir pan. tą dieną dar pastatė hotdogų kioską, viešbutį pavertė baru ir vietoj arklių gatvės įrengė garažą.

bet man labiausiai patiko reklama – ji filmuose irgi yra, tik kišama ne taip akivaizdžiai. ant šmc, kažkur antram plane pakabino cocacola reklamą. baro lange iškabimo Budvaizerio švieslentę. kažin, ar vien tam, kad tiesiog sukurtų nuotaiką – už tokias smulkmenas, jaučiu, visai nemažus pinigus sumoka.

įdomu, kokį filmą filmavo – būtų įdomu pažiūrėti, kaip per ekraną viskas atrodo…