Rašyti November, 2007

trumpai

29.November.2007

nesirašo man blogas. ne todėl kad neturėčiau, ką pasakyti, o todėl, kad pradedu ir niekaip neužbaigiu įrašo. todėl visas pradžias ar pabaigas sudėsiu čia, po nuotrupą sumesiu, kad žinotumėt, jog aš čia, gyva ir niekur nedingusi. tik tyliu.

norėjau papasakoti, kad

– dukart žadėjus trečią kartą turbūt tesėsiu – pradėjau viešojo transporto sezoną. nebevažinėju nuo šiandien dviračiu iki kito globalinio ar vietinės reikšmės atšilimo

– jau gavau viešojo transporto krikštą. taip ir nesupratau, už ką mane aprėkė ta bobutė, bet jos akys liepsnojo pykčiu. man jau pradeda patikti troleibusai

– norėjau išvažiuot į Daniją, bet niekas manęs nepaėmė. truputį palengvėjo, kai nepaėmė – viskas buvo taip neplanuota ir taip netikėta. būtų sukėlę daug visokių problemų ir rūpesčių, bet, žinoma, būtų gerai buvę. norėjau taip imti ir pradingti. nebedingsiu. kol kas.

– aš turbūt išgarsėjau – net zuokas su manimi sveikinasi. prasilenkėm – linktelėjo, aš jam atsakiau linktelėjimu. iš tiesų tai vien todėl, kad žinau paslaptį, kaip priversti įžymybes sveikintis su tavimi. taip pat, kaip dresuojami liūtai.

vjosas asamblėjoje vakar po dešimtos valandos vakaro man žiauriai paskaudo galvą. juokingi man tie vaikai, kurie neturėdami jokio supratimo apie tokius dalykus, vaidina didelius politikus. priminė putiną – taip pasakė vienas žmogus ir tikrai, kai kurie iš jų primena putiną ar kitus ne itin gerai pagarsėjusius politikus. juokingi man visi tie neva svarbūs pliurpalai apie smulkmenas, teisinius niuansus ir kitas nereikšmybes, užlaikę krūvą nuobodžiaujančių žmonių iki pusės vienuolikos. bet kuriuo atveju, panašu, kad tapom opozicija. o opozicija būti smagiau, nei pozicija. galėsim skaičiuoti kitų plaunamus pinigus ir garsiai apie tai rėkti. kažkas pasakė: “džiaugiuosi, kad jūsų čia tiek daug – tai rodo, kad jums rūpi vjosas”, o aš replikavau sau panosėje: “parūpsta, kai čia susirenkam”. dabar vėl nerūpės iki kitos asamblėjos.

– vyksta negrų (žinau, kad reikia sakyti “juodaodis” ar pan, bet čia ne apie tai) migracija iš afrikos ir atgal
– tų, juodų keksiukų, kurie tapo itin populiarūs mūsų biure. sakėm, klientus vaišint pradėsim. tai va, vieną dieną jie pabėgo iš šaldytuvo ir iš artimiausios parduotuvės. tarsi būtų su paukščiais išskridę į šiltuosius kraštus. vakar vėl grįžo.

– sugalvojau, ko noriu iš kalėdų senelio. žieminių padangų. dviračiui.

– savaitgalį mano namuose svečiavosi mergaitė iš baltarusijos. keistoka ji buvo, bet simpatiška. pasirodo, baltarusų kalba kalba tik 3 procentai šalies gyventojų. be kalbos nėra nei tautos, nei ateities valstybei – taip sakė ji.

– kažko dar nepasakiau. to ir nepasakysiu. na ir nereikia.

lauk

26.November.2007

 “Skaitytojams tikrai nepatiktų tiklaraštis, kuriame gali perskaityti
apie bet ką: vieną dieną apie dviračių sportą, kitą kartą apie pupelių
sriubą, o trečią – apie nepasisekusią meilę.”

taigi, mielieji nuolatiniai skaitytojai, ką jūs čia veikiat?

šiuo metu mano blogas išgyvena krizę – nebenoriu į jį rašyti, tai jis verkia vienišas liūdnas ir neprižiūrimas. jei niekas nebeskaitytų, būtų iš viso ramu. tad, lauk, mielieji nuolatiniai, lauk – o tai tuoj apie pupeles ir meilę pradėsiu rašyti!

p.s. cha, ką tik supratau, kas yra atsakomybė prieš skaitytojus.

Aš – Fojerbachas

26.November.2007

Nuobodus spektaklis. Vos neužmigau, o taip man teatre labai retai nutinka. Vieno psichiškai nesveiko aktoriaus frustracija ant scenos nebuvo nei juokinga, nei graudi, tik nuobodi. Kažkaip teatras, teatro gyvenimas, apie kurį, regis, buvo pjesė, sunkus aktoriaus gyvenimas, šiuolaikinio teatro susidūrimas su klasikiniu apie kuriuos irgi tekstas kalbėjo liko kažkur nuošalyje – viską užgožė kvailai atrodančio tipo asmeninės problemos. Kai įvežė metalinę konstrukciją – šunį, kuris, regis turėjo sukurti įspūdingą finalą, pasidarė tik dar labiau kvaila ir juokinga.

Nepatiko man vaidyba – Masalskis viską darė nuobodžiai “pagal vadovėlį”, o asistentas buvo tiesiog netikras, neįtikinamas. O režisūros tiek ten ir buvo – tik šuo.

Bežiūrėdama šį spektaklį supratau, kodėl man nepatinka Masalskio režisuoti spektakliai – jis juos visus stato sau, o kaip aktorius jis man neįdomus.

Ai, tiesa, prisiminiau, kas dar man pasirodė juokinga – pradžia, kurioje scenos darbininkai tvarko sceną, technikas – apšvietimą. Masalskis vėluoja su tokiais sprendimais – taip mačiau pradėtą jau ne vieną spektaklį.

vilnele, atlik svajoto testą!

22.November.2007

suprantu, kad tai aukštesnė reklamos klasė, bet kai baneris į mane kreipiasi “vilnele, atlik svajotojo testą”, man tai nepatinka. dar jei kiek mažiau idiotiška reklama būtų… net negaliu aiškiai argumentuot, kodėl, bet tiesiogiai man į dantis kišama reklama mane daug labiau erzina, be to, jaučiuosi kiek nejaukiai.

beje, pati dirbdama reklamos rinkoj puikiai suprantu, kad kuo toliau, tuo tokios reklamos bus daugiau ir aš išmoksiu ją ignoruot lygiai taip pat, kaip ignoruoju visą kitą reklamą. bet kol kas mane tai erzina. aš neleidau jokiems baneriams vadinti mane vardu.

gal jau pats laikas eit ir susikurt sau blogą už Blogo ribų. be visų šitų nesąmonių. tik tyngiu. ir serverio neturiu.

ps. per tą banerį pamiršau, ką norėjau parašyt. nu ir nereikia, einu kuo toliau nuo įkyrių reklamų.

eilėraštis

21.November.2007

vakar vakare iš nepažįstamo numerio gavau žinutę (kalba netaisyta):

100 panewezio gezu

uoliai garbindawo jezu

100 panawezio geju

gezams kartkartem padejo

man pritrūko žodžių. taip, aš bendrauju su daug pradedančiųjų poetų, bet tokio genialaus dar neteko sutikti. kadangi nenusprendžiau, ar liaupsinti jo poezijos talentą, ar iš karto siūlyti spausdintis – taip nieko jam ir neatsakiau.

stalo žaidimai

20.November.2007

vakar nusprendėm užeiti į bixus ir visai netyčia ten radom stalo žaidimų klubą. pamatėm, kaip kažkas iš po padavėjos staliuko traukia žaidimus. pagalvojom – būna gi baruose žaidimų (nors tiek daug dar nemačiau). irgi pasiėmėm vieną (Alias). pažaidėm, o tada ketvirtas žmogus išėjo ir mes nusprendėm pakeisti žaidimą. susiradom skotland jardą ir pradėjom aiškintis taisykles. prišoko toks berniukas – “gal padėti” – ir išaiškino mums viską, kaip žaisti. paskui iš jo ir sužinojom, kad, pasirodo, čia vyksta stalo žaidimų klubas, kur žmonės tiesiog susirenka pažaisti. jis vykdavo bixuose pirmadieniais ir antradieniais, o dabar juos jau meta lauk iš čia, tai jie persikelia į Double Coffee ir žais ten ketvirtadieniais.

prižaidėm scotland yardo ir panorom kito žaidimo. pasiėmėm tokį “naujakuriai”. ten taisyklės dar sudėtingesnės, tai kitas berniukas prisėdo su mumis pažaisti ir kartu paaiškinti taisykles. taip ir išmokom žaisti. iš tų visų taisyklių knygelių kažin ar būtume išmokę, nes jos kažkokios labai sudėtingos buvo. taip kad tas klubas man patiko, nes jie labai maloniai priima naujus ar tiesiog netyčia užklydusius žmones ir jiems padeda. o ir stalo žaidimai man patinka, taigi, gal reikės dar kada apsilankyti.

raidės dar kartą

18.November.2007

va, parašiau įrašą, kad rašysiu iš didžiųjų, sukėliau dideles aistras dėl to. ir ką? ir nieko, parašiau kitą įrašą ir net nepastebėjau, kad visą jį parašiau iš mažųjų. įdėjau, pažiūrėjau, kaip atrodo ir tik tada prisiminiau.

taigi, prieš vėją nepapūsi. vilnelės raidės vos akimirkai išaugusios ir vėl sumažėjo. na negaliu kitaip, tiesiog negaliu. atleiskit.

brainwashing

18.November.2007

nežinau, ką prie europos prikabintas reklaminis ekranas naktimis rodo, bet man tai atrodo kaip kažkoks smegenų plovimas. nė karto nesustojau pažiūrėt ilgiau, bet keistų vaizdų ten tikrai būna. pvz. rašo didžiulėm raidėm žodžius “sumušė, apvogė, išprievartavo, mirė” ir t.t., o paskui rodo žydrą dangų su debesėliais. arba kažkokį tai pieštą sparnuotą velnią iš nugaros, labai keistai judantį.

kai pirmą kartą važiavau pro šalį ir mačiau tuos vaizdus, galvojau, bene išgėriau tiek, kad jau velniai rodos. bet ir antrą kartą tą patį vaizdą mačiau…

raidės užaugo

16.November.2007

vienas mano blogo skaitytojas pasakė, kad negerai darau, pradėdama sakinius iš mažosios raidės. Todėl nuo šios akimirkos pamėginsiu rašyti, pradėdama juos iš didžiosios. Nepažadu, kad ilgai tempsiu – nepratus taip, bet pabandyti gi galima.

Ir vis tiek man keista, kad žmonėms taip svarbios tos didžiosios raidės. Kažkaip man, asmeniškai, net gražiau, kai visas tekstas vien mažosiomis. Galbūt iš principo nemėgstu didžiųjų – man jos negražios, tikrai negražios. Tad kai įsigaliojo laisvė rašybai (juk, regis, dabar jau nebėra reikalavimo viską pradėti iš didžiosios – knygų pavadinimų, autorių vardų ir pavardžių iš mažosios esu mačius) aš ir ėmiau rašyti be didžiųjų raidžių. Kažkur bloge, regis, net Lietuvą iš mažosios parašiau – tada kilo nedidelė diskusija, nes mane apkaltino nemeile savo šaliai, o tai yra grynų gryniausia netiesa. Mano nuomone, meilė tėvynei ne didžiosiomis raidėmis rodoma, bet čia jau kita kalba. Meilė kalbai galbūt parodoma būtent didžiosiomis – jeigu jau to reikalauja lietuvių kalbos taisyklės. Todėl ir išaugo mano raidės. Galų gale, aš pati labai nemėgstu tekstų, parašytų be lietuviškųjų nosinių, brūkšnelių ir varnelių. Yra žmonių, kuriems sakinių pradžia iš mažosios – beveik lygu rašymui be lietuviškų raidžių. O aš nenoriu, kad mano rašliavos kam nors keltų tokias emocijas, kokias man kelia tos šveplos rašliavos.

pirštinės

15.November.2007

na kodėl taip būna?

užsidėjau pirmą kartą mylimiausias pirštines – ir tą pačią dieną vieną pamečiau. o tokios gražios buvo, oranžinės…

dabar nešioju kitas pirštines. matyt, nelabai man jos patinka – vis mėginu jas pamesti, bet niekaip nepavyksta – šiandien jau ketvirtą kartą per savaitę praeivis man parodė, kad pamečiau pirštinę. kartą net per pusę parduotuvės mane atsekė ir tą pirštinę atnešė. kodėl niekas taip negalėjo man anos, oranžinės, parodyti?