Rašyti October, 2007

dviratis – užkrečiama

3.October.2007

kai pirmą kartą atvažiavau į savo darbą dviračiu (po poros savaičių darbo – buvo gal balandis), visiems tai buvo “oho”. tai buvo vienintelis dviratis visame nedideliame kieme. šiandien kieme karts nuo karto sustoja 5 dviračiai. ir visi iš mūsų ofiso. negaliu pasakyti, kad tai mano vienos nuopelnas – birželį prisijungė prie manęs naujas darbuotojas, jis iš karto atmynė su dviračiu. taigi, buvom dviese. dar po poros mėnesių porą kartų iki darbo atmynė vienas dizaineris, bet kad jam velniškai toli mint – pilaitėn, tad jis taip padaro tik retkarčiais. jau rugsėjį dviratį įsigijo kūrybos direktorius. ne kasdien su juo atmina, bet jau kieme stovėjo ne kartą. šiandien į darbą dviračiu atmynė pats šefas. beliko tik keletas mergaičių – projekto vadovių, kurių, turbūt, ant dviračių lengvai nepasodinsi. nors viena jų jau buvo porą sykių pasiskolinus mano dviratį kur nors greitai ir netoli numinti, taigi, pradžia ir čia jau padaryta.

va taip ir daugėja dviračių vilniuje.

gaudynės

3.October.2007

na ir darbadienis. tik dabar atradau laiko aprašyti šio ryto gaudynes su katėmis.

pabudau per vėlai. gerokai per vėlai, tad po 15 minučių jau tempiau savo dviratį per duris – vėlavau. tuo metu katės žaidė gaudynių. tik užsisukau, su dviračiu – mano katė atvijo brolio katę prie durų ir šmurkšt abi pro duris. mano katė jau porą kartų buvo taip padarius, ji palipa truputį aukštyn ir leidžiasi sugaunama. brolio katė kol kas pro duris nelindo. mano katė ją išvijo. o dvi katės, tai ne viena…

taigi, durys atviros, dviratis stovi laiptinėj, o aš paskui kates. savo katę pagavau, kaip visad, tarp 7 i 8 aukšto (manasis yra 5). parnešiau, uždariau ir išėjau brolio katės ieškoti. ant laiptų neradau. o mano name koridoriai ne tie, kurie visi iš karto aprėpiami, blogiausiu atveju liftas už kampo – o ilgi ir užsiraitę į šalis. pradėjau žemyn nuo 9 aukšto (iki kurio užlipau su viltimi,kad katė bus likusi prie laiptų) ir radau 7. net gaudyt nereikėjo, tik paimt ir parnešt.

vėlavau į darbą 15 minučių.

omnitel salonas

1.October.2007

šiandien gyvenu be pakrovėjo. vakar irgi be jo gyvenau – apie pietus numirė mobilus ir likau be ryšio. kadangi mobiliaisiais nesidomiu, centre, netoli darbo, žinau tik nokia saloną (mano telefonas – samsung) ir 2 omnitel salonus gedimino prospekte. nuvažiavau į artimesnį – ant durų užsiklijavę lapą, kad lūžo pas juos sistema ir nedirba. rekomenduoja kitą saloną prie lukiškių. nuvažiavau iki to, prie lukiškių. dirba dvi moteriškės. viena vidutinio amžiaus, kita mergaitė – mokinė. prieš mane stovėjo 3 žmonės, dar 2 sėdėjo po vieną prie kiekvienos moteriškės – nelabai daug. taip atrodė. tačiau ant kliento kėdės atsisėdau ir gavau progą paprašyti pakrovėjo tik po 50ties minučių. toji mergaitė per 50 minučių tespėjo aptarnauti vieną klientą – nors nieko jam nepadėjo, tik pasakė, kad susisieks su juo, kai sužinos, kas ir kaip. visą tą laiką ji dar klausimais trukdė kitai moteriškei. kita moteriškė sukosi spėriau – jos sąskaitoj 3 klientai. akivaizdžiai, klientų aptarnavimo sistema pas omnitelį dar ir kaip netobula – vien pakeisti kliento gyvenamąjį adresą užtruko apie 10 minučių. o kai kalba eina apie sutarčių pasirašymą – tai ir pusvalandį užtrukti gali, ir 50 minučių…taigi, kai pagaliau paprašiau to pakrovėjo mano samsungui – jį atnešė. problema tik ta, kad jis mano telefonui netinka. ne toks kištukas. tad 50 minučių atstovėjau veltui. ir likau be pietų veltui.

viešpatie, vidury baltos dienos mane užvaldė tinginystė

1.October.2007

kieno kūrinys taip vadinosi, nepamenu, o pagooglinti – tyngiu. tinginystė yra pati didžiausia mano bėda. štai vakar visą dieną pratingėjau. na, neskaitant namų tvarkymo darbų, bet po visų intensyvių sėdėjimų prie kompo man tai buvo poilsis. bet tai kaip gera taip visą dieną nieko neveikti, tik miegoti, skaityti, žiūrėti filmus ir dar išplauti grindis. nesvarbu, kad dega nepadaryti darbai, nesvarbu, kad dėl to šiandien teks darbuotis iki ryto, nesvarbu. nes tinginystė užvaldo ir nieko nebegali pradėti. bet gal tam ir skirti sekmadieniai – kad po savaitės maratono galėtum patingėti. prieš pradedant naują maratoną. tik tiek, kad po tokių tingių dienų užsinori patingėti dar kokią savaitėlę. ar dvi.

tada žadintuvas išvaiko bet kokias tingias mintis, šaltas dušas priverčia galvoti apie nebaigtus darbus, kurių deadline jau šiandien, nors kai minu per miglotą vilnių, dar spėju pagalvoti, kaip gera būtų taip ir neišlipt iš lovos iki popiet.

su puodeliu arbatos atsisėdu prie darbinio kompiuterio, peržiūriu asmeninį paštą, tada darbinį paštą ir darbotvarkę – iki pietų dar jokio darbo priduoti nereikia, ir atsidarau Google Reader – tegyvuoja tinginystė.