Rašyti October, 2007

užduotis

10.October.2007

gavau užduotį – pasiūlyti idėjų, kaip turėtų atrodyti vitaminų vyrams pakuotė, kadangi mūsų vyrų dizainerių sukurtos pakuotės yra pernelyg moteriškos.

kaip aš mečiau studijas arba kaip mane metė universitetas

10.October.2007

o viskas buvo taip: mane pervedė į mokamas studijas, o aš pasakiau “ką, už tokias studijas dar ir mokėti???”. taigi, mes su universitetu metėme vienas kitą. et…

jaučiuosi, kaip atsikračiusi didelės ir nereikalingos naštos. aišku, gaila tų metų, kuriuos sugaišau studijuodama. gaila tų dalykų, kurių nepadariau, nes ėjau į paskaitas. taigi, šį žingsnį žengti buvo sunkiausia dėl to, kad taip daugybė vakarų dingsta iš mano gyvenimo be jokios prasmės. kai prieš tai jau kartą mečiau studijas – užteko mėnesio, kad suprasčiau, jog nieko gero iš to nebus. šį kartą prireikė metų ir mėnesio bei universiteto (arba tiksliau vieno dėstytojo) iniciatyvos. na bet, kaip sako liaudies išmintis: geriau vėliau negu niekad. (hm, nors gal šiuo atveju ta patarlė ir netinka – nebūčiau metusi, po metų turėčiau magistrą).

bet kuriuo atveju dabar džiaugiuosi laiku, kuris priklauso tik man. džiaugiuosi, kad dabar vakarais galėsiu daryti tai ką noriu, o ne tai ką reikia kažkokiam dėstytojui (tikrai ne man). iš tiesų man reiktų dažniau mesti studijas – tokia laisvė pasijunta, kad net gera.

o šiaip kažin ar kada begrįšiu į informatikos studijas. bent jau ne lietuvoje. dabar jau noriu studijuoti ne tai, ką reikia ar lengva, o tai kas įdomu. tik nežinau, kas tai galėtų būti.

beje, dabar man visko metimo metas – savaitgalį baigiu savo karjerą scenoje ir išeinu iš teatro studijos. ironiška, kad dėl mano nutolimo nuo teatro studijos ir sprendimo ją palikti, didele dalimi kaltos sudijos – per jas dažnai neturėjau laiko teatrui.

pasivažinėjimas

9.October.2007

šiandien buvau susitikusi su sesute. kai jau traukėm link namų, pasiūliau ją pavežti ant bagažinės. kartą jau bandėm tai padaryti – visai neblogai sekėsi, nes mynėm nuo kalno ir galėjau įsivažiuoti. dabar irgi pradėjom nuo kalno. tačiau kalnas baigėsi sankryža, tad teko sustoti. paskui pabandėm tą patį, bet buvo šiokia tokia įkalnė. dviratį labai mėtė, niekaip nesisekė išlaikyti pusiausvyros, o dar pėstieji ir siauras šaligatvis maišė – vairavau kaip visiškai girta – nuo šaligatvio krašto iki šaligatvio krašto ir dar daug juokėmės. vieną akimirką, kai ypač susvyravome, iš už nugaros pasirgirto labai nuoširdus “o šūde! o šūde!”. tada jau virtom nuo dviračio, nes nesusilaikiau iš juoko.

motė

9.October.2007

mano mama laiškus visada pasirašinėja “Motė”. todėl gavus jos laišką visada nusišypsau.

carmina burana

8.October.2007

šiandien žiūrėjau, kaip trupė iš izraelio sudarkė Orffą. sudarkė – nes niekaip kitaip nepavadinsi jų “šokio”. norėjosi užsimerkti ir klausytis tik muzikos.

nors trupė buvo išvadinta profesionalia, spektaklis reklamuotas, bet tokį reikalą pateisinčiau, tik jeigu šoktų mėgėjai. nes viskas atrodė kaip “nesugebam šokti baleto, tai pavadinkim tai šiuolaikiniu šokiu” ar dar tiksliau “nemokam šokti, tai šoksim šiuolaikinį šokį”. beviltiškas reikalas. visiškai primityvi choreografija, šokėjai, beviltiškai bandantys atsiplėšti nuo žemės, jokios šokio technikos, šokio grakštumo, išbaigtumo, grožio, jokios interpretacijos, tik primityvios traktuotės – geismas rodomas strėnų judesiu, o jei mylisi – tai išsirengia iki apatinių ir trinasi vienas į kitą. net kostiumai – ir tie kažkokie netikę. labai daug apie spektaklį pasako tai, kad iš jo išėjusi pasakiau “nu, apšvietimas buvo neblogas”.

žodžiu, po pusės spektaklio pradėjau aiškinti sesutei, kad mes sušoktume geriau ir vaizdžiai nupasakoti, kaip viskas atrodytų, jei jie scenoje naudotų ne dirbtines vynuogių kekes, o tikras vynuoges – kaip visur taškytųsi vynuogių sultys ir jie slydinėtų ant kauliukų – tada jau pasidarė linksma, nebe graudu.

reakcija

8.October.2007

viena iš geriausių reakcijų į mano dviračio skambutį (kai privažiuoju iš nugaros, pėstysis žingsniuoja viduriu tako ir nėra kaip jį apvažiuoti):

kai jau skambinau trečią kartą, jis atsisuko, pažiūrėjo, porą sekundžių pagalvojo, tada pasakė “aaaa…” ir pasitraukė iš kelio.

ačiū

8.October.2007

bloge.lt atsirado nauja funkcija – “Blogosfera”. Ten rodo nuorodas į mano blogą ar jo įrašus. ir ką aš ten radau? o gi 17 Blogoramų! todėl šis trumpas įrašas yra skirtas tam, kad aš pasakyčiau didelį ačiū vienam tokiam iš nežinau.lt, kuris ne tik skaito, bet dar ir kitiems rodo mano blogą.

svetimiems išsipasakoti lengviau

8.October.2007

aš turbūt atrodau kaip labai gera klausytoja. o gal mano veidas tiesiog skatina išsipasakoti? šiandien vėl gavau eilinę dozę sunkaus gyvenimo – šį kartą iš vienos tokios įstaigos buhalterės. atėjau tik sąskaitos faktūros, o išsinešiau dar keletą istorijų, apie tai, kaip sunku tvarkytis su struktūriniais fondais, kaip anksčiau ji dirbo didelėj uab be jokių kompiuterių – ir tai darbo buvo mažiau, kaip čia visi įsivaizduoja, kad ji nieko nedirba, nes nesupranta, kiek daug iš tiesų mažų darbelių atsiranda ir kaip norėtų ieškotis naujo darbo, bet “kas čia mane seną ims”aš linksėjau, pritarinėjau, užjaučiau. galiausiai ji atsipašė, kad čia taip savais vargais užpuolė ir pridūrė: “svetimam žmogui dažnai lengviau išsipasakot”.o aš vis tampu tuo svetimu, kuriam išsipasakojama.

nepastabumas

5.October.2007

kiekvieną dieną du kartus pravažiuoju palei nerį nuo balto tilto link žvėryno. pakelėj, prie sakurų sodelio stovi toks paminklas kažkokiam japonui. ir, turiu prisipažinti – pastebėjau jį tik šiandien – tarsi staiga būtų iš žemių išdygęs, kai kažkokia grupė japonų ėmė fotografuotis prie jo. išvados:

1. esu visiškai nepastabi

2. turistai yra gerai, nes jie parodo vietiniams vietines įžymybes.

šiandien mindama iš darbo būtinai privažiuosiu arčiau to paminklo ir susipažinsiu.

lietutis

4.October.2007

šiandien atmyniau į darbą su dviračiu. kas, kad lyja. gerai, kad lietpaltį rimtą turiu, tai nedaug sušlapau, bet nėriau per porą balų, visiškai sušlapau batus ir dabar gal imsiu ir visai susirgsiu, nes kojos šala. ir viskas todėl, kad jei važiuočiau sausai autobusu – vėluočiau į darbą bent 20 minučių – ir tai man kainuotų pusės dienos atlyginimą. tad iš baimės vėluoti nėriau į lietų. viskas dėl tų kvailų (ne)vėlavimo taisyklių…

gerai tik, kad lietus man visai patinka. žinoma, man jis patinka daug labiau, kai pagaliau iš jo išnėrus į sausą patalpą, turiu kuo persirengti.

ir dar, ypač smagu buvo žmonių žvilgsniai: “nu ir debilė…”