Rašyti October, 2007

be reikalo

17.October.2007

kiekvieną trečiadienį turiu darbe atsirasti 8 val, nes vyksta darbiniai susirinkimai. šį rytą, kaip visada, pramiegojau, išlėkiau neišsidžiovinus iki galo galvos ir palikus bardaką namie. vos nenutrenkiau poros bobučių pakeliui ir visą kelią žiauriai skubėjau minti. buvau darbe 5 minutės po 8. o tada atėjo šefas ir pasakė “aš nespėjau pasiruošti, taigi, susirinkimo nebus”.

dviračiai

16.October.2007

gavau užsakymą rašyti apie dviračius. bet gi aš nieko apie juos nežinau. tik kaip juos minti. iš tiesų esu visiška blondinė už vairo, tik ne už mašinos, o už dviračio. man geras dviratis – tas, kuris gražiai atrodo. nieko nežinau apie patį dviračio mechanizmą (be to, kas akivaizdžiai matoma) ir jei ten kažkas sugestų, ne tik nemokėčiau pataisyt – tikėtina, kad nelabai ir pastebėčiau, jei dviratis vis dar važiuotų. tiesa, moku dviračiui ratus nuimti – man čia jau daug.

štai ir dabar dviratis visas girgžda, traška, braška ir dar su stabdžiais kažkas negerai – nu bet aš važiuoju ir apsimetu kad viskas gerai. kai subyrės, vešiu taisyti.

o tokio dviračio, kaip paveiksliuke, visai norėčiau. jeigu jis veikia. įsivaizduoju, kaip į mane žiūrėtų žmonės vilniaus gatvėse.

batuotas dviratis

krepšinis

16.October.2007

vakar stebėjau krepšinio varžybas – mano firma žaidė su dar dviem. užėmėm garbingąją trečią vietą.

po mokyklos laikų, tai buvo pirmos mano matytos “gyvos” krepšinio varžybos. turiu pripažint, kad buvo kiek nuobodoka. kažkaip neveža manęs krepšinis, nors tu ką. malasi visi po aikštelę ir tiek – jokio grožio. ir azarto nelabai buvo – labai jau prastai mūsiškiai žaidė.

beje, apie krepšinio taisykles nelabai daug težinau (tik kad reikia mesti ir pataikyti), tačiau baudų mačiau bent dvigubai daugiau, nei teisėjas. keistas tas teisėjas buvo. o gal aš tiesiog kažko nesuprantu.

ką aš galvoju apie aplinkosaugą

15.October.2007

seku madomis ir dabar rašysiu apie aplinką, kaip daug blogų šiandien. taigi, ką aš manau apie aplinkosaugą.

ogi sakau jums atvirai – dėjau aš ant tos aplinkosaugos. taip, oficialiai man rūpi klimato atšilimas, užterštumo problema ir kertami miškai. realiai man į juos nusispjauti – ne mano mišką kerta, šiltesni orai man patinka, o užteršumo kol kas nejaučiu. taip, aš egoistė. nesusirūpinsiu, kol man tiesiogiai dėl to nieko neskaudės. ir vien dėl to, kad visi šiandien gražiai kalbės apie gamtą, nesiruošiu apsimetinėti, kad ji man rūpi.

važinėju kas diena dviračiu ne tam, kad tausočiau aplinką – pirma, neturiu nei mašinos, nei teisių, antra, man patinka dviračiai, trečia, nekenčiu visuomeninio transporto ir kamščių ir ketvirta – taip greičiau. to išmokau amsterdame – man žiauriai patiko ir pradėjau važinėti pati.

nemėgstu kai šiukšlina ir pati, jei galiu, surenku ne tik savuosius, bet ir svetimus butelius iš gamtos. nes man nepatinka, kai būna prišiukšlinta. šiukšlę iki šiukšliadėžės nunešti nėra sunku. šiuo atžvilgiu esu griežta ir sau, ir kitiems. bet niekada nedarau to tam, kad apsaugočiau nuo kažko aplinką. tiesiog apie tai negalvoju. kitaip tariant – tėvai kalti, jie taip mane išauklėjo.

elektrą tausoju todėl, kad už ją moku iš savo kišenės.

pirkdama prekes, niekda nesidomiu, ar jos nekenksmingos aplinkai. manęs visai nedomina, ar jos padarytos iš kokių nors perdirbtų medžiagų. būdama gamtoje į ežerą feirio neleidžiu vien todėl, kad man feiris nepatinka iš principo. jei jau gamtoj – tai man daug mieliau smėliuku pagremžti tuos puodus. tik taip pajunti tikrą stovyklavimo dvasią.

vis dažniau pasitenkinu elektronine dokumento ar net knygos versija – vadinas, taupau medžius. ir sms dažnai rašau – miškas man padėkos.

vaikštau su savo medžiaginiu maišeliu į parduotuvę, bet ne tam, kad būtų pagaminama mažiau maximos maišelių, o todėl, kad man gaila 15 ct ir ant peties užsimetamas medžiaginis maišelis yra patogesnis. tikrai rinkčiausi popierinius maišelius mūsų parduotuvėse vietoje celofaninių – jei jų būtų – nes man popieriniai maišeliai daug labiau patinka.

beje, kažkada šiek tiek rūšiavau šiukšles, kai netoliese buvo tam skirtų konteinerių. nežinau kodėl. gal dėl to, kad to išmokau gyvendama barselonoje – ten kitaip ir neįmanoma. paskui pamačiau, kaip visus tris (popieriaus, stiklo ir plastmasės) konteinerius į save susivertė viena ir ta pati šiukšliavežė ir supratau, kad lietuvoje rūšiuoti nebūtina. lioviausi.

žodžiu, šiaip pavyzdžiais viešai prisipažįstu, kad aplinkosauga man tikrai nerūpi. tačiau, noriu pabrėžti, kad, darau šį tą, kas vadinama aplinkos saugojimu – važinėjimas dviračiu, nešiukšlinimas ir šiukšlių surinkimas, rūšiavimas, energijos taupymas ir t.t. aš tai darau ne iš idėjos, o todėl kad man taip patinka, įprasta ar tiesiog elementariai patogiau. užsienyje žmonės rūšiuoja ne iš meilės aplinkai, o todėl, kad visi taip daro. aš irgi linkusi sekti madomis. bandos jausmas, taip sakant.

ką aš noriu tuo pasakyti – kad, mano nuomone, aplinkosauga turėtų būti skatinama iš esmės kitaip. žmonės yra egoistai, tad skatinimais mylėti gamtą kažin ar kažką pasieksi. daug veiksmingiau apsaugosi aplinką įrodęs, kad taip gyventi yra patogiau ir geriau. arba tiesiog ugdydamas kultūringą ir sąmoningą visuomenę, kuriai nė nekiltų mintis palikti miške po savęs šiukšles.

kol kas

14.October.2007

viskas. sentimentai baigėsi. didysis atsisveikinimas įvykdytas, tad galiu grįžti prie įprasto blogo tono, o išsipasakojimai gali grįžti atgal pas pagalvę.

tiesa, šiaip tai pagalvės neturiu.

atsisveikinimas

14.October.2007

dar vienas sentimentalus įrašas arba pasigirkim, kaip visi gerai apie mane galvoja

vakar atsisveikinau su teatru. kadangi visas atsisveikinimas truko daugiau nei parą, rašau apie tai tik dabar. taigi.

įdomiausia turbūt tai, kad atsisveikinau su teatru, kai jame nebuvo režisieriaus. kaip sakė žmonės – būtinai turiu viską daryti ne taip, kaip kiti, nenormaliai. na taip, tai beprecedentinis atvejis. kol kas.

gaila man dėl to, nes negalėjau jam padėkoti už tai, kad esu toks žmogus, koks esu – teatras formavo mane šešis metus ir labai daug visko man davė. esu ir būsiu jam be galo už tai dėkinga. bet ir kažkaip visa tai teisinga – režisieriaus paskutinieji sprendimai yra viena iš svarbiausių priežasčių, lėmusių mano apsisprendimą palikti teatrą. tad kažkaip, rodos, net geriau buvo, kad jo nebuvo – viskas vyko jaukiau, šilčiau ir paprasčiau. be jokių nuoskaudų.

paskutinis spektaklis. nors patys spektakliai nebuvo geriausios formos (nors ėjo visai neblogai), bet aš džiaugiuosi, kad tikrai suvaidinau gerai, paskutiniame spektaklyje sugebėjau kažką padaryti naujai, atrasti. įdomu buvo jausti, kad tai pabaiga, kad tai paskutinė mano publika, paskutinis spektaklis. pabaigiau savo karjerą teatre žodžiais “taip, tada viskas pasikeis”.

paskui atėjo laikas ceremonijai. turim tokią teatre. išeinantysis sėda ant “karštosios kėdės”, visi apstoja ratu ir sako, ką prisimena ar ką norėtų pasakyti.

buvo dalis tokių, kurie nelabai turėjo ką apie mane pasakyti, taigi, tikrai išėjau laiku. buvo ir tokių, kurie visą tą laiką teatre buvo šalia. buvo artimesnių draugų, buvo mažiau artimų (jeigu galima taip pavadinti žmones, su kuriais praleista ne viena diena ir ne viena naktis). daug buvo apie mane prikalbėta gražių dalykų (gaila, negražių taip niekas ir nepasakė – aš tikėjausi).

sužinojau apie save įdomių dalykų. pasirodo, bent 3 žmonės iš teatro pirmą kartą gyvenime tranzavo su manimi. iš viso su manimi tranzavo 5 ar 6. gana populiarus būdas su manimi susipažinti – važiuoti tuo pačiu troleibusu namo. aš esu tiesus žmogus. ir lengvai skaitomas – nereikia nieko ir sakyti, o visi jau supranta, gerai viskas ar blogai viskas. ir labiausiai visi kartojo, kad esu geras žmogus. dar nežinau, ar čia gerai, ar blogai, kad tai yra isimintiniausias mano bruožas.

dar mane išvadino teatro mamyte. taip ir buvo – visada žinojau, kas kur padėta, ką kur rasti, bei žiūrėdavau, kad visi laikytųsi tvarkos. visada būdavau ten, kur reikėdavo pagalbos. beje, ir rūkančius iš teatro išvijau į koridorių. pasirodo, taip pat buvau tas žmogus, kuris pirmas užkalbindavo naujokus (bent jau nemažą jų dalį) ir juos labiausiai globodavo. ir dar visada išklausydavau ir paguosdavau.

buvo prisiminta ir smagių dalykų iš kelionių, iš teatro gyvenimo, kai kuriuos jau ir primiršus buvau. nustebino vienas žmogus, su kuriuo, regis, daug nebendravau ir šiaip jis man nelabai patiko, o pakalbėjo taip gražiai, pasakė, kad su manim buvo miela būti ir kalbėtis ir dar kad aš buvau “tikras” žmogus teatre, o tokių trūksta. kažkaip aš pati savęs niekad nemačiau, kaip “tikro” žmogaus, keista, kad kitiems taip atrodo (jo mintį patvirtino dar keletas).

iš tiesų, daug juokiausi, buvo gera ten klausyti gražių žodžių apie save, bet vienu momentu net susigraudinau. kai man dainą skyrė. ir dainos tekstas žiauriai atitiko situaciją (…gal baigsis visa tai staiga/pasaulis tas, kuriam pavydžiu/ir liks tiktai tuščia scena/bet tu į ją jau nebegrįši/ir nebegrįš jausmai į širdį/suradę šiltesnes vietas/norėjome išsaugot viltį/pamiršom tik sugniaužt rankas…). žiūrėjau į tuos mane supančius žmones, kai jie dainavo, žiūrėjo visi į mane, ir šypsojosi man ir pasidarė liūdna, kad ryšiai su didžiąja dalimi jų baigia nutrūkti, kad išties nebegrįšiu į šitą sceną ir kad geri dalykai turi kažkada baigtis, kad tikrai kai kurie jausmai, tos teatro šilumos, to buvimo vienu – nebegrįš. neapsiverkiau, bet buvau netoli to.

po visos tos ceremonijos toliau leidom vakarą teatre ir paskui su keletu senų teatro narių pripažinome, kad tai buvo puikus vakaras, kokių jau seniai teatre nebuvo – sėdėjom visi kartu, dainavom dainas, linksminomės, buvo be galo jauku, gera.

viskas nusitęsė iki kažkieno namų, paskui iki ryto ir miego visiems kartu, paskui iki pietų, kai kepėm kiaušinienę ir vyniotinį, paskui dar visko buvo ir baigėsi mano atsisveikinimas tik sekmadienio vakarą. o kažkada tiek tęsdavosi dauguma šeštadienių su teatru. jų pasiilgstu. kaip ir daug ko. dabar jau galėsiu pasiilgti ir savo vaidmenų, galimybės išeiti į scena prieš žiūrovus ir vaidinti. to jausmo, kai jauti, kad darai gerai ir publikai tai patinka. to nerimo prieš kiekvieną spektaklį. to malonumo, kai kažkam patinka tavo vaidmuo. to jausmo, kai kažką padarai ne taip. panikos, kai kažkas nutinka ir per akimirką reikia apsispręsti, kas toliau. to jausmo, kai sėdi užkulisiuose su visais kitais, laukiančiais savo eilės į sceną, to užkulisų gyvenimo. arbatos virimo sau ir kitiems. aparatūros – pasigesiu aparatūros ir apšvietėjo vaidmens. partnerystės scenoje jausmo. ir, galiausiai, to finalinio momento, kai publika pradeda ploti, o tu eini nusilekti.

atsisveikinimas: paskutinė repeticija

12.October.2007

tai bus sentimentalus įrašas. kitaip tariant, mielas dienorašti…

teatre praleidau 6 pastaruosius metus. tiesa “praleidau” tinka pirmiesiems keturiems, nes tada beveik fiziškai gyvenau teatre. kartu repetuodavom, kartu keliaudavom, kartu leisdavom laiką – teatras buvo antroji mano šeima. tad, savaime aišku, kad dabar pasakyti “viskas, aš baigiau” nėra lengva. bet per pastaruosius 2 metus daug kas pasikeitė – pasikeičiau aš, pasikeitė žmonės, pasikeitė dvasia teatre, taigi, viskas, aš baigiau.

vakar buvo paskutinė mano repeticija. ir tokios geros repeticijos neturėjau jau seniai. gal dėl to, kad nebuvo režisieriaus (susirgo) ir mes leidom sau pakvailioti, gal dėl to, kad ji man paskutinė, o gal tiesiog dėl to, kad vėl buvau teatre, scenoje ir su žmonėmis, kurių nemačiau jau gana ilgą laiką. bet buvo labai smagu ir labai gera.

dar supratau, kodėl paskutiniai spektakliai dažnai būna ypatingai geri. nes žinau, kad šeštadienį sudėsiu visą savo širdį į tą vaidmenį. kad padarysiu viską, ko iki šiol nedariau ar dariau puse kojos. kitaip tariant – atiduosiu visą save žiūrovams ir scenos partneriams. o kai tai daro visi aktoriai – štai tada ir gaunasi ypatingas spektaklis.

ir man staiga pasidarė visai nebesunku palikti teatrą. keista, nes po vakar repeticijos, kuri buvo super gera, ypač emocine prasme – man buvo labai gera būti ten, taip ir su tais žmonėmis – viskas turėtų būti atvirkščiai, aš turėčiau liūdėti, kad to nebeturėsiu daugiau. bet aš esu laiminga, kad paskutinis kartas scenoje bus linksmas, lengvas ir geras. esu laiminga kad kažkada atėjau į teatrą, kad čia buvau, kūriau, vaidinau, bendravau. esu laiminga, kad visa tai buvo ir kad viskas baigiasi taip gražiai. tad liūdesiui vietos visai nebelieka.

ir dar ką tik supratau, kad liūdėti galėčiau nebent praeities laikų – o praeities liūdėti neverta, nes tas teatras, kuris yra dabar – jau nebe mano teatras ir man visai neturėtų būti gaila jį palikti. mes turim tokią atsisveikinimo tradiciją teatre – kiekvienas prisimenam ką nors gražaus iš bendrų patirčių – man pasidarė įdomu, kiek žmonių ryt pasakys “na, aš tavęs beveik nepažinojau…”. tikrai tokių bus. o tai ženklas, kad jau laikas…

eismo kontrolė?

12.October.2007

man nuolat sukelia smalsumą tos mašinytės, kurios nešioja užrašus “Eismo kontrolė” ir gąsdina visus ne vietoj pasistačiusius mašiną vairuotojus. o smalsumą man sukelia būtent pavadinimas – Eismo kontrolė. Kiek man teko pastebėti, jie užsiima tiktai stovėjimo kontrole – tikrai ne eismo. štai ir šiandien gražiai prasilenkiau su viena tokia mašinyte gatvėje, kurioje važiavau priešinga eismui kryptimi. tad gerbiami eismo kontrolieriai turėjo mane sustabdyti ir jeigu ne bausti, tai bent jau paaiškinti, kad negerai darau. tačiau kadangi mano dviračio ratui jų rato blokatoriai netinka – jiems aš visiškai neįdomi. aš suprantu, kad bausti ne vietoj pastatytų mašinų vairuotojus – pelningas biznis, bet gal vertėtų retkarčiais sudrausminti ne tik netvarkingai stovinčius, bet ir netvarkingai važiuojančius?

arba pats laikas keisti pavadinimą.

bomb squad

11.October.2007

mačiau šiandien tokį prie Lietuvos viešbučio – su veidrodėliais tikrino, ar mašinos apačioj bombų niekas neveža. kažkaip keista buvo matyti tai ne televizoriuje. kažkaip man tai pasirodė kaip filmų detalė, kuri netinka prie realybės – visokios bombos ir išminuotojai man atrodo tolima ir netikra. tada ir susimąstau, kokioj geroj šalyje gyvenu – kur tokia realybė vis dar atrodo kaip filmas.

rūpestis

10.October.2007

šiandien į viešbutį atvažiavo svečių. policininkai ten eismą reguliavo ir šiaip stypsojo, prižiūrėjo jau nuo 8 val. ryto. kai važiavau pro šalį, pamačiau man labai gražų vaizdą – viešbučio padavėjęs su arbatinuku ir puodeliais neša kavos policininkams. ypač gražu buvo viltingos vieno policininko akys, stebinčios tą padavėją. šalta buvo lauke. todėl gerbiu viešbutį (o gal tą padavėją) už dėmesį tokioms smulkmenoms. ir žmonėms.

beje, prisiminiau šį vaizdelį, kai pamačiau tuos svečius – važiavo jie kolonoje su daug daug policijos mašinų. keisčiausia tai, kad tai buvo trys mikroautobusiukai, pilni, iš pirmo žvilgsnio, eilinių turistų. ir tik policijos eskortas priminė, kad jie kažkuo ypatingi. keista, nes paprastai policija lydi mašinas tamsintais langais ir visokius kostiumuotus vyrukus. vis dar įdomu man, kas tie turistai buvo.