Rašyti October, 2007

dar kartą apie seminarus

24.October.2007

jau rašiau apie seminarą, kuris savo temą atitiko tik kokiu 15 proc. vakar tie patys organizatoriai pakvietė registruotis į kitą seminarą. tiksliau, pakvietė jau senokai, jau net užsiregistravau, tačiau dabar jie išdrįso atsiųsti ne tik pavadinimą, bet ir programą – tada ir suabejojau, ar mane seminaras vis dar domina. pasakykite man, jei matote kokį nors daugmaž tiesioginį ryšį tarp žinių visuomenės ir lobizmo? siaurai kalbant, bent jau aš žinių visuomenę suprantu, informuotą (t.y. lengvai pasiekiančią visą informaciją, besidalinančią informacija) visuomenę, o lobizmą suprantu, kaip siekimą paveikti valdžios sprendimus kieno nors labui. seminaras vadinasi “Jaunimo dalyvavimas kuriant žinių visuomenę”, o programos ašis – lobizmas. ar tik aš viena durna, kad man tai nesisieja?

suprantu, kad seminarus daro tokius, kokių lektorių turi, tačiau man nepatinka, kad juos dangsto skambiais pavadinimais, garantuojančiais finansavimą. jei jau kalbame apie žinių visuomenę – kaip organizatoriai ruošiasi ją kurti, jei patys skleidžia melagingas žinias?

vilniaus metro logotipas

23.October.2007

pastarąją valandą krizenom su bendradarbiais, peržiūrinėdami vilniaus metro logotipus. ko tik ten nėra. pradedant forum cinemas logo ir baigiant betmeno ženklu. tiek plagiatų vienoje vietoje seniai nemačiau. o kas ne plagiatai – tas turbūt su wordu piešta. kaip penktokams gal ir neblogai būtų. o gal tuos logo ir kūrė penktokai?

na taip, yra vienas kitas išbaigtas ženklas. vienas kitas gal net neblogas. nors tokio, kurį įsivaizduočiau ant įėjimo į metro stotelę – neradau.

nors, ko dar tikėtis iš masinio konkurso?.. gal nebent organizatorių proto – kam dėti visus logotipus? minimali kokybės atranka tokiu atveju nekenkia. o štai akivaizdi nekokybė visą konkursą paverčia komedija.

kalėdinės dovanos

23.October.2007

ankstoka kalbėti apie kalėdas? nė velnio – kalėdinė karštinė mūsų agentūroj kaip tik prasideda. kasmet man (kaip, turbūt, ir daugumai) didžiausias galvos skausmas būna sugalvoti, ką padovanoti. o šiemet tas galvos skausmas grasinasi išaugti dešimt kartų –  šiemet dar teks galvoti ką padovanoti klientams. tiksliau ne ką dovanoti klientams, o ką klientai turėtų dovanoti savo klientams ar partneriams. ir dar kiekvienas su savo poreikiais – tam ką nors šilto už 100 lt, tam ką nors oficialaus už 50, o tam – ką nors originalaus už 5. jau mintinai žinau visus interneto katalogus – jie nebepadeda. ir fantazija jau baigia užsilenkti. o sezonas dar tik prasideda…

tai aš

22.October.2007

vakar baigėsi festivalis “tai aš”. buvau tik 2 koncertuose – atidaryme ir uždaryme. apie atidarymą jau rašė, nesikartosiu. uždarymas ne ką tesiskyrė. vėl grojo visi užsieniečiai, dauguma – net tas pačias dainas. juokingiausia buvo tai, kad net vedėja juos pristatinėjo tais pačiais žodžiais. tiesa, iš kur tokią vedėją ištraukė – nežinau, bet ji negana to, kad negali teisingai perskaityti atlikėjų pavardžių, dar ir nusišneka.

tiesa, reikia pagirti atlikėjus, kad nemažai tų, kurie grojo antrą
kartą, išgirdo publiką – pirmame koncerte vyravo liūdnos ar romantiškos
dainos, šiame – atlikėjai pasistengė sudainuoti nors po vieną
linksmesnę dainą. publikai reikia linksmybių. tas labai akivaizdžiai
matėsi.

ką aš supratau iš šių koncertų? kad manęs nebesužavėsi gitaros brazdinimu ir gražiais romantiškais žodžiais – o taip bandė daryti dauguma atlikėjų. man daug įdomesnė jaunoji dainuojamosios poezijos atstovų karta, kuri ieško savito santykio su muzika, improvizuoja ir, galų gale, tikrai moka gerai dainuoti. man jau iki gyvo kaulo pabodo visi bareikiai, ditkovskiai ir kiti panašūs “bardai”, kurie 100 metų dainuoja vis tas pačias dainas, o naujos dainos skamba vėl lygiai taip pat identiškai. jie neieško nieko nauja. suprantu, kad kai kam jų dainos primena jaunystę – tų klausytojų jie visada turės. o aš jų koncertuose tikrai nesirodysiu.

beje, tos senosios kartos atstovai buvo beveik visi užsieniečiai. koncerto metu vyravo elementarios melodijos, paprasti, lengvai išdainuojami tekstai. bet ir dalyvių amžiaus vidurkis buvo kažkur apie 50-60. nuobodoka buvo. kartais smagu, bet nuobodoka.

seminaras

22.October.2007

vakar, po katės lentynoje, dar norėjau parašyti apie vieną tokį seminarą, bet mane sutrukdė. tad dabar rašysiu trumpai.

buvau šeštadienį seminare. jį organizavo VJOSAS. Dabar galiu pasakyti, kokie seminarai man labiausiai nepatinka. Tie, kurie beveik nesusiję su savo tema. Seminaras vadinosi “Jaunimo organizacijų veiklos viešinimas jaunimo tarpe”. skamba nuobodokai, bet kad jau esu susijusi su jaunimo organizacija bei su veiklos viešinimu – nuėjau. tačiau pats seminaras buvo susijęs tik su veiklos viešinimu. lektorius šiek tiek supažindino su viešųjų ryšių pagrindais. kadangi viešųjų ryšių pagrindus žinau, į seminarą “viešųjų ryšių pradmenys” tikrai nebūčiau ėjusi. kaip ir dar daugelis klausytojų – beveik visi turėjo patirties šiuose reikaluose. realiai apie jaunimo organizacijas arba apie jaunimą buvo kalbama minimaliai. retkarčiais. o visa medžiaga – pritaikyta verslui.

suprantu, kodėl toks seminaro pavadinimas – nes VJOSAS reikia žodžio “jaunimas”. tačiau galima tada pavadint viską “viešieji ryšiai jaunimo organizacijoms” ar pan. – vis bus mažiau melo.

buvo visai smagi praktika seminare, bet irgi kažin ar davė kam nors naudos, išskyrus VJOSAS, kuriam kūrėme viešųjų ryšių modelį (tiesa, tik pradėjom, bet idėjų buvo labai gerų pasiūlyta).

tiesa, buvo ir pliusų seminare – tai pertraukos, per kurias jaunimo organizacijų atstovai pažindinosi ir mezgė ryšius. taip pat nemokami pietūs. ir dar alaus gavau net 3 bokalus.

kalbant apie alų, jaunimas mane nustebino. ėjom pasėdėti po seminaro, nes buvo likę kuponų maistui ir gėrimams. visas jaunimėlis pasiėmė kavutės ir pyragėlių ir po valandos jau buvo visi išsilakstę. likome tik dvi pačios vyriausios dalyvės su visa krūva alaus bokalų. (ėmėm 2 kartus po 3 alaus, nes tiek duoda už vieną kuponą, o trečio alaus niekam taip ir neįsiūlėm). pasėdėjom, pasidalinom patirtimi, prisigėrėm ir atsisveikinom – visa šita dalis man labiausiai patiko iš viso seminaro.

(ir tai, vadinasi, rašysiu trumpai)

mano knygų lentynoj gyvena katė

21.October.2007

mano katė visa atsigimusi į mane. jai visada patikdavo tupėti ant dviračio sėdynės. tiesa, taip kartą ir dviratį nuvertė. o dabar ji susirado naują miegojimo vietą. ir dabar ten miega. pagavau ją jau besiruošiančią snūstelėti:

kaip aš ploviau savo dviratį

19.October.2007

pirmiausia turiu prisipažinti, kad rimtai operacijai taip ir neprisiruošiau. užsiėmiau kosmetiniu gražinimu.

tiesiog pamačius visas tas detales, kurias kažkaip reikėtų išrinkti, nusviro rankos. o ir įrankių pritrūko – tinkamo šešiakampio rakto ir vait spirito (nuo visokių dažymų liko tik koks cm butelyje).

tad ploviau dviratį kaip visada iki šiol. tiesa, nusipirkau keisto tepalo, skirto “judantiems mechanizmams”. jis buvo panašiausias į kažką, kad gali tikti mano dviračiui iš viso pasirinkimo maximoje su vienu x. juo valiau grandinę, žvaigždes ir kitas sunkiai pasiekiamas vietas. rodos, tiko.

viskas vyko laiptinėje nuo 22 val. (iki 22 val. kaupiausi). truputis nuotraukų. pirma pristatau plovimo priemones:

tame flakonėlyje – tas keistas skystis. jis purškiamas. teptukas skirtas sunkiai pasiekiamoms vietoms pasiekti. vandenį keičiau kokius 3-4 kartus. vanduo paprastas (vos nesusigundžiau įpilti truputį feirio, bet paskui pagalvojau, kad man jis nepatinka, tai nepatiks ir dviračiui).

Žodžiu, šveičiau, šveičiau ir dar kartą šveičiau. kas beliko? netrukus buvau ne mažiau purvina, nei mano dviratis. štai vienas iš tarpinių etapų:

gerai įsižiūrėjus galima apsimesti, kad matosi, jog ratai jau grįžo iš dušo, bet visa apatinė (ką tik tapusi viršutine) – linksmoji – dalis dar nė nepradėta valyti.

vai kiek tryniau, valiau, teptuku tapiau ir ko tik nedariau tam savo dviratukui. galų gale rezultatas pradėjo mane tenkinti. pradėjau matyti tikrąją savo dviračio detalių spalvą. jis net truputį blizgėt pradėjo. žodžiu, pradėjau matyti rezultatą. tada ir lioviausi.

pikčiausia buvo, kai dviratį jau vėl pastačiau į jo vietą koridoriuje ir atėjo brolis pažiūrėt, kaip tas dviratis. ir ką jūs manote??? sako: “aš tai nematau skirtumo”

jums bandysiu parodyt skirtumą. tik tiek, kad fotikas prastas, nuotraukos mažos ir tas skirtumas ganėtinai salyginis. bet žiūrėkite. viršuje – murziukas, apačioje – gražuolis žvėris:

ir vis tik geriausias jausmas – minti dviratį, kuris nebegirgžda. nors jis jau pradėjo mėginti atgauti savo vaizdą, bet bent jau kurį laiką išliks pošvaris. tikiuosi.

kaip plauti dviratį?

18.October.2007

mano dviračiui visai darosi blogai. štai galinis stabdis visai nebeveikia. bet ne tai, kad būtų nusitrynusios ar atsilaisvinusios stabdžių kaladėlės ir spaudžiant stabdį dviratis tiesiog nesustotų – nea, stabdis tiesiog nebesispaudžia.

taigi, ryt poryt vešiu į servisą. tačiau mano dviratis dabar yra itin murzius. kaip jau sakiau – gėda žmonėms rodyt.

taigi, šiandien planuoju jį plauti. kaip nuplauti rėmą ir kitas lengvai pasiekiamas detales – moku (tiksliau improvizuoju, bet improvizacija čia paprasta), tiesiog imu skudurą ir valau. ratus kišu po dušu. tačiau kai prieinama prie žvaigždzių, grandinės ir visų kitų tų mechanizmų – va ten aš jau nebežinau, ką daryti. turiu prisipažinti, kad kažkada viska dariau labai namudiškai – skudurėlis, feiry ir bandom pasiekti kuo giliau. vis tiek gavosi paviršinis valymas – kas gyvena tarp mano dviračio žvaigdžučių, aš net žinot nenoriu…

kiek radau informacijos internete – beveik visur detalės valomos atskirai nuo dviračio, jas reikia kišti į visokius ten specialius tirpalus ir pan. taigi, turėčiau bent jau išmokti išrinkti dviratį. išrinkti dar kaip nors, bet ką daryti po to? esu tikra, kad atgal savo dviračio nesurinkčiau. ratus kur dėti žinau – tuo mano žinios ir baigiasi.

taigi, patarkit kas nors kokį nors paprastesnį dviračio plovimo būdą. ir, pageidautina, be jokių specialių priemonių, nes kur aš jas gausiu?

rotušės aikštės renovacija

18.October.2007

man labai juokinga visa ta renovacija, kuri apie rotušę vyksta. tiesa, dabar viskas vyksta jau tik rotušės aikštės prieigose, pati aikštė senai nuklota naujomis plytelėmis. tik vat, kad tas naujas plyteles periodiškai vėl ardo ir perdaro. na ne visą aikštę, bet čia kabelį iš naujo atkasa, ten – stulpus pastato (matyt, buvo pamiršę). realiai beveik kas savaitę matau griaunant tai, kas jau pastatyta ir vėl darant iš naujo. šiandien vėl darbininkas naują duobę tose plytelėse kapojo…

štai tokia pas mus šiais laikais darbų kokybė. prospektas irgi tik prieš porą metų sudėtas, bet gatvės plytelės jau visos išsiklaipiusios. įdomu, kiek rotušė atlaikys.

apie populiarumą

17.October.2007

nesergu žvaigždžių sindromu. netikiu, kad mano blogas yra populiarus. bet jis populiaresnis, nei kažkada planavau.

savaime suprantama, kad jei rašai blogą, nori kad jį skaitytų. tie kas nenori, gali rašyti dienoraščius į sasiuvinius arba į notepadą. bet pastaruoju metu susiduriu su blogo populiarumo trūkumais.

visada į blogą rašiau visiškai atvirai. nešvelnindama, o kartais net paryškindama. rašiau apie tai, kad vyko mano aplinkoje. tai lengva daryti, kai tavo aplinka iš esmės nieko apie tavo blogą nežino (išskyrus tuos, kuriems pats leidai žinoti). bet kuo populiaresnis darosi blogas, tuo didesnė tikimybė netyčia susidurti su ta aplinka, apie kurią rašai. man taip nutiko. iš dalies.

štai tada tavo atvirumas pradeda kelti problemų – žmonės turi labai keistą įprotį – beveik viską suprasti ne taip. priimti asmeniškai ir priimti kaip įžeidimą. man dar taip nenutiko, tačiau pradedu bijoti, kad nenutiktų. atvirumas – ne tas dalykas, kurį visi mėgsta, daug dažniau žmonėms reikia veidmainiavimo ir meilikavimo.

išeitį matau vieną – nuasmeninti viską. rašyti bendrus pastebėjimus ir tiek. jei kas nors palygintų mano blogo pirmuosius įrašus su paskutiniaisiais – pamatytų, kad būtent tas ir įvyko. neberašau apie save. tuoj neberašysiu ir apie savo aplinką, nes mano aplinka vis dažniau ateina manęs paskaityti. arba į mano aplinką patenka tie, kas skaito mano blogą. žodžiu, susidūrimas neišvengiamas. ir, tikriausiai, dėl to nukentėti teks man.

ne į gerą tas blogas, matyt, ne į gerą. kol kas aukų nebuvo, bet kas ten žino.

p.s. pleputis tu, dimitrijau, vai koks pleputis…