Rašyti September, 2007

žmonės – stulpai

17.September.2007

šiandien prie baltojo tilto mačiau neblogą vaizdelį. stovi trys studenčiukai (sprendžiant iš išvaizdos), laiko tris dydelius lakštus popieriaus (ar ten plasmasės plokštes) vieną prie kito. tokius didelius dyydelius. iš kitos pusės, atsukta į eismą yra zebra reklama iš tų 3 lakštų. taip varganai stovi, kad net gaila man jų pasidarė

pirma pagalvojau, kiek gi moka tiems vargšams studentams už buvimą stulpu? turbūt mažiau, nei kainuoja padaryti konstrukciją, kuri stovėtų pati. Arba išsinuomoti normalų stendą.

paskui pagalvojau, kad taip zebra turbūt nieko nederina su savivaldybe – čia juk ne stacionarus stendas. taigi, gali reklamuotis tokioje vietoje, kurioje turbūt šiaip niekas neleistų, arba tai brangiai kainuotų.

msn

14.September.2007

žiauriai nemėgstu msn už tai, kad vos išleidžia naują versiją – tu priverstinai turi ją įsidiegti. kol neįsidiegi, tol tavęs niekas neprijungs.

vakar jos nediegiau, šiandien irgi nediegu, tačiau ryt, jaučiu, teks pasiduoti…

kur ta i?

14.September.2007

vakar ermitaže pirkau medžiagų ir išsirašinėjau sąskaitą faktūrą. pataikiau ant tokios moteriškės, kuri, akivaizdu, tik darbe pirmą kartą prisėdo prie kompiuterio, ir prisėdo neseniai. buvo ir linksma, ir keista matyti žmogų, kuris nelabai dar moka spausdinti klaviatūra. t.y., vedė organizacijos pavadinimą (Kitoks varniukas), paspaudė k, o tada susidūrė su problema – kur ta i? gal pusę minutės spoksojo į klaviatūrą ir niekaip nematė tos i. abi lengviau atsidusom, kai toji i pagaliau atsirado. paskui prireikė ištrinti ne taip įvestą skaičių, tai spaudžiojo “delete”. bet delete kažkaip nesuveikė. spaudžiojo spaudžiojo, bandė visaip, nu bet kaip neišsitrina, taip neišsitrina. pasikvietė kitą darbuotoją, sako “o tai kaip ištrinti šitą skaičių”. kita darbuotoja paspaudė “backspace”.

aš suprantu tokius žmones, kurie gal dirbo kokį nors kompiuterio nereikalaujantį darbą, niekada neturėjo kompiuterio namuose ir todėl jiems pirmieji susitikimai su šiuo daiktu yra iššūkis. stengiausi stovėti ir laukti tos sąskaitos kuo ramiau, kad tik toji moteriškė mažiau jaudintųsi. aš gi galiu lukterėti, o jai – stresas. bet man keista matyti tokius dalykus – atpratau, nes dabar jau beveik visi žino, kur ta raidė i.

paskui nuėjau į kitą parduotuvę, kur kokių 4-5 metų mergaitė “geimino” su kompiuteriu ir neleido mamai paskaičiuoti mano užsakymo. laukėm, kol pabaigs. keisti dabar laikai – kai 5 metų vaikai moka daugiau už keturiasdešimtmetes.

atsiprašinėjimai

12.September.2007

šiandien kažkaip vis vos neįvažiuoju į daugybę žmonių – ant kelio išokusių, nesusipratusių laiku pasitraukti, sutiktų siauruose šaligatviuose ir pan. tik šiandien jie kažkokie keisti – visi labai bijo manęs ir labai atsiprašinėja, kad man trukdo. keista, nes iki šiol tik koks trečdalis pasijusdavo kalti – kitiems būdavo arba nė motais, arba kaltindavo mane. šiandien kažkokia bailiai mandagių žmonių diena.

ką aš galvoju apie metro

11.September.2007

Gavau žinutę, skatinančią pasisakyti apie vilniaus metro. ir
pasisakysiu. ne todėl, kad noriu kokių nors lipdukų ar ko ten dar
duoda, o todėl, kad aš kartais iš tikrųjų galvoju apie vilniaus metro.
nors, turiu pripažinti, beveik nieko apie jo planus nežinau. tad pabersiu šiek tiek padrikų minčių.

iš principo aš už metro. bet ne už bet kokį. aš už metro, kuris bus
naudingas man. taip, aš egoistė, bet galiu sugalvoti daug man naudingų
projektų, į kuriuos miestas galėtų investuoti šiuos pinigus, todėl
metro turi būti pakankamai įtikinamas.

myliu bendrinį (ne vilniaus) metro. kai pusmetį gyvenau barselonoje, nė
karto nevažiavau nei autobusu nei dar kokia nors antžemine transporto
priemone (išskyrus traukinius, bet jau už miesto). metro mėgstu už
greitumą – jokių stovėjimų kamščiose, jokių važiavimų ratais, didelis
greitis; ir už paprastumą – nėra paprastesnės transporto sistemos –
schematiška, aišku, paprasta. visur, kur yra metro, aš juo naudojuosi
ir man labai tai patinka. dar man patinka eskalatoriai, kuriais
leidiesi į metro stotį, bet čia jau atskira tema.

tačiau aš už tokį metro, kurio galiu nuvažiuoti iš bet kur į bet kur
vilniuje . ir tai man tekainuoja max 40 minučių. o iki centro iš bet
kurios vietos – max 20 minučių. kitaip tariant – jis turi būti tikrai
efektyvus.

kitas reikalas – su juo tikrai norėčiau nuvažiuoti visur. manęs
nedomina tokia transporto sistema, kurioje turėčiau pakeisti tris
transporto rūšis, norėdama nusigauti iki tam tikro taško. jei metro –
tada metro, jei troleibusai – tai troleibusai. žinoma, nebūtina stotelė
kas 100 metrų, aš galiu ir pasivaikščioti, tačiau jei metro tik
sujungs, sakykim, pilaitę su saulėtekiu – nei ten, nei ten nevažiuoju,
arba važiuoju labai retai, taigi, visai nenoriu, kad mano miestas
skirtų tokius didelius pinigus tam. skaičiau, kad planuojamos trys
linijos – ir kol kas man jų atrodo mažoka, nors iki darbo, rodos,
nuvežtų.

yra dar daugybė smulkmenų, lemiančių mano apsisprendimą – patinka man
vilniaus metro idėja, ar nepatinka. pradedant nuo to, kokios turėtų būt
bilietų kainos ir baigiant klausimu, kiek nuo to keisis kitos
transporto sistemos ir ar bus kuriama kokia nors bendra naudojimosi
transportu sistema.

galiausiai aš už tai, kad prieš pradedant visus metro, normaliai
sutvarkytų dviračių sistemą. nes vasaromis metro tikrai nesinaudosiu.

savaitgalis

10.September.2007

trumpai apie savaitgalį.

penktadienis bixuose. nepamenu, kada paskutinį kartą ten taip siaučiau. dabar geriausiu atveju nueinu ten papietauti, na ir kartais alaus. užtat buvo proga prisiminti studijų metus. buvo visa krūva erazmus studentų. susipažinau su vienu tokiu lietuviu, kuris nuo mažens gyvena vokietijoje, ten studijuoja ir su erazmus atvažiavo į lietuvą. įdomus toks sugrįžimas :) lietuviškai, tiesa, kalba gerai.

šeštadienis lovoje (nes joje atsidūriau tik apie 6 ryto) ir dėliojant puzle. dėliojame namie tokią didelę didelę 4000 detalių puzzle, kuri visa marga nuo beveik vienodų žmogeliukų. va, radau paveiksliuką:



 jau artėjam prie pabaigos. liko tik koks tūkstantis detalių…

sekmadienį miegojau. ilgai. tvarkiausi (o to nedariau jau senai). ir paskui ėjau pas draugę tvarkyt kompo (kartais prisimenu įgūdžius, kai labai gražiai kas nors manęs paprašo). buvom sutarę jį formatuot. netgi informaciją ji buvo sutvarkius, tik reikėjo padaryti atskirą particiją jai ir formatuot c diską. suplanavau, kad ilgiau 4 valandų neužtruksiu, net jei kažkas bus negerai. realiai planavau apsisukti per dvi. pasirodo, pervertinau kompą. užtrukau beveik 7 val. į smulkmenas nesileisiu, bet formatavimas ir visko instaliavimas truko, kaip ir planuota, apie valandą. visa kita – kompo paruošimas (fizinis ir moralinis) šiam procesui. kokių tik problemų nerasi dviejų mergaičių kompiuteryje…

audra

7.September.2007

žiūrėjau vakar spektaklio “audra” (pagal šekspyrą) peržiūrą. aktoriai su režisieriumi dar turi savaitę iki premjeros, taigi teoriškai vis dar įmanoma pasitaisyti, bet praktiškai, nemanau, kad pasitaisys.

kas man patiko? pirmiausia tai režisieriaus kalba. “sveiki mieli draugai ir kolegos. net jei jūs iki šiol nebuvote mūsų draugai ir kolegos, dabar jais tapsite, kadangi jūs dalyvaujate repeticijoje. nors tikriausiai tai iš karto pamiršite, vos pakils uždanga” ir t.t. taip pat man patiko kai kurie sprendimai, kad ir arielio personažas, tačiau tie sprendimai visi buvo įgyvendinti “puse kojos” – aš supratau, kas norėta padaryti, tačiau tai “nevežė”, nebuvo padaryta, nebuvo išbaigta. muzika man patiko. na, ir patiko visos dvasios, malkos ar ligoninės pacientai, kitaip tariant kordebaletas, kuris malėsi fone ir atliko kai kurias funkcines roles (malkos).

kas man nepatiko – aktoriai/personažai. nesiimu spręsti, ar čia aktoriai kalti, ar režisūra, bet nepamačiau turbūt nei vieno vaidmens, kuris man būtų patikęs. na, princas labai geras, bet iš kitos pusės – labai primityvus sprendimas. prosperui trūksta jėgos, miranda iš viso kažkokia neaiški, arielis pasimetęs tarp oro dvasios ir režisieriaus užduotos rolės, karalius ir jo svita – neryškųs, necharakteringi, tiesiog nuobodūs. kalibanas su chebra gal būtų ir neblogi, bet ir jie nusivažiuoja į lankas su kvailomis dainelėmis.

kalbant apie kvailas daineles – kas man labiausiai nepatiko, tai primityvus, buitinis publikos juokinimas. pigu ir kvaila. ir man, asmeniškai, nejuokinga.

žodžiu, spektaklis tai nuobodus, tai kvailas, na ir retkarčiais, tik labai retkarčiais, įdomus. bent jau kol kas – iki premjeros juk liko savaitė.

kėgliai

4.September.2007

daug kas rugsėjio pirmąją pastebi iš padidėjusių kamščių. aš – iš padidėjusio žmonių-kurių-vos-vos-nenudaužiau-dviračiu skaičiaus.
privažiuoja studenčiuku iš kaimo, vaikšto visur, kur netingi ir galvoja, kad tos linijos, kur ant šaligatvio kai kur nupieštos, skirtos tam, kad jie nepamestų krypties ir nepasiklystų.

pasvarstymai mokslo metų pradžios proga

4.September.2007

kol vis dar šiaip ne taip studijuoju, rugsėjo pirmoji vis dar aktuali man diena. tačiau su kiekviena rugsėjo pirmaja vis sunkiau ir prisiversti eiti į “mokyklėlę”. studijuoju tik dėl popieriaus – seniai supratau, kad lietuvos švietimo sistema man jau suteikė visas reikalingas žinias ir nieko daugiau iš jų negausiu. tačiau dabar jau pradedu suprasti, kad ir tas popierius man visiškai nereikalingas. kad ir dabar – turiu informatikos bakalaurą, o dirbu copywriter’e. visi man sako, kad
popieriaus reikės, kai man sueis keturiasdešimt, tačiau aš galvoju realiai – kokia nauda bus iš informatikos magistro, jei mano cv puikuosis visokie vertimų biurai ir reklamos
agentūros? nes aš galvoju, kad į informatikos sritį kažin ar begrįšiu. bent jau
nieko rimto ta tema veikti neketinu. taigi, keturiasdešimties ir mosuodama diplomu galėsiu nebent į valstybės tarnybą taikyti. bet ten jau buvau –
nuobodu.

iš kitos pusės – o kodėl nesimokyti, jei tai nereikalauja pernelyg daug pastangų? kartais nueiti į
kontrolinius, egzaminus ir kursinių pristatymus. žinoma, pedagoginio dėstytojai
dar ir reikalauja vaikščioti į paskaitas, bet tam aš niekaip neprisiruošiu. todėl
kenčia balai, bet man tie balai mažiausiai rūpi. niekas man ten nerūpi. taigi,
grįžtu atgal prie pagrindinio klausimo – tai ko man ten eiti.

vis dar nesugalvojusi, kodėl, bet į paskaitas
šiandien eisiu. ir rytoj eisiu. gal taip ir pratemsiu iki sesijos ir iki galo. iš
inercijos.

pabaisos spintoje

2.September.2007

mano spintoje gyvena pabaisos. ir jų bijo mano brolio katė.

radau ją šnypšiančią prie vos vos pradarytos spintos. visa pasišiaušusi. net patikrinau, ar tikrai nieko spintoje nėra, bet be mano batų ir skudurų nieko neradau. atidariau tą spintą, parodžiau jai, kad pabaisų ten nėra, bet ji ir dabar bijo tos spintos, labai bijo. taigi, turbūt ten gyvena kačių pabaisos. nors mano katė toje spintoje ramiai sau miega per dienas ir naktis. gal ji ir yra toji pabaisa…

ir vis tik keista matyti katę, bijančią tamsių spintų…