Rašyti September, 2007

70 km

23.September.2007

šiandien dviračiu numyniau kaip minimum 70 km. važiavau į medininkus, pilies pažiūrėti. žinoma, ne tiesiai ten važiavau, kad dar visko pažiūrėčiau. o lietuvoj lygių kelių nėra – vis į kalniuką ir į kalniuką.  tie keliai dar ir keistai keičiasi – važiuoji į prieki ir galvoji, kad bent jau atgal prasilėksi su vėjeliu, nes vis mini ir mini į kalną. važiuoji atgal – ir vėl vis mini į kalną.

žodžiu, jaučiuosi kaip pervažiuota poros sunkvežimių, taigi, įspūdžiai ryt.

Gėlės, drugeliai ir Danse Macabre

23.September.2007

Vakar žiūrėjau spektaklį iš Sirenų repertuaro, Jan Fabre Requem Metamorfozei. Sunkiai apibūdinamas reginys. pradėkim nuo to, kad visa sporto rūmų aikštelė, kaip kilimu išklota gyvomis gėlėmis. iš jų lenda nuogi šokėjai ir pradeda Danse Macabre – mirties šokį. spektaklyje tiek daug visko, kad sudėti viską į vientisą piešinį – neįmanoma. yra kunigas, kuris pabėgo nuo patologės stalo, kol ji jį siuvo, kurio palaiko kažkokio kino širdis. yra kinas iš organų stovyklos. jį nušovė šautuvu, bet nenužudė, iš jo išpjovė visus organus ir širdį – aukso puodas, 200 tūkst. dolerių – jis norėjo atimti savo širdį, bet daktaras nepaleido, tad jis griebė kitus savo organus ir pabėgo. vietoj širdies jis turi jazminą. yra drugelis, lankantis numirėlių kapus ir pasakojantis jiems anekdotus, jį persekioja vapsvos, yra tikras drugelis, kurį drugelių gaudytojas su milžinišku tinkleliu paleidžia į erdvę. yra daug mirusiųjų ar mirštančių, visų, kas sukasi aplink mirtį – patologai, karstadirbiai, akmentašiai, duobkasiai, balzamuotojai, našlės. kiekvienas jų turi savo istoriją, o aplink juos vyksta danse macabre. tai tik vaizdas, nes minčių, kurias sukėlė spektaklis, vis dar iki galo nesurikiuoju. mirtis – visa ko ašis, o aplink ją sukasi daugybė dalykų, nors svarbiausias turbūt iš jų – drugelis. nes tai metamorfozė – vikšras tampa drugeliu ir tokia pat metamorfozė, režisieriaus požiūriu, yra mirtis.spektaklis pritrenkė, sužavėjo ir supainiojo. galutinai jį apibendrinti galėsiu tik po poros dienų, kai viską gerai apgalvosiu. labai džiaugiuosi pamačiusi, bet antrą kartą turbūt neičiau jo žiūrėt – pernelyg sunkus tai daiktas.

dar kartą apie skalbinius

21.September.2007

vakar man išaiškino tų skalbinių ant geležinio vilko tilto paskirtį – tai menas. tuo žodžiu kaip ir viskas turėtų būti paaiškinta, nes dažniausiai bet kokią nesąmonę pavadinus menu, ji išteisinama. bent jau vyrauja tokia praktika. kažkada pati per vieną pamoką įrodinėjau, kad menas neturi apibrėžimo – arba jis yra viskas, arba jo tiesiog nėra. tačiau nuo paauglystės pati jau susiformavau kažkokį asmeninį įsivaizdavimą apie meną, todėl dabar juo remdamasi, išdėstysiu, kodėl mano nuomone tie skalbiniai yra netikęs menas. žiūrėjau vakar į juos ir vienaip, ir kitaip ir niekaip to meno ten neįžiūrėjau.pradėkim nuo aprašymo:”ant geležinio vilko tilto kabantys įvairių spalvų panaudoti sunkvežimių tentai išreiškia kritišką požiūrį į puošybinę meno prigimtį”aš tai suprantu elementariai. autorius šaiposi (kritikuoja) puošybinį meną. meną, apie kurį tegali pasakyti “Gražu”. panagrinėkime.taigi, vienas iš mano įsivaizdavimų apie meną: jis turi būti arba estetiškas, arba anti-estetiškas – t.y.  tyčia neestetiškas. šiuo atveju, skaitant aprašymą ir lyginant su šita dalimi mano teorijos – tie tentai turėtų būti anti-estetiški ir ne puošti, o bjauroti tiltą. ar bent jau puošti ironiškai, perdėtai ar kitaip netikusiai.tačiau bent jau aš matau tentus, kurie iš toli atrodo, kaip kažkokios neišbaigtos vėliavos, iš arti – kaip purvini tentai, bet tikrai nesukuria nei neestetizmo, nei autoriaus ironijos pojūčio. vienintelis pojūtis – “wtf?”. šituo, reik pripažinti, bent jau pateisinamas pačios akcijos pavadinimas – menas netikėtose erdvėse, nes tie tentai tikrai netikėti (wtf?)žodžiu, nei estetikos, nei neestetikos nerandu – tiesiog beskonis reikalas. bent jau man.einam toliau. jei atsisakom estetikos ir neestetikos – lieka idėja. jeigu kritikuojamas faktas, kad puošybinis menas gali būti visiškai ne vietoj ir visiškai beprasmė – autoriui pavyko. tačiau ar tikrai, sukūrus meną, kuris nieko nepuošia, tu kritikuoji meną, kuris puošia? man taip neatrodo. man atrodo, kad šis projektas būtų labiau pavykęs, tiesiog pavadinus šį reikalą “skalbiniais” ir nebandant išlaužti didelės neaiškios koncepcijos. kaip skalbinius aš juos ten pateisinčiau, kaip kažkieno kritiką – ne.taigi, estetiką aptarėm, idėją irgi, liko paskutinysis mano kriterijus – originalumas. prie šito prikibti negaliu. taip išdžiaustyti skalbinius – gera idėja.pabaigai – nesu meno kritikė ir turbūt viskas čia yra nusišnekėjimas ir tie tentai yra tikrai prasmingi, gražūs ir visokeriopai meniški. todėl tiems, kam įdomu, siūlau patiems pasižiūrėti ir susidaryti įspūdį. valdo 😉

skalbiniai

20.September.2007

vakar važiuodama namo iš tolo pamačiau kažkokias vėliavas pakabintas ant geležinio vilko tilto. niekaip negalėjau suprasti, kas ten, kol neprivažiavau arčiau. tik tada man “dašilo” – ten kabėjo fūrų krovinio brezentai, tie, kuriais dengiama priekaba, jei neturi kietos dėžės ar šiaip (nu nežinau niuansų, fūros dar neteko vairuoti).

tada susimąsčiau, kam tie brezentai ten kaba. pirma mintis – reklama. jeigu taip – idėja originali, tačiau nevykusiai įgyvendinta – brezentai purvini, užrašai matosi tik iš vienos (ne tos, sakyčiau, kurios reikia) pusės ir dar kai vėjas pučia – pakyla ir tada jau nesimato nieko.

tad galutinis mano sprendimas – kažkas pasidžiovė skalbinius. o kur gi daugiau tokius džiausi, jei ne ant tilto.

vakar pravažiuodama galvojau, kad reikia iš ryto pasiimti fotiką, nufotkint tą vaizdą ir čia įdėti. nes vaizdas – vertas blogo. ryte ne tik pamiršau fotiką, bet ir tokiom užmiegotom akim važiavau, kad net negaliu pasakyti, ar tie brezentai vis dar kabo ant tilto.

nekišk nagų prie svetimų dokumentų

19.September.2007

šiandien išmokau šitą pamoką, kur pavadinime.

kiek žalos esate padarę savo įmonei? aš va ką tik padariau beveik 40 tūkst. čia jau net viršvalandžiais sunkiai atsipirksiu. smulkiai nepasakosiu, bet

kadangi adminsitratorės nebuvo, buvau gera ir paslaugi – padaviau sąskaitas faktūras tam, kam nereikėjo. jis paprašė, o aš gi nežinojau, kad jis ketina jas susirinkti, susikišti į kišenę ir išsinešti. jau buvau mačius jį, o ir šiaip pas mus nuolat ateina kas nors ko nors pasirašyti, paimti ar atiduoti – negalvojau, kad čia kitas atvejis, kad čia kalba eina apie skolas. galvojau, kad jis tik pasirašys tas sąskaitas, kurių dar nepasirašė. tas paliko, o kai norėjau iš jo paimti kitas – nedavė, susikišo į kišenę – šefas dar bandė stabdyti, ir išėjo.

su šiomis sąskaitomis turėjome faktinį įrodymą, kad ta įmonė mums turi sumokėti. dabar vėl neturime. o jie – seni skolininkai.

šūdina nuotaika. šefas dar bando kažką daryt, bet ką čia padarysi?

ko tik nepadarysi dėl klientų

19.September.2007

gavau nerealią užduotį – parašyti kažkokiam klientui vestuvinę kalbą. tokio pobūdžio darbų tikrai nesitikėjau. iš viso gyvenime dar neteko rašyti kalbų – o ką bekalbėti apie vestuvines. nei jaunikį pažįstu, nei jaunąją, o su keletu tipiniu banalybių šį kartą irgi neišsisuksiu, taigi, tiesiog nežinau, nuo ko man pradėti.

iš kitos pusės – kokie nenuoširdūs šiais laikais žmonės… čia juk ne prezidento kalba tautai, o draugo kalba draugams – niekas juk pernelyg nesikabinėtų prie kiekvieno žodžio ir nepyktų už nelabai originalias mintis, tačiau nuoširdumą tikrai įvertintų. suprantu, kad ne kiekvienas moka gražiai suregzti sakinius, bet viena yra kažkam duoti ištaisyti, praturtinti, pagražinti ir stilistiškai sutvarkyti kalbą, visai kas kitą – tiesiog užsakyti ją. nejaugi taip neturime ką pasakyti artimiems žmonėms?

populizmas

18.September.2007

kirkilas populistas, bet aš ne geresnė – ėmiau ir parašiau apie populiariausią reikalą šiomis dienomis. ir dar taip parašiau, kad subėgtų visi krepšininkų mylėtojai ir būtinai pasakytų, kad aš durna ar neprivalgius, ar bent jau mandagiai palinguotų galva – “nieko tu nesupranti, mergaite”.

tas postas turbūt bus populiariausias iš visų mano nykaus blogo postų :)

kur švaistomi milijonai

18.September.2007

po šito įrašo tubūt sulauksiu keleto piktų nuomonių iš krepšinio mylėtojų, bet man patinka piktos nuomonės :) šiaip nesikišu į politiką, beveik nereaguoju į visuomeninius įvykius, tačiau šįryt tikrai susinervinau.

žodžiu, aš pasibaisėjau, sužinojus, kad kirkilas lengvu rankos mostelėjimu atidavė milijoną krepšininkams.

už ką??? taip, jie laimėjo pergalę. nu ir kas? kodėl milijonų negauna studentai, laimėję pergales pasaulinėse olimpiadose? kodėl milijonų negauna, pvz. koršunovas ar nekrošius, kurie laimi pasaulinės reikšmės teatro festivalius, muzikantai, laimintys pasauliniuose konkursuose.

nejaugi krepšinis – tai viskas, kuo mūsų tauta gali didžiuotis? nejaugi tai tikrosios pergalės? ar žinote nors vieną lietuvos mokslininkų pasiekimą? aš irgi nežinau ir dėl to man, gėda, kai prancūzas man pasakoja apie lietuvį mokslininką, neseniai padariusį pasaulinės svarbos atradimą, o aš nieko apie jį nežinau. kodėl nežinau? todėl kad laikraščių puslapius užkariavęs krepšinis. todėl kad mokslo pergalės mums neįdomios, o kultūrinės sudomina tik jei tai eurovizija.

žinoma, krepšinis garsina lietuvos vardą, tačiau man liūdna būti iš šalies, apie kurią visas pasaulis težino vieną kitą krepšininko pavardę. ir tik nesakykit, kad krepšininkai – geriausia, ką mes turime, nes aš tikrai tikiu, kad jei futbolas lietuvoje gautų tokį patį finansavimą, kaip krepšinis – jais irgi galėtume didžiuotis. o savo kultūra jau dabar galime didžiuotis, net be jokių milionų ir su minimaliu finansavimu. tik nenorime – mums tai neįdomu.

taip, žinau, kad milijonai – tai politika, bet tauta, kuri pritaria tokiam pinigų švaistymui, man atrodo nesveika.

nors ko čia stebėtis – kiek iš visų, pastarąsias savaites važinėjusių su lietuvos vėliavėlėmis, šiandien jas nusiims? kas per iškrypęs patriotizmo jausmas – mes lietuviai tol, kol rinktinė žaidžia krepšinį. ką gi, 2 savaitės per metus – vis geriau, nei nieko.

kas ten pasakė: nejaugi alus ir krepšinis – tai viskas, kas mus vienija?

niurzga

17.September.2007

šiandien aš pikta nuo pat ryto. niekaip nesuprantu, kodėl.

darbo laikas

17.September.2007

nuo šiandien šefas mums nebeleidžia vėluoti ir baudžia už tai sankcijomis. sistema tokia:

galima vėluoti iki 10 min.

vėluoji daugiau nei 10 min – tai tau kainuoja darbo valandos atlyginimą.

vėluoji daugiau nei 15 min – tai tau kainuoja pusės dienos atlyginimą.

Taigi, dabar viskas pas mus griežtai. Tiesa, kaip pastebėjo vienas kolega – jei vėluoji daugiau nei 15 min – tai ateik po pietų, nes vis tiek tai tau kainuoja tiek pat. šefas tik numykė kažką apie tai, kad toks elgesys parodo tavo požiūrį…

aš būčiau nieko prieš tokią sistemą, jei taip pat būtų atlyginami papildomos darbe praleistos minutės. ateini anksčiau ar lieki po darbo 10 minučių – gauni papildomą valandos atlyginimą. neini pietaut, ar sėdi pusę valandos po darbo – gauni pusės dienos atlyginimą. tada viskas būtų tikrai sąžininga. tiek iš darbuotojų, tiek iš darbdavio pusės.

o juk visi mes normaliai ir žmogiškai susitvarkydavom – pavėluoji 15 min – pasėdi po darbo pabaigos. dabar aš išeisiu kasdien tvarkingai 18.00, net jei bus darbo. nes nebėra jokios motyvacijos bei sąžinės graužaties sėdėti ilgiau.

tiesa, dar šita darbo laiko taisyklė papildyta – jei nori išeiti anksčiau (ar ryte pavėluoti, nes reikia kur nors būti) – turi pranešti prieš 2 dienas. anksčiau vėl gi viskas būdavo paprasčiau ir protingiau – nori išeiti – ateini anksčiau arba neini pietų. dabar vėl gi eisiu kasdien pietauti nemažiau valandos. iš principo. be to, kartais prieš 2 dienas dar nežinai, kad norėsi arba reikės išeiti – kaip tada daryti?

taigi, vietoj protingo ir sąmoningo darbo laiko reguliavimo, dabar bus tikslus valandinis, ir lemiantis tavo finansus. kas iš to išloš – nežinau, bet tikrai ne darbuotojų motyvacija ir darbo rezultatyvumas.

vis tik tikiu, kad taip ilgai netempsim.