šiandien užmačiau piceriją “can can pizza” prospekte – taip “delano” dabar vadinasi. nežinau, ko tikėjosi jos savininkai, keisdami pavadinimą, tačiau man pirmiausia can can (parašyta atskirai) siejasi su koncervais koncervais. o koncervai niekada man neatrodė labai skanus maistas. delano man irgi neatrodė, kaip labai gera pica, tai gal koncervai – jiems pats tinkamiausias pavadinimas.

update: ką tik googlėj paskaičiau, kad jie bando kurti pancūzišką dvasią. cha, nuo kada pica – prancūzų virtuvės patiekalas?

mano name yra sielovados stotelė. sielovada man skamba kaip kažkas labai sektantiško. o dar ir plakatų tokių gana sektantiškų tos stotelės languose mačiau. šiandien nusprendžiau pasidomėti, kas gi ta sielovada – o gi čia ne sekta, o katalikų bažnyčia. kaip tik renka grupę norinčių kokį nors sakramentą priimti. įdomu.

dar kartą apie lobio paieškas ant barbakano – jos šiandien buvo galutinai atitvertos tvora. barbakanas vėl uždara teritorija, arba, tiksliau, sunkiai pasiekiama teritorija. Nieko, man visada patikdavo ropštis siena.

Kažkas man sakė, kad reikia gi remti muzieju, susimokėti litukus ir leis į viršų.

Bent jau kol atviras tas viršus buvo – niekas ten iš muziejaus neleido – buvau su vienais užsieniečiais. Jei dabar leis – kas man iš to, aš juk ant barbakano einu tada, kai muziejus nedirba.

kartais norisi viską mesti, viską užbraukti, palikti likimo valiai. kartais norisi susigūžti kokiame nors kampe ir nejudėti, nebūti. kartais norisi išeiti ir negrįžti ne vienerius metus.

tokiais momentais pasiskaičiuoju, ar man ne pms.

vieną akimirką, kai saulė jau leidžias, įvažiuojant į lukiškių aikštę, vienas iš naujų daugiaukščių, pastatytų virš seimo tunelio, atspindi tiesiai į akis saulės šviesą ir pats atrodo kaip saulė. dėl tos akimirkos aš beveik pasiryžusi atsiimti savo teiginius, kad tai yra nevykęs ne vietoj pastatytas pastatas.

kadangi turiu darbinių reikalų su skolų išieškojimo bendrove, daug prisiklausau apie piktybiškus skolininkus. pasiklausau, pasiklausau ir baisu darosi. jau supratau, kodėl kažakada ant operhauso esančiame ekrane buvo skelbiamos įmonės, kurios piktybiškai nesusimoka skolų ar mokesčių – anksčiau tai atrodė tiesiog juokinga. problema ta – kad nei vienos iš tų įmonių neatsimenu. taigi, tokia, neva, apsauga kažin ar padeda – įmonių pavadinimai kažką sako tik tiems, kurie tuo metu turi ar kažkada turėjo reikalų su jais. o kiek tų, kurie nematė ar neužfiksavo reklamos pakliųna ant tų pačių skolininkų kabliuko? be to, ten buvo skelbiama tiek mažai įmonių – palyginus su tuo, kiek tokių sukčių ir apgavikų yra ant šio svieto. o jokio saugumo mechanizmo nėra. taip, galima konsultuotis su skolų išieškojimo biuru dėl įmonės mokumo, prieš pradedant rimtus santykius, tačiau ir tie biurai žino toli gražu ne viską. taip kad šiuo metu lietuvoje padėtis be išeities – niekada negali žinoti, su kuo prasidedi.

aš tik teoriškai pagalvojau – o jei sukurti svetainę (palaikomą vyriausybės ar teisėtvarkos), kuriame būtų skelbiami labiausiai “nusipelnę” šiam reikalui piliečiai ir įmonės, kartu su trumpu jų “nuopelnų” aprašymu – kiek, kam ir kada įsisikolino, kokių dar dalykų pridirbę. tada visada žinotum, kur eit pasitikrinti, tad tokie žmonės greit visur atsimuštų į sieną – niekas gi reikalų nenorėtų turėti, žinodami ko tie yra prisidirbę. žinoma, iš karto užsišauktų visi, kad tai neteisėta tokią inforamciją apie juos skelbti, bet negi sukčiauti ir apgaudinėti yra teisėta? problema ta, kad teisėtvarka pas mus dažnai ne toj pusėj atsistoja, kurioj teisybė stovi, tad ir dirba tokie žmonės savo darbelius, o po to ausys lūžta beklausant – kaip galėjo tiek vienas žmogus pridaryti?. deja, apsaugos nuo tokių jokios nėra – nors informaciniame amžiuje gyvename, bet tokios informacijos, tiesiogiai liečiančios mūsų gerbūvį, gauti negalime.

tuo man ir patinka šitas mano klientas – jis ne tiek pasireklamuot nori, kiek tokių niekštelių darbelius išviešinti. kad kuo daugiau žmonių sužinotų ir į jų tinklus nepakliūtų. daugiau tokių – gal geriau žinotume, su kuo prasidedame.

ant barbakano kažkas lobio ieško. o kad niekas netrukdytų lobio ieškot – tvoromis tuoj apsitvers.

jei rimtai – ant barbakano tikrai vyksta kažkokios kasybos, o gal statybos. ir tikrai statomi nauji vartai vietoj tos senos išlaužtos tvoros. nejaugi netrukus turėsim vėl tvorom ar gynybinėm sienom lipti, jei norėsim pagert alaus ant barbakano?

kas dar smagaus? viena kita detalė.

pradėkim nuo pastebėjimo, kad minsko plentas – tobulas dviratininkams. neitin aktyvus eismas ir plačiausios pakelės. turbūt todėl grįždamos ten sutikom vieną dviratininką. jis iš nemėžio ir sportuoja taip – apsuka keliolikos kilometrų ratuką. paplepėjom kiek, kol nemėžį privažiavom.

įdomų ir keistą vaizdą matėm pakeliui. vieną šunį, turbūt, nudaužė mašina. gulėjo jis šalikelėj. keisčiausia ne tai, o dar du šunys, jį apstoję ir skalijantys visiems pravažiuojantiems. negi šunys irgi gedi saviškių?

Gurių regykla. aprašyme buvo parašyta, kad iš čia atsiveria vienas iš gražiausių vaizdų į pavilnio parką. nežinau, mes tematėme daug medžių ir tv bokštą tolymoje. gal ne ton regyklon pataikėme?

piliakalniai ir pilkapiai. neradom. kelintas kartas, kai nerandam kažkokio žemėlapyje pažymėto objekto. kažkaip lietuvos turizmo departamentas ar kas ten turėtų tuo rūpintis, bet nesirūpina lankytinų objektų ženklinimu…

rukainiai – kaimas gražiai sutvarkytomis sodybomis. dauguma išdažytos, atnaujintos. tikrai geras įspūdis liko.

visko dar ten buvo pakeliui, bet jau turbūt neatsimenu, arba neminėsiu – negi imsiu dabar pasakoti, kaip kopūstus vogėm? neimsiu, nes nevogėm, tik kėsinomės…

mūsų sekmadienio kelionės tikslas buvo medininkai. kai galų gale juos pasiekėm (važiavom ne plentu, o linksmuoju keliuku – linksmaisiais kalneliais – su kiekvienu kalneliu alus, kurį vežėmės išgerti pilyje, vis skanėjo ir skanėjo) ir privažiavom pilį – radom ten vietinės reikšmės derliaus šventę. Virš įėjimo į pilį – lenkiškas užrašas, kurio taip ir iki galo nesupratau, o pilyje pristatyta stalų, kur pridėta vaišių iš derliaus ir vyksta šokiai pokiai. gražu ir pažiūrėti, kaip raitosi pagyvenusios moteriškės ratelyje. per daug nespoksojom, susiradom nuošalią vietą ir sėdom alaus. tuo tarpu klausėmės gražios lenkiškos ir ukrainietiškos muzikytės. ir galvojom, kad lietuvos paveldas vis dar gyvas – štai kokios puikios šventės vyksta, žmonės sau linksminasi ten, kur kažkada dvarai stovėjo, ar lietuviai prieš kryžiuočius kovėsi.paskui nusprendėm pasekti, į kokią ten skylę sienoje lenda vaikai. pasirodo, į labiausiai išsilaikiusį bokštą galima įlįsti, palypėti aukštyn, tada, jei nebijai aukščio, pereiti pastoliais, palypėti dar aukščiau ir apžvelgti pilį ir apylinkes. gražu visai. dar gražiau žiūrėti, kaip vaikai laksto tais pastoliais be jokios baimės. drąsūs ir kalbūs vaikai, sužinojom, kad jie mokosi lietuvių mokykloje ir nemėgsta lenkų.

nusprendžiau apie vakarykštį pasivažinėjimą papasakoti gabalais. taigi, pirmas, dvarai:

dvarus matėm 2. gražiai sutvarkytą ir prižiūrimą markučių dvarą bei visiškai apleistą, nors, rodos, remontuojamą, Nemėžio dvarą.  pirmasis medinis, atrodo, kaip didelė troba. tačiau išsilaikęs gana neblogai, net keista, nes medinių dvarų lietuvoje likę nebedaug. ten dabar yra muziejus.

daug didesnį įspūdį paliko apleistas Nemėžio dvaras. gražus dvaras kažkada buvo, dar ir alėjų gražių turėjo, bet jas suardė, kai minsko plentą tiesė. pats dvaras – lyg ir jau dabar restauruojamas, bet atrodo vis dar nykiai. o ir restauracija – deda kažkokį žalią skardinį stogą – iš kur toks stogas grafo tiškevičiaus laikais? gaila man, kai taip žalojamas lietuvos paveldas. jau sakiau ir dar pakartosiu – jei kada būsiu turtinga (ištekėsiu už kokio seno milijonieriaus ar pan) – tikrai įsteigsiu lietuvos dvarų saugojimo fondą. turim tiek daug turto, ir taip jo netausojam.

vienas iš dvaro pastatų aptvertas ir parašyta – parduodu. taigi, bent dalis dvaro – privati.

beje, vienas vietinis pasakojo, kad tame dvare vaidenas. sakė, kad ir pats matė vaiduoklį – vyrą su chalatu ir kirviu. paklausėm: o gal tai sargas buvo? (nes mes matėm ten sargą), tai atsakė: gal ir sargas, nes labai jau keikės ir užmušt grasino…

štai kaip atrodo mūsų paveldas: