Rašyti July, 2007

Trečia stotelė. Marselis

31.July.2007

Marselį pasiekėme tik pusvalandžiu aplenkusios Tour de France. Jie
atvyko labiau sukaitę. Iš alpių. Juos pasitiko triukšmingiau, nei mus.
Tačiau pačią gražiausią palėpę gavome mes.

Marselis. Didžiausias uostas Viduržiemio jūroje. Garsus savo įlanka. Ir savo charakteriu.
Ir dar Taxi filmais.

Dramblys sėdi marselio forte

Dramblys budi Marselio forte. Čia iš dar nesukurto komikso “Dramblys pietuose”.

Vienas šveicaras, kuriam pasakojome, kad važiuosime į Marselį, pacitavo vienos kelioninės knygos pirmą sakinį. “Tie, kurie galvoja, kad Marselis yra graži vieta – labai klysta.” Taip, jis nėra pernelyg graži vieta. Pilna šiukšlių. Pilna purvo. Pilna mafijos. Tačiau tuo man jis ir patiko – neišdailintas, nenuglaistytas turistams, o gyvas, tikras miestas, turintis savo spalvą ir skonį.

Yra gražių vietų. Katedra ir kitos bažnyčios, ypač esanti ant kalno. Tiesa, užsiropšti ten ne taip lengva. Maži uostukai ir miestukai, tapę marselio dalimi, su siaurom gatvytėm, mažučiais namais ir savitu gyvenimo tempu. Senamiesčio gatvės. Įlanka, net jei visa ji nuklota turistams skirtais barais ir restoranais. Pajūrys. Fortas ir rūmai už jo. Netoliese esantys kalnai.

Marselyje būtina: paragauti midijų su bulvytėmis fri – žymiausias vietinis patiekalas. ir baisiai skanus. 8 eurai porcija. išgerti Pastis. Tai anyžinis aperityvas, populiarus visoje pietų prancūzijoje. apeiti įlanką. užlipti į kalną.
aplankyti grafo Montekristo kalėjimą saloje.

Kalnas, į kurį reikia užlipti

Kas dar? Nepaprastas piknikas paplūdimy, vakare, prieš pat nusileidžiant saulei. (krantas toks pats akmenuotas, kojos kenčia). Tour de France išvykimas (jie daug labiau atsipalaidavę, nei atvykdami, nes žino, kad prieky – nebe alpės). Vakarinis pasivaikščiojimas, kai gatvėse daug arabų ir mažai moterų. Lipimas į kalnus ar bent jau laiptais. Vaisių turgus.
Jūros gėrybių turgus. Žmonės, kalbantys angliškai.

Antras sustojimas. Genuja

29.July.2007

Traukinys atsėlina į Genują, karščio išvargintą miestą. Daugybe aukštų išsidėstęs miestas – viena gatvė tau po kojomis, kita virš galvos, o namai turi išėjimą į gatvę ne tik iš pirmo, bet ir iš trečio, penkto ar septinto aukšto. Daugybės lygių miestas. Dryžuotas miestas – unikali dryžuota architektūra primena jūrininkus ir mano dviratį. Tai didžiausias Italijos uostas (didžiausias viduržiemio jūros uostas mūsų dar laukia). Daugybė siauručių gatvelių, kuriomis, sako, vakarais vaikščioti gali būti pavojinga – daug vyrų, daug arabų. Bet juk tokios gatvelės – pačios įdomiausios. Dar įdomiau – mažyčiai pajūrio miestukai, jau tapę Genujos dalimi, bet dar nepraradę savitumo. Besisukančios gatvės, kyla ir leidžiasi prie jūros. Vakarais ten ypač gražu. Ir žmonių ypač daug – jaugu, gyva. Naktys karštos, o po langais – naktinis didmeninis vaisių ir daržovių turgus. Italai triukšmauja, ūžia mašinos, tačiau negali užverti lango – per karšta. Jūra – sūri, bet gaivinanti. Į kranto akmenis nusidaužai visus kojų pirštus. Saulė – kepinanti.

Ten patys skaniausi vaisiai. Tokie prinokę, kokie Lietuvos niekada nepasiekia. Valgytum ir valgytum. Ir ledai, dieviškai skanūs ledai. Ir visas kitas maistas – juk tai itališka virtuvė, viena iš geriausių pasaulyje.

Dar reikėtų paminėti vėžliukus parko baloje, cikadas, keistą apžvalgos ratą, iš kurio kažin ar kas mato, Genujos duoną, kurios pavadinimą pamiršau, traukinius, stovinčius tuneliuose (nei iš šio, nei iš to), palmes, menamas upes (nes jų nėra ten, kur jos turi būti) ir dar daug dalykų, tačiau mes jau pakeliui į didžiausią viduržiemio jūros uostą Marselį.

Italija, uodai ir dievo užmirštos vietos

27.July.2007

Italija. karšta, triukšminga, įkyri ir nemaloni, tačiau be galo graži. visiems draugiškai patariu – netranzuokite ten. labai greitai liaujiesi tikėti žmonių geranoriškumu. Akmeniniai veidai ir jokios reakcijos. dabar jau iš kiekvienos mašinos tikiesi, ne kad sustos, o kad bent jau nusišypsos. jei turi kantrybės – kartais sustoja. pasisekė, jei veža ten, kur reikia. jei ne – gali užstringti dievo užmirštoje degalinėje, kurioje uodų gerokai daugiau, nei mašinų. uodų, beje, pilna visur. artimiausiame miestelyje, ir tame mieste, į kurį pagaliau nusigauni traukiniu, nes degalinėje sutemsta ir numiršta viltis. Novara. dievo užmiršta vieta. miestas nykus. viešbučiai brangūs. naktis, rodos, šilta, tačiau bet kokias mintis apie miegą gryname ore išvaiko uodai, kurių neišvaikysi. suki ratus aplink stotį, eini, kad nepavytų uodai. pasirenki traukinį į milaną – jie važiuoja visą naktį. nors nereikia milano tau, nors nenori ten.

milanas. mano užstrigimų miestas. kažkada ten pavėlavau į lėktuvą. nes italijos traukiniai labai lėtai. sėlina bėgiais, stoja tuneliuose ir nevažiuoja laiku, rodos, tyčia nevažiuoja laiku. vėl užstrigau – traukinys tik iš ryto. į ten, kur manęs laukia jau šiandien. milano stotis. pora valandų, sėdint ir spoksant į ją ir į bomžus, sugulusius aplink ją. jautiesi panašus į juos – be vietos. net į stotį atgal nebeįleidžia – ji dabar 2 valandas nebedirbs. sėdi priešais stotį, nes tik naktį teturi milane, nes ryte traukinys išveš iš to miesto, kurio tuoj imsi neapkęsti, kurį, regis niežti, lyg uodo įkąstą vietą, kuriame nenori užtrukti ilgiau, negu būtinai reikia. nors miestas dėl to nekaltas. jis tik neįdomus. business village – taip jį vadina italai. kas žino, gal kitom aplinkybėm jis būtų man patikęs.

rytas, šviesiau, bet traukinys dar tik už poros valandų. šį kartą mačiau milane tiktai stotį ir makdonaldą. makdonaldas paliko geresnį įspūdį. žinau, tai išankstinis nusistatymas, nes stotis graži. tik nepatinka man. kaip ir visa Italija.

traukinys. lėtas, bet važiuoja tolyn. bet važiuoja prie jūros.

pirmas sustojimas. liucerna

26.July.2007

o dabar truputį po truputį apie tai, kur buvau.

Liucerna. Šveicarija – tobulai išdailinta pasakų šalis. Tokia, kad kartais baisu žengti žingsnį, kad tik nepaliktum purvino pėdsako. Tiesa, taip daugiau jautiesi mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Miestai vis tiek yra miestai – jų tobulai nesutvarkysi. Ir nesustabdysi visų, kuriems alus spaudžia smegenis, kad nemyžtų į ežerą ar kokį kampą. Liucerna, žymi savo tiltais, kurie veda ne tiesiai per upes, o įstrižai, tarsi meistrai būtų turėję daugiau medžiagos, ar laiko, ar idėjų, nei reikia skersai upę nutiestam tiltui. Vienas, žymintis miesto istoriją, kitas – primena apie mirties baisybes. Kad kiekvieną kartą eidami tiltu, prisimintume, kokie mes laikini. Tiltas irgi neamžinas – degė.

Pats miestas, kalnų apsuptyje, ežero pakrantėje, perskrostas upės yra be galo gyvas. Ir be galo gražus – ištapyti namai, mažos gatvelės, daugybė žmonių. Kai kas tvirtina, kad tai gražiausias miestas šveicarijoje. Nežinia, ar galima tikėti – jie juk gyvena šiame mieste, tačiau kol kas gražesnių nemačiau.

Dar kalnai. Kas būsite netoliese, būtina užlipkite į Pilatus. Tiesa, ten kelia ir keltuvai – jei neturėsite laiko, tačiau jie brangūs. Kelionė viršun nuo tinkamo taško – kokios 4 valandos. Daugoka? Vaizdai verti to.

Dramblys irgi užlipo į Pilatus. Ten jis sutiko kalnų ožių.

Vanduo. Ne tik ežeras, kuriame būtina išsimaudyti, tačiau pasiruoškite – gali būti šaltokas, ne tik upė, srauni srauni, bet ir po fontaną ar tiesiog vandens čiaupą ant kiekvieno kampo. Geriamo vandens. Labai gaivi šalis.

Tiesa, brangoka. Kaip ir visa šveicarija. Alus (mažas) – 10 Lt. Bare. Maistas – nuo 20 Lt. (žinau vieną puikų indišką restoraną). Šokoladas – priklauso nuo kiekio.

Būtina: užlipti į kalną, išsimaudyti ežere, pasivaikščioti vakare upės pakrante, išgerti Rotušės alaus darykloje-restorane čia gaminamo alaus, išvaikščioti visą senamiestį ir apžiūrėti visus išpieštus namus.

Ką pamiršau? Neatsimenu.

grįžau

26.July.2007

kad jau grįžau, reikia gal ką nors parašyti į blogą. tai rašau, kad buvau išvažiavus. tranzavau ir važiavau traukiniais ir dar ten kažkaip. šveicarija, italija, prancūzija. daugmaž tiek. tai va, vaikai, pirmiausia netranzuokite italijoje – ten kanda uodai, o vairuotojai nestoja. nebent turit begalinės katrybės. antra, prancūzai, vistik, kalba angliškai. gana netikėta, bet beveik tiesa. bent 70 proc. sutiktų tikrai kalbėjo ir dar visai neblogai. ir ne tik turistinėse vietovėse. trečio šiandien nebus. kelionės yra gėris. darbas sux.

būsimieji verslininkai

11.July.2007

kol vieni vaikai vasarą trina asfaltą, ištremti sėdi kaime arba žaidžia kompiuterinius žaidimus, kiti gi užsidirbinėja savo pirmąjį milijoną… vakar užvažiavau į statoilą viršuliškėse prisipūsti padangų. žiūriu, prie oro aparato stovi berniūkštis. vos privažiavau, jis “abu ratus pūsim? kiek jums slėgio reik?” ir ėmėsi atsukinėti ventilį. pirma reakcija buvo priešiškumas (automatinė reakcija prieš visokius pinigų prašinėtojus), bet greitai persijungiau – gi vaikas užsidirbt bando ir dar tokiu gana originaliu lietuvoje būdu. tai leidau jam pripūst abu ratus ir atidaviau visus centus, kuriuos turėjau (bus apie litą).

išradingas vaikis, kai pagalvoji. susigalvoja tokį nieką ir kala bapkes. jis gan gudriai daro – neklausia ar tu nori ir neleidžia pačiam prieit – kol išlipi iš mašinos, jau vieną ratą pripūtęs. kaip po to neduot centų tokiam vaikigaliui? įdomu, kada jis užsidirbs tą savo pirmąjį milioną?

tačiau yra ir pinigų nesugadintų vaikų. vakar mano kolegai kiemo, kuriame yra ofisas, vaikai pasisiūlė nuplauti jo mašiną, kuri garaže po kiemu stovėjo. jis sutiko. po kokių 10 minučių vaikai atėjo paprašyt lempos – ten tamsu garaže, bet lempos negavo, nes neturim nieko tinkamo. jie vis tiek nepasidavė. atėjo dar po 10 ar 15 min ir sako – “your car is ready” (kažkokie užsieniečiai tie vaikai, ne anglai, bet angliškai truputį kalba). dar atsiprašė, kad mašina nuplauta, bet nenudžiovinta – vis dar šlapia. ir eina lauk. tada mano kolega sako “i think, i owe you some money?”. tie pasitarė (buvo tryse), sugrįžo ir sako “we don't like money” ir išėjo. kolega sako, kad mašina buvo gražiai nuplauta.

padangos

9.July.2007

jaučiu, kokia nors bobutė, kurios vos nenudaužiau ant dviračio tako, mane užkerėjo – jau pamečiau skaičių, kelintą kartą keičiu kiaurą dviračio kamerą šį sezoną. jau ir padangas abi pakeičiau. šiandien pakeliui į darbą pajutau, kad skaičiuoju plyteles, taigi, teko nulipti nuo dviračio ir vėluoti į darbą. į padangą įsivarė didžiulis stiklas. gal pusės cm pločio ir viso cm ilgio. toks net suniai ištraukiamas.

ir už ką man taip?

lopetėlės

9.July.2007

jaučiuosi persekiojama kačiukų. tik vakar atidaviau paskutinįjį iš savo namų – šiandien dvi mažylės prisistatė į ofisą ir čia apsigyveno. mes dirbam, o jos sau duodasi po ofisą. praminėm jas lopetėlėmis (prieš tai pas mus buvo vieną dieną apsigyvenes katinas, kurį vadinome kukuliu). katytės kokių 5-6 savaičių, neperskiriamos draugės. akivaizdžiai, išmestos į gatvę, nes mamos aplinkui nematyti, o katytės purvinos ir išbadėjusios. dėl maisto net susipešė. nežinom, ką su jomis daryt. ofise tai gal neauginsim, o palikt lauke irgi gaila. gal kam reikia 2 katyčių?

radiniai

7.July.2007

net nustebau, kokią įvairovę gerų daiktų galima rasti po vonia. vonia buvo paskutinė netvarkyta vieta naujajame bute. tiksliau pavonys. nes nuo vonios krašto iki pat grindų yra padaryta tokia sienelė su durelėmis vienoje pusėje ir šiaip nesimato, ko ten po vonia prikišta, tai pragyvenom mėnesį, apsimesdami, kad vonioje viskas gražu ir niekaip nepradėdami tvarkytis. tai vakar to ėmiausi. net negalvojau, kad tiek visko gali gulėti po ta vonia. sąrašas:

1. visa krūva skudurų ir kojinių

2. visa krūva skirtingos paskirties valiklių ir miltelių

3. du pilni oro gaivikliai, 2 tušti

4. trys skirtingų rūšių šepečiai/šepetėliai

5. kibiras

6. dvi muilinės

7. penki indeliai skalbimo milteliams matuoti

8. vonios kilimėlis

9. butelis nuo degtinės

10. pakelis nuo sulčių

11. nėštumo tekstas (nepanaudotas)

mano batai buvo du

5.July.2007

šiandien žiauriai pramiegojau. labai žiauriai.  pabudau be 10 minučių darbas. iš namų išbėgau per 15 minučių. vėlavau, bet ne tas svarbiausia. svarbiausia, kad pusiaukelėje iki darbo pradėjau žiūrėti, kodėl man vienas batas spaudžia. pasirodo, apsiaviau du labai panašius, bet skirtingų porų batus. tokius ale sportbačius – konversų imitacijas iš kalvarijų turgaus už 10 litų. tiek, kad vienas truputį mažesnis už kitą. ir dar vienas nuo nešiojimo pageltęs, kitas papilkėjęs. ir dar ten vienas kitas skirtumas yra. nu bet jie beveik vienodi. tik spaudžia vienas. dabar galvoju, ar tas kur spaudžia yra mano, ar gal mano brolio mergina turi tokių pat batų, nes namie tikrai ne viena ir ne dvi poros jų yra…