Rašyti April, 2007

statistika

23.April.2007

prieš keletą dienų pagaliau susidiegiau normaliai į savo blogą Google Analytics, kad mirusias sielas, kurios čia retkarčiais apsilanko, paskaičiuotų ant pirštų. ir kone numiriau iš juoko, šiandien pamačiusi, pagal kokius du keywordus mane šią savaitę googlėj surado:
1. senelis šaltis
2. girtas Koršunovas

dviračių sezonas

23.April.2007

viskas, ryt atidarau dviračių sezoną. net jei šalta bus. nes jau nebegaliu kentėt – taip norisi prasilėkt su vėjeliu. įdomu, kaip pavyks iki darbo numinti – visgi, gerokai toliau, nei ankstesnysis. bet pamėginsiu. ryt. dviratį jau išistraukiau, nuprausiau, tepalais ištepiau. stovi dabar kambaryje, pratinasi…

gaila tik, kad krepšelio priekyje nepavyko užsidėti – na tokio vielinio, kaip ant dviračių būna. nusipirkau, bet, pasirodo, pora mano dviračio varžtelių kiek per trumpi. nieko, ryt gal jau nusipirksiu tinkamus.

troleibusinė muzika

21.April.2007

šįvakar troleibuse buvo linksmą – gale sėdėjo kompanija jaunimėlio su gitara ir girtais balsais traukė visokias dainas. tačiau linksmiausia buvo ne jie, o dvi bobutės iš prieko. viena pradėjo burbėt “kaip baisu, ką sau leidžia jaunimas” stiliumi, o kita, neapsikentus, užčiaupė antrąją “taigi gražu, dainuoja, o ne keikiasi!”. pirmoji dar bandė kažką burbėt, bet antroji ją užtildė: “geriau kartu padainuotumėt” ir šūktelėjo jaunimėliui į galą “užgrokit ką nors tokio, kad visas troleibusas žinotų – drauge padainuosim”. gaila tik, kad jaunimėlis pažvengė, tačiau nesuprato gražių bobulės norų – nieko gerai žinomo neužgrojo…

bembilendas

21.April.2007

atvažiavo amerikietė ir parodė lietuvai, kaip reikia statyti spektaklius. gal aš pernelyg konservatyvi, gal pernelyg ištikima lietuviško teatro idėjai, bet tokio teatro, kokį šiandien mačiau, aš nesuprantu. spektaklis, kuriame nėra istorijos, nėra personažų, nėra dialogų – tik bardakas scenoje ir deklaratyvūs tekstai. kažkas apie tai, kad karas yra blogai – tiek tai supratau. dar kad apie angliją supratau – vaikščiojo ten viena tokia, vaizduojanti karalienę. vizualiai vienas kitas momentas visai neblogas buvo, bet bendras vaizdas gerokai perkrautas viskuo. pradedant metalo konstrukcijomis ir baigiant pripučiamais kalėdų senelio briedžiukais. dar buvo gera muzika. apie aktorius patylėsiu, nes turbūt režisūra kalta.
jei spektaklis būtų perpus trumpesnis ir vieningesnės stilistikos – gal būtų ir nieko performansas. dabar gi – tik netvarka scenoje.

kūrybingas blogas

19.April.2007

darausi tikra blogerė. turiu jau antrą blogą. tiesa, jis ne mano blogas, bet mūsų. www.kurybingas.lt. bandysime būti kūrybingais. bandysime kalbėti įdomiai. bandysime kalbėti kitaip.

iš tiesų tai mes kieti – nežinau daugiau nei vienos organizacijos, kurį turėtų blogą. o mes turim. na taip, gal kas nors ir turi, apie ką nieko nežinau, bet vis tiek mes kieti. mes patys kiečiausi.

chi chi, man sakė, kad galėsiu rašyt beveik viską, ką noriu. pasigailės šito paskymo, dar pasigailės, man atrodo.

šmėklos

17.April.2007

spektaklis, kurį režisierius sugadino. aktoriai tai visai neblogai vaidmenis kuria, bent jau pora iš jų. kazanavičius labai puikus. o štai visi režisūriniai sprendimai dar ir kaip nevykę. ten kur režisūros nereik, ten jos perdėta, o kur reik – nėra. vien jau sprendimas – viską daryti ant scenos, aplinkui susisodinus žiūrovus – visiškai nemotyvuojamas. tik kartais erzina, nes dažnai tematai aktorių nugaras. ir pats spektaklis visas toks visiškai viename lygyje pastatytas. nei įtampos taškų, nei atslūgimų. kad aktorė sako bene svarbiausią spektaklio monologą, supranti tik iš teksto. kvailiausia vieta – gaisras, kuris vaizduojamas raudona šviesa tuščioje scenoje ir užkulisiuose aktorių falcetais dainuojama daina “the roof is on fire”. nei į tvorą, nei į mietą. ir iš viso, man atrodo, kad ibsenas pernelyg buitiškas, kad galėtų būti statomas taip buitiškai. norisi nors trupučio skandinaviškumo, o ne buitiškų lietuviškų megztinių.

helverio naktis

15.April.2007

pirmą kartą šį spektaklį mačiau prieš kokį pusmetį. tada jis mane labai sužavėjo ir pritrenkė. vaitkus pastaruoju metu linkęs statyti aktorinius spektaklius, ir šis turbūt yra pats geriausias iš tokių. gal dėl tinkamai pasirinktų aktorių, nes sakalauskas vaidina tiesiog nuostabiai. dapkūnaitė kažko ypatingo neparodo, bet viską įvykdo pakankamai gerai. tai yra pats geriausias aktorinio teatro pavyzdys, iš to, ką esu mačius. sunkią medžiagą aktoriai pristato taip tinkamai, patraukia visas reikiamas stygas, ir istorija sugroja taip, kad skamba po to ilgą laiką.
vakar, vis dėlto, spektaklis buvo ne toks stiprus. matėsi, kad aktoriams nesiseka surasti kontakto su publika. anąkart visa salė buvo vientisai įsitempus. ir ašarą braukė beveik visi. šį kartą publika reagavo kiek lengviau, ir atsainiau. dar ir dėl to, kad buvau jau mačius jį ir žinojau istoriją, šį kartą įspūdis buvo mažesnis. ir vis tiek spektaklis man labai patiko – visą jį stebėjau, kaip puikiai sakalauskas kuria vaidmenį.

hamletas

13.April.2007

šiandien šį spektaklį rodė jo dešimtmečio proga. aš jį mačiau prieš septynerius metus. tada žiūrėjau ir vis gailėjausi, kad nekrošius pasirinko įdėją, o ne aktorių. mamontovas scenoje atrodė tragiškai, nei vaidmens, nei kontakto su kitais aktoriais o dar nemažas pilvukas, kurio vaizdas gadino “būt ar nebūt” monologą – tiesiog tragiška. ir pats spektaklis nesirišo – ko norėt, kai pagrindinio vaidmens atlikėjas nesugeba vadovauti spektaklio, o visi kiti kontakto su juo neranda, o gal net neieško.
šiandien žiūrėjau kaip visai naują spektaklį – tiek daug gero įnešė tie septyni metai. matosi, kad gastrolės, daugybė vaidintų spektaklių labai padėjo mamontovui. dar gal ir gyvenimo patirtis prisidėjo – jis vaidino puikiai. ir dar matosi, kad aktoriai pagaliau susižaidė. spektaklis puikiai ėjo. apie jį patį sunku kalbėt – sunku kalbėt apie genijaus darbus. o nekrošius tikrai yra teatro genijus. gali patikti, gali nepatikti, bet jis genijus. gal ne tiek stiprus spektaklis, kaip “Otelas”, bet vis tiek nepaprastas. taip stipru, taip įtaigu, taip įspūdinga…
tiesa, vienas didelis trūkumas – dikcija. pusės teksto nesupratau. ar tyliai pasakytas, ar išrėktas – visas taip sumaltas, kad nieko negali suprasti.

policija teatre

13.April.2007

šiandien spektaklyje buvo tokių netradicinių žiūrovų. ne, ne policininkų. tuoj papasakosiu viską iš eilės.
antro veiksmo vidurys. pasigirsta švilpimas iš salės. žiūrovai nustemba (aktoriai turbūt irgi, nu bet gi nerodo viešai), na bet toliau sau žiūri spektaklį. ateina eilė žymiajam “būt ar nebūt”. mamontovas įsijautęs, bet staiga vėl pasigirsta švilpimas. vienas, kitas, trečias ir dar palydėtas “mamontovą nuo scenos”. kiti žiūrovai imasi tramdyti išsišokėlį, jis atsikirtinėja, prasideda dialogas (negirdžiu smulkmenu, nes sėdžiu per toli), balaganas, bet po kurio laiko nurimsta. antras veiksmas baigiasi. pertrauka baigiasi, visi žiūrovai jau sėdi savo vietose ir staiga į salę įžengia policija. publika ją pasitinka plojimais. policininkai prieina prie minėtojo išsišokelio, pasiūlo jam išeiti, jis nesutinka ir jie galiausiai jį išvelka iš salės. publika juos palydi plojimais, visi ramiau atsidūsta ir žiūrim toliau. trečias veiksmas. jau pats finalas, hamletas miręs, kai staiga pro duris įsiveržia tas pats tipas garsiai sakydamas “kur mano vieta” ir pan ir netrukus pradeda šaukt “mamontovui muilą. manontovą nuo scenos. ir nekrošių irgi” ir pan. na, bet po keleto šūksnių nutyla, finalas, užuolaidoms dar neužsitiesus ponas išsišokėlis išmauna iš scenos. pabaiga.
kaip ten bebūtų, pirmą kartą matau, kad kažką iš žiūrovų ištemptų policija. tiesa, pirmą kartą matau ir tokį žiūrovą. labiausiai tai gaila aktorių – be galo sunku juk tokiomis sąlygomis vaidinti. na, ir kaip jaustis reikia… tikiuosi, likusios publikos ovacijos jiems atpirko šitai.

deguonies perteklius

11.April.2007

dar vienas darbo privalumas – davė man kvietimą pakvėpuot deguonimi. deguonies grožio centre. jie mūsų klientai. sako, galva nuo to prašviesėja.