Rašyti April, 2007

šiuolaikinio šokio festivalis

30.April.2007

buvau šiuolaikinio šokio spektaklyje. čeliabinskas, rusai. gana stipri trupė, gera technika, gražu žiūrėti. bet kai prisiminiau šio festivalio aukso amžių – tada šitas čeliabinskas būdavo sugrupuojamas su kita stipria rusų trupe ir tai būdavo rusų diena. paprastai – nieko labai ypatingo, nieko labai įsimintino, tiesiog neblogai. dabar gi atidaro festivalį. tai rodo, kiek šiuolaikinio šokio festivalis nusigyveno. ir tikrai, kai pažiūri programą – nieko tokio, kas labai užkabintų, į ką labai norėtųsi. na, tikiuosi visai neblogo vaizdo rytoj, graikų pasirodyme, šveicarai kažin ar nustebins, o lietuvius eisiu pažiūrėti tik iš sportinio intereso – vis dar tikiu, kad lietuvoj šiuolaikinis šokis beveik neegzistuoja. tiek ir to festivalio. bent jau man.

gerų žmonių ir šypsenų diena

29.April.2007

šiandien man gerų žmonių diena. o tai svaime priverčia šypsotis.
štai, pavyzdžiui, nuvežiau dviratį, kad sureguliuotų stabdžius. tokia procedūra toje parduotuvėje kainuoja apie 10 litų. pareguliavo man stabdžius, paskui dar ratus, grandinę sutepė. pasikalbėjom su meistru kol jis dirbo, apie dviračius, gyvenimą ir t.t. baigė, nuėmė nuo rėmo ir veža mano dviratį lauk. aš sakau, palaukit, einu dar susimokėt prie kasos. o jis “žinot, būna tokių gražių dienų, kai mokėt nereikia”. padėkojau labai labiausiai ir išvažiavau. šypsodamasi.
arba buvau kavos su pažįstamu. ten, kur jo mergaitė dirba. išgėrėm daug kavos, pasikalbėjom, pasikvietėm ją ir sąskaitos paprašėm. o ji “aš jums tai sąskaitos nenešiu”. ir nenešė. iš ten irgi išvažiavau šypsodamasi.
ir dar kažkaip, net jei ir šalta buvo, vis tiek šiandien ir vairuotojai visi normaliai per gatves praleido, ir įžūliai vaikščiojančių dviračių takais nesutikau ir besišypsančius visus pradėjau pastebėti.
tiesiog gera diena šiandien. tikrai gera diena.

koks durnius sugalvojo vingio kino teatro 3 salės laiptus?

28.April.2007

vos galvos nenusisukau. problema net ne ta, kad apšviestas tik kas antras laiptas ir tai sudaro įspūdį, kad laiptų per pus mažiau – problema ta, kad tas kas antras neapšviestas laiptas yra trumpesnis, nei apšviestas. o kai lipi laiptais tamsoje, natūraliai tikiesi, kad jie bus vienodo ilgio. ir kai statai koją ore, arba tik pusiau ant laipto – būna bumt.
galima būtų sakyti, kad esu žiopla, žabala ir pan, bet kad ne viena aš tokia. tiesa, aš vienintelė taip rimtai virtau (dar dabar šlubčioju), bet dar bent porą žmonių mačiau, kurie susvyruodavo, vos negriūdavo lipdami žemyn tokiais laiptais.
paskui galvojau, kad reikėjo man moralinės žalos atlyginimo pasiprašyt. ir kad laiptus normaliai apšviesų.

paštas

27.April.2007

mūsų ofisas ką tik gavo visą krūvą kalėdinių atvirukų ir praėjusių metų sąskaitų. tiesa, paštas čia visai nekaltas. tiesiog, pasirodo, ofisas neturi rakto nuo pašto dėžutės. labai linksma gauti tokius atvirukus visai nelaiku. reiktų ta proga kam nors kalėdinį atviruką dabar išsiųst.

kaip dirba policija

26.April.2007

įsivaizduokite, pamatote avariją. bumt vienas girtas (turbūt) atbuliniu važiuodamas į kitos priparkuotos mašinos priekį. taip solidžiai bumt – visą priekį taisyt teks. jei esate pilietiškas – pranešite policijai. kai policininkas pagaliau atsilieps, ir jūs jam pranešite apie autoįvykį, papasakosite, kas nutiko, jis paklaus, kas jūs. jei pasakysite, kad esate tiesiog doras pilietis, jis ims ir paklaus “o gal jiems nereikia policijos? gal jie ir patys išsiaiškins…”
nežinau,kaip jūs, bet aš ne taip įsivaizduoju policijos darbą.

cenzūra

26.April.2007

chi chi chi, kokia juokinga yra blogas.lt cenzūra. rašau gražų žodį t-a-b-l-e-t-ė (na, be brūkšnių), tai gaunu ta****ė. va bliat tai galiu ramiai rašyt.

ta****ė katukui ir pavadėlis

26.April.2007

vakar savo katukui sumaitinau ta****ę nuo kirminų. pasirodo, 10 dienų prieš skiepus reikia tokią sumaitinti ir laukti, kol pas katuką kirminų nebeliks. nes kitaip skiepai gali nesuveikti. be to, patartina tokias ta****es maitinti keturis kartus per metus. kad sveikesnis būtų ar panašiai.
skiepysiu po 10ties dienų savo katuką, pirksiu pavadėlį ir vedžiosiu po lauką. bus juokinga – katė ant pavadėlio. 

tęsiam apie dviračius

26.April.2007

šiandien kultūringai pasišnekėjom su dviem piliečiais apie dviračių takus. jie pageidavo, kad aš važiuočiau dviračių takais, o ne šaligatviais, o aš paprašiau, kad nurodytų man tą dviračių taką, kurį mato kur nors netoliese. ir nuvažiavau. šaligatviu.

kartą jau teko su tokia moteriškaite pasiginčyti apie dviračių takus, kol rakinau dviratį prie parduotuvės. kai jai uždaviau tą patį klausimą, ji gūžtelėjo pečiais ir atsakė „ne mano reikalas, tavo reikalas rūpintis kur ir kaip važiuot“. kai pasakiau, kad taip ir darau, pradėjo aiškinti, kad šaligatviais važinėti neturiu teisės ir kad esu įžūli, pavojinga visuomenei ir etc. tarsi būčiau ją nudaužus, o ne kultūringai apvažiavus. juokingiausia, kad važiavau pro tą moteriškę ir ją sunervinau tikrai ne ant šaligatvio – prie žvėryno Iki parduotuvės, kur ne šaligatvis, o greičiau stovėjimo aikštelė kuri taip pat skirta ir žmonėms vaikščioti. visiškai viena danga ir vienas kelias ir mašinoms, ir tai moteriškei. bet dviračiui, jos nuomone, netinkama.

auskarai

25.April.2007

pirmieji mano auskarai, kuriuos gavau kažkada lauktuvėms, man labai gražūs. tik, bėda ta, kad negaliu jų nešioti. kai užsidėjau pirmą kartą, buvo iš karto po to, kai išsiimiau gydomuosius. skaudėjo, niežėjo, bet, galvojau, dėl to, kad iki galo neužgydžiau su gydomaisiais. antrą kartą, užsidėjau, trečią – vis tiek niežti, ausis kiek pūliuoja net. padariau ilgą pertrauką ir šiandien vėl užsidėjau. tai va, dabar, po pusdienio išsiėmiau.
teks dovanot kam nors, ar ką.
keista, ko į juos pridėjo. parašyta buvo, kad sidabriniai. bet ir sidabrinius esu nešiojus, ir varinius ir papraščiausius metaliukus – visi iki šiol puikiausiai tiko. šitie vieninteliai, kur taip negerai daro.
nors, kai pagalvoji, man dar ir ne taip blogai. štai bendradarbė alergiška bet kokiam metalui…

nemėgstu žmonių, kurie nachališkai vaikšto dviračių takais

25.April.2007

važiuoju šiandien į darbą. vokiečių gatve, dviračių taku. iš prieko ateina trys blondinės per visą dviračių taką. aš važiuoju tiesiai į jas ir laukiu, kol pasitrauks. jos mato mane, bet nesitraukia. sustojau per 20 cm nuo vienos iš jų, tai viena iš jų pradėjo aiškint “žiūrėk, kur važiuoji”. aprėkiau ir nuvažiavau.

suprantu, kad dar anksti reikalauti iš žmonių, kad jie neitų dviračių takais – pas mus dar nepratę, tačiau kad taip įžūliai nesitrauktų ir dar drįstų kažką aiškinti – va to tai negaliu pakęst. gal dėl to ant tokių amžinai užsiraunu.

šiandien dar vos neužvažiavau ant kitos blondinės, kuri per gatvę užsimerkus vaikšto.

taip ir pajutau visa širdimi, kad pradėjau dviračių sezoną…