Rašyti March, 2007

troleibusinė publika

22.March.2007

šiandien ir vėl mačiau tą poetą troleibuse. tik eilių jis neskaitė. ir ne apie jį aš iš tikrųjų. aš apie kontrolierius. šiandien mačiau tokį, kokių daugiau reikėtų – zuikiai savaime išnyktų. įlipa toks didelis didelis, toks kvadratinis, rėmą išmetęs. ir galva skusta. su koža. ir staiga išsitraukia pažymėjimą ir sudunda “kontrolė”. baisokas toks. su juo nepasiginčysi.

troleibusinės eilės

21.March.2007

šiandien troleibuse buvo poetas. iki šiol mačiau tik dainininkus ar šiaip oratorius, o šiandien pamačiau poetą. deklamavo savo (o gal ne savo) eiles. tiesa, daugiausia politinio atspalvio, bet vis tiek eilės. lietuva – poetų tauta, net troleibusai tai įrodo.

dėstytojai

20.March.2007

taigi, mokausi. bent jau turėčiau. ir mane truputį juokina, truputį piktina mano mielieji dėstytojai. nes jie net labiau už studentus dėję ant jų dėstomo dalyko. vienam padėk tyrimą atlikti, kito magistrui paspaudžiok mygtukus, pabūk laborantu – ir pasirašys. nes dėstyti tingi. geriau apie gyvenimą papasakos. o apie gyvenimą pasakodami burbės, kad lietuvoje nėr pagarbos dėstytojui. dėl to ir nėr, kad visi tokie kaip pats pasakotojas, per paskaitą nieko išdėstyti nesugeba.

sniegas

20.March.2007

šiandien radau didelį sniego gabalą, besimėtantį kažkur tarp sodros ir turgelio. gulėjo ten purvinas ir niekam nereikalingas. net apsidairiau aplinkui, kad isitikinčiau, jog daugiau niekur jo nėra, pagalvojau, gal net nepastebėjau, kad pakampiuose vis dar prisnigta. ne, nieko daugiau neradau. tas gabalas vienintelis. paskutinis. bent jau mano rajone.

kompiuteris

19.March.2007

mano katė pavydi kompui. mano dėmesio. štai atsigulė tarp monitoriaus ir klaviatūros. guli ir murkia, kad paglostyčiau nori. uodega makaluoja virš klaviatūros, klavint neleidžia
arba, kai guliu lovoj su kompu ant pilvo, užsilipa ant krūtinės ir užstoja kompą. tiesa, kai guliu be kompo irgi kartais užsilipa.

širdis

17.March.2007

aš širdies neturiu. vietoj jos pas mane procas.

kostiumas

17.March.2007

palėpės teatre yra toks senas senas spektaklis “kostiumas”. jam jau penkti metai eina. iš tų penkių metų, daugiau nei tris metus aš vaidinu jį be dublerių. nežinau kiek tai buvo spektaklių, bet vien tarptautinių festivalių kokie 6-7. žodžiu, labai daug.
galų gale atėjo laikas pasitraukti šiek tiek į šalį. duoti kitiems. išleidau šiandien savo dublerę. bet ne tai svarbiausia. svarbiausia, kad šiandien, po kokių 4 metų pertraukos, mačiau šį spektaklį iš šalies.
juokingiausia buvo tai, kad visą pradžią turėjau tramdyti save, kad nevaidinčiau spektaklio. nepločiau, kur reikia suploti, nedaryčiau kažko, ką reikia daryti. ir šiaip, stebėčiau spektaklį kaip žiūrovė, o ne kaip personažas. dar neįpusėjus spektakliui, vaidint jau lioviausi. bet jam einant į pabaigą, staiga pagavau save, kad aš neliečiu veido ir nesikasau niežtinčios nosies, nes “negalima – aš su grimu”.

koja

17.March.2007

turiu neeilinių sugebėjimų lygioj vietoj laužytis kojas. na gerai, tfu, tfu, tfu, dar nė karto nebuvau susilaužiuos jų iš tikrųjų, bet kiek kartų išsinarinus, pasitempus ir t.t…. vakar vėl. lygioj vietoj. ant lygaus šaligatvio. kad bent girta būčiau buvus, bet ne, kaip tik ėjau gert.
ačiū dievui, bent nieko labai rimto – skauda, bet vaikščiot galiu.

Kartu

15.March.2007

įdomus spektaklis. ne dėl istorijos ar ko, bet dėl to, kaip gražiai yra “žaidžiama” scenoje. Žinoma, privalau paminėti savo scenos numylėtinį, D.Gavenonį, kuris fantastiškai atlieka diedo vaidmenį, neprasčiau pasirodė ir jo scenos partnerė, boba. nepaprastai puiki ir sudėtinga vaidyba – gražu ir žiūrėti. istorija, priešingai, paprasta ir anekdotiška, tačiau spektaklis nė iš tolo neprimena žemo lygio komendijų, kurių dabar pilnas teatras. subtilu, žavinga, o kartais kvatotis priverčia iki ašarų.
ir dar keisti intarpai, kurių metu skaitoma pasaka apie diedą ir bobą, o scenoje šoka seno žmogaus nuogo kūno muliažais apsirengę aktoriai. keista taip sakyti, turint omeny iš pirmo žvilgsnio atstumiančius kostiumus, bet šis šokis, man rodos, suteikia spektakliui lyriškumo. jis yra gražus, tikrai gražus.

6 val. ryto

14.March.2007

panašu, kad katytė turi bjaurų įprotį – 6 val ryto vis sukelti triukšmo. šį kartą nuvertė stiklinį butelį nuo sulčių, kurį neapdairiai palikau ant žemės. tačiau, jaučiu, greit priprasiu prie jos triukšmų, nes šį rytą tik pramerkiau vieną akį, pažiūrėjau, kad nieko baisaus ir toliau sau miegojau.
o šiaip tai atrodo, kad ji jau apsiprato naujoje vietoje. vakar vakare jau žaidė gaudynių su broliu – tai brolis gaudo katę, tai katė brolį. ir balkone jai patinka.