Rašyti February, 2007

apie dėstytojus

7.February.2007

kaip linksma, kai dėstytojas galvoja, kad tu genijus. tik ką nors rimtesnio pasakęs, vis žvilgteri, pasitikrina. arba tokios frazės: vgtu tai visam kurse pora vaikinų tik sugebėjo, jūs, manau, nesugebėsit, na nebent kai kurios merginos… ir žiūri tiesiai į mane. krizenu sau patyliukais. arba snūduriuoju.

pakeičiau šukuoseną

6.February.2007

ir spalvą plaukų pakeičiau. taip keista dabar matyt save veidrodyje. ir keista vėl turėti trumpus plaukus. kai brauki per juos ranka, per greitai pasibaigia.
gąsdinsiu dabar pažįstamus. arba apsimesiu kažkuo kitu.

komplimentai

5.February.2007

į komplimentų sąrašą dabar jau galiu įtraukti ir šį: politinė kekšė. įdomus variantas, kai pagalvoji, kad amžinai visiems kartoju, jog esu apolitiška.

pagalvinis

3.February.2007

o dabar apie patį spektaklį (tegu jų aprašinėjimas mano bloge tampa tradicija). spektaklis įdomus, bet neišnaudotas. neišnaudotas ta prasme, kad visą spektaklį galvojau, jog truputį kitaip viską pasukus ar labiau pasistengus, jis paliktų neišdildomą įspūdį. taip pat visą spektaklį galvojau, kaip tokią medžiagą pastatytų koršunovas ir negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad jis padarytų geriau, nes tai be galo koršunoviška medžiaga – “101 būdas kaip pasmeigti penkiametį”. žodžiu, spektakliui pritrūksta jėgos. kalbama apie baisius dalykus, tačiau šokiruoja tik tekstas, o ne tai, kas vyksta scenoje. klausaisi ir supranti, kad visa tai yra tikrai baisu, tačiau sceninis veiksmas nė kiek nepastiprina įspūdžio. trūksta įtampos, jėgos. dar ir pats kūrinys keistokas, kadangi finalas, išrišimas įvyksta dar pirmos dalies viduryje ir paskui ilgai viskas tempiama iki galo. tiesa, gale dar įvyksta “netikėtas posūkis”, tačiau ir jis tiktai pratęsia ilgą ėjimą iki pabaigos. užtęsta.
pagirti tikrai verta aktorius. vaidina labai neblogai. iš tiesų tai yra aktorinis spektaklis ir už tai galima pagirti vaitkų – kad leidžia aktoriams atsiskleisti. tačiau man vis tiek pritrūksta trupučio režisūros. arba truputį stipresnių aktorių. o gal tiesiog aktorių įsijautimo (ką aš žinau, gal šis spektaklis tiesiog “nėjo”). kažko, kas iš šito spektaklio padarytų tokį stiprų užtaisą, kaip ir vaitkaus “helverio naktis” – spektaklį, po kurio keletą dienų negali atsigauti.

apšvietėjai

3.February.2007

vakar buvau jaunimo teatre. su drauge, kuri pažįsta to teatro apšvietėją, taigi, apšvietėja mus prasivedė ir nusivedė tiesiai į apšvietimo kambariuką. kaip faina ten! didžiulis pultas (taip ir niežti rankos išbandyti) ir šiaip faina tokia teatrinė aplinka. nutrinti baldai, įvairios senienos. paskui po spektaklio ėjome alaus su apšvietėjais (visais dviem). pakalbėjau su jais apie šį ir apie tą, pasiklausiau, ką jie kalbėjo, ir supratau, kad rožinė paauglystės svajonė niekur nedingo – aš vis dar norėčiau būti apšvietėja. visai nesvarbu, kiek už tai mokėtų – tai turbūt būtų vienintelis darbas, kurį dirbčiau su didžiausiu malonumu.

dovana

1.February.2007

viena iš įdomiausių dovanų, apie kurias esu girdėjus:
o gi sėdi sau darbe paniuręs, kaip ir pridera gimtadienio rytui, kai pasirodo vyrukas su visokiais ten maišais, kibirais ir paklausia “tai kur statysim akvariumą?” ir pastato. ir dar žuvyčių įleidžia. na ir pabaigai dar sveikinimo atviruką įteikia.
gera dovana. visai įdomu gauti akvariumą su pristatymu ir surinkimu.