Rašyti January, 2007

apie blogo rašymą

31.January.2007

man sako, kad blogą turiu rašyti kiekvieną dieną. kad žmonės (o tiksliau vienas žmogus) turėtų ką skaityti. o jei nieko nenutinka per dieną, paklausiau. tai sakė, reikia rašyti, ką sapnuoju. bet gi aš nesapnuoju. arba nepamenu, ką sapnavau. retai retai kada pamenu.  pasakiau ir pagalvojau, kad meluoju. štai beveik pamenu, ką šią naktį sapnavau. sapnavau, kad buvau vaikas ir dar su kažkokiais dviem vaikais ar nevaikais gelbėjom pasaulį nuo blogiečių. nepamenu, ką ten tie blogiečiai turėjo padaryt, bet mes žinojom, kaip jiems galima sutrukdyt (irgi nepamenu kaip). blogiečiai buvo trys, bet vienas iš jų nelabai blogas, lyg ir moteris, nebepamenu. ir dar pamenu, kad jie dar nutrenkė mašina mane ir tada aš buvau ligoninėj, ir kol gulėjau ligoninėj liepiau kitiems eit sutrukdyt blogiečiams, o tų kitų (neblogiečių) buvo jau daugiau, lyg ir tėvai ten buvo, kurie buvo mano, bet visai ne tokie, kokie yra mano tikri tėvai. va. ir dar poto kažkaip išėjau iš ligoninės ir blogiečiai vėl mane gaudė, kol kiti ten bandė kažką padaryti, kad sutrukdytų jiems.
nu va, o norėjau parašyti, kad nesapnuoju…

vaidiant auką

30.January.2007

šiandien žiūrėjau koršunovo spektaklį “vaidinant auką“. spektaklis, kurio iki galo neperkandau. negaliu pasakyt, kad nepatiko, negaliu ir pasakyt, kad patiko. tikrai ne šlamštas. įdomus, nenuobodus tikrai, tačiau užknisa kvailas humoras ir bukai publikai skirti juokeliai. nors tai koršunovo tradicija – jis žino, kaip reikia daryti pinigus teatre. yra ir gilumos ir jos nemažai. ir netgi beveik viskas išsiriša į pabaigą, taigi lieki pernelyg nenusivylęs, nors po pirmo veiksmo galvojau, kas čia per bardakas ir iš viso apie ką viskas. apibendrinant – įdomus pats veikalas, stiprūs pagrindiniai aktoriai, įdomūs kai kurie sprendimai ir vizualumas – pliusai. lėkšti bajeriai, per didelis šou darymas – minusai. vis dar nenusprendžiau, ką manau apie šį spektaklį – tai turbūt irgi pliusas.

nuostabi nenormalybė

29.January.2007

tai vienas iš idomesnių epitetų, kuriais kadanors kas nors mane yra vadinęs. dėl to nusprendžiau jį kur nors išsisaugoti. kad ir čia.

asilas

28.January.2007

vakar taip vaidinau, taip vaidinau, kad net gavau asilą. nu tokį pliušinį asilą, tą kur iš šreko. juokėsi iš manęs teatriokai, sakė, susimąstyk, jei tavo aktoriniai gabumai įvertinami asilu. na, bet bent jau originalu. ne gėlės. nors su gėlėmis paprasčiau – gražu, o paskui nuvysta ir nereikia sukti galvos. štai asilas tai tupi, spokso išsišiepęs ir nežinau, ką su juo daryt…
dar buvo galvojamas asilui vardas. buvo apsvarstyti tokie variantai, kaip asilas (iš karto pasakiau, kad tai neįdomu, neorginalu, be to ir taip savaime aišku, kad jis asilas), kazimieras (draugiškai nusprendėm, kad visgi netiks, be to kazys turi asociacijų su kaziol, o jis juk asilas, ne ožys), pugačiova (atmečiau iš karto), donkėjus (anglicizmas man nepatiko, be to, kaip jau minėjau, visiems ir taip aišku, kad jis asilas) na ir dar keletas variantų, kurių jau nebepamenu ar net negirdėjau.
galiausiai buvo išrinktas pakenčiamas variantas – vladimiras, vladas (bagdonas) arba vova.

…ir sniegas man skamba tavim…

26.January.2007

šiandien taip gražiai sninga ir aš tokia laiminga. ėjau per miestą, o jis buvo toks tylus, lyg klausytųsi sniego, o gal tiesiog man taip atrodė, nes aš klausiausi sniego. ir buvo gera gera ir ramu ramu buvo. gal dėl to kad šala ir vilnelė dengias ledu ir minga su aukso žuvimis ir pavasarį sapnuoja gražiuose sapnuose pavasarį sapnuoja.

Lietus ir sniegas man skamba tavim…
Lietus ir sniegas man skamba tavim…
Lietus ir sniegas man skamba tavim…

pokalbis

25.January.2007

esu įvairiose svetainėse palikus keletą savo cv. tai vis paskambina kas nors ir pasiūlo kokią nors nesąmonę. vakar paskambino ir pakvietė į pokalbį. ai, pagalvojau, nueisiu, kad sportinės formos neprarast ar ką. ir darbas įdomiai skambėjo – mokymo ir renginių organizavimo projektų vadovas, kažkas tokio.
taigi, pašnekėjom. ir visai sudomino. ir atlyginimą neblogą siūlo, palyginus. kadangi pastaruoju metu turiu nedaug darbo ir pinigėliai nelabai byra, tai dabar nebežinau – o gal priimt pasiūlymą. pabandyt kažką naujo būtų visai įdomu, tačiau tektų vėl rimtai dirbti. ir atlyginimas nors ir ganėtinai normalus, bet nėr labai didelis, kad galėtų būti svarbiu argumentu. vertėjaudama pilnu pajėgumu daugiau gaučiau. tik ar bus darbo tam pilnam pajegumui?
tai va, dabar lauksiu kol paskambins, o iki to reikia sugalvot, noriu aš to darbo ar nenoriu… nežinau, reiks daryti kokį pliusų ir minusų sąrašą ar ką…

grimo opera

24.January.2007

sielos nugrimavimas.
mačiau nepaprastą spektaklį šiandien. trys aktoriai suvaidina gal kokių 50 personažų. štai kur meistriškumas. per 2 minutes suvaidinti tris visiškai skirtingus žmones. per valandą – 15 žmonių. pradedant vaikais, baigiant senukais. štai ką gali tikras aktorius.
ir grimas tėra mažoji viso to dalis.

sniegas

23.January.2007

pagaliau gavau sniego. tikro sniego, kurio kiek daugiau nei milimetras ir kuris neištirpsta per dešimt minučių. daug sniego minkšto ir girgždančio.  nerealu. taip norėjau, taip norėjau. gavau.
dabar noriu ką nors tame sniege išmaudyti.

ačiū dievui, mane žmonės vis dar myli

21.January.2007
Noriu ženytis

Neišmylėta, meile, mano…

Būč barzdotas kipšas – suvylioč Vilnelę,
Tą, kur „pištolietą unoravnai“ kelia.

Penkiom „slauniom“ eilėm, aplink „ruską pečių“,
Neršt maži žiobriukai, šauktų mane: Tečiu.

Fui! – drugys nukratė euforijoj kojas…
Siustų „parmazonai“, žiū! – lubos kilojas.

Vardus sumaišyčiau katras: Juzi, Jonis…
Tik mintis saldžioji – žalčiu tuom vyniojas.

Juk aš anų močią – standžiai išmylėčiau,
Krekeną nugraibęs, sūrį spaust galėčiau.

Tik esu ne kipšas – žemaitukišks biesas,
Ir: „Ne tau, Martynai“ – viltys meilas tiesias.

Maus „mietus“ panelė kurpaliui ant galo,
Kol žemaičio „šniobi“ grabe neatšalo.

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,blog.view;id,261354

ridikėliai ausyse

18.January.2007

jau porą savaičių man buvo užsikimšus viena ausis. beveik negirdėjau. buvau tikra glušė ir vis tekdavo perklausti “ką?”. šiandien pagaliau sulaukiau savo eilės poliklinikoje. ten man išplovė ausis, kaip neklaužadai vaikui. paskui išravėjo ridikėlius, o gal petražoles ir vėl viską girdžiu.
iš tiesų tai ten buvo kamštis. plovė su tokiu dideliu dideliu švirkštu, o paskui dar krapšinėjo. šlykštokai atrodė, turiu pasakyti, kai parodė man jį ištrauktą. beje, nors visur moko vaikus plauti ausis, bet gydytoja man aiškino, kad negerai, kai į ausies kanalą patenka vanduo ir liepė ausų neplauti, tik valyti. va taip.
daugiau ridikėlių ausyse neauginsiu.