man sakė, kad aš netolerantiška.

paukštukas mano balkone. regis, žvirblis. blaškėsi, kol bandžiau jį sugauti. paskui spurdėjo po audeklu. o rankose – ramus, tik širdelė dunks-dunkst.
paleidau.

sapnavau, kad iškeliauju. ne kažkur, o tiesiog klajoti po pasaulį. jau susikrovusi daiktus, su kuprine, vaikščiojau po kažkokį miestą ir atsisveikinėjau su draugais. pabudau, kai jau turėjau eiti į traukinių stotį.

pabudus supratau, kad sapne atsisveikinau vien su vyrais. tik su draugais, nei vienos draugės. kiek pagalvojusi, nusprendžiau, kad šis sapnas man žada ateitį vienuolyne.

kai supranti, kad tavo blogą skaito (sistemingai), pasidaro nejauku.

žinau, kad jie tam, kad skaitytų. bet gi galima apsimetinėti, kad niekas neskaito. tik atsitiktiniai praeiviai.

iki šiol apsimetinėjau.

ieškau draugo.

Neik pas vilnelę komentaro,

Ir į vaistinę neik mandarinų

Mes troleibusais grūsimės šiaurėn

Mes ūsabraukiais šaltin panirsim.

Į Aliaską kas norit bičiuliai?

Tik tai tie kur vidurkis nuo dviejų

Mūsų viralą pilstom cenzūrom

Ir nuo kuolų nemirštam prieš vėją.

Imam spjaunam ir siunčiam į mirtį

Mūsų vilnas pūkuotas suvėlusi

Gal šalta ir šiek tiek geltonplaukė

Verksim ko mes su ja susidėjome.

Nėra šiaurėj nei kuolų, tik šąlantys

Kaip basliai varvekliai smailėjantys

Žemyn galva kybosim lyg ryto

Tokie naivūs dėl balų „durnėjantys“.

nekenčiu troleibusų.

ir dviračio pasiilgstu. be jo jaučiuosi lyg kažkokia nepilna.

kai kurių dalykų geriau nežinoti.

nors manai, kad tavęs nebeįskaudins. nors manai, kad šarvas jau pakankamai kietas.

o šarvas subyra lyg grūdintas stiklas.