sako, kad persidirbsiu. cha, nežino mano galimybių.
o jeigu ir taip?

tiesa, turiu gerbėją. jis labai rūpinasi, kad nesijausčiau vieniša ir užmiršta spamerių. užregistravo mano paštą į kokių dvidešimt newsletterių. bent jau tiek kol kas sulaukiau. akivaizdu – kažkas vis dėlto mane myli.

kaip įdomu stebėti žmonių reakcijas, kai pasakai, kad eini iš darbo. ir kaip keičiasi elgesys su tavimi, kai žino, kad tau liko tik 2 savaitės.
kokios ilgos tos 2 savaitės atrodo iš jų pradžios taško.

valstybės tarnautojai nebežaidžia. valstybės tarnautojai jau turbūt ir nebežais. dabar prieš juos, šalia jų, aplink juos – visur piktos tetos. nepatenkintos gyvenimu tetos. valstybės tarnautojams teks vaizduoti gerus ir padorius. o paskui valstybės tarnautojai išeis. 

valstybės tarnautojai žaidžia. valstybės tarnautojai krečia išdaigas vienas kitam. atsirado naujų gyventojų kabinete. kėdės buvo naujai apipavidalintos. kompiuteriai apsivertinėjo ir virtinėjo. ir šiaip linksma buvo.
tačiau daugiau taip nebebus. valstybės tarnautojai daugiau nebežais. pas valstybės tarnautojus atkels daug piktų tetų ir dėdžių.

šiandien (na, vakar) radau net tris pirštines. ką tai galėtų reikšti?

taigi, grįžau. bandau apibendrinti, kas ten vyko, bet be daug litrų degtinės nelabai ką dar pamenu.
na gerai, meluoju.
pamenu berniukus, kurie atbėgo manęs pasitikti tokios sunkios būklės, kad… paskui su tais berniukais leidau dienas ir prisiklausiau tiek daug apie moteris ir apie visokius negražius dalykus, kad… “negalima prie moterų, bet aš vis tiek pasakysiu” – igorio frazė. metro, niekaip nepamiršiu metro ir frunzenskaja stotelės. vagonėlių ir tunelių. žinoma ir mū-mū (arba my-my). ir to universiteto, kuris atrodė kaip rūmai, milžiniškas tiesiog. lera ir jos šypsenos. familiarumas su visais berniukais. čeliabinsko vytas ir ilgi pokalbiai apie romeo ir džiuljetą. koridorius ir piktas olegas, mini igorio kambariukas, kur leidome vakarus. masterclassai su arogantiškuoju dėstytoju ir su šiltuoju dėstytoju. spektakliai, o tiksliau kabaretai arba šou, nes spektaklių ten nebuvo. be galo pompastiškas uždarymas. ai, dar ledų rageliai makdonalde. ir ilgi rytai besiblaivant. ir spektaklis. ir kaip filmavo grimerinėje, kol grimavomės. ir kaip visiems patikau spektaklyje (giriuosi).
na ir žinoma, maskvos gatvės, milžiniški pastatai, kremlius ir visi kiti turistiniai dalykai.

juhu, man grąžino intenetą. jaučiuosi kaip paleista į laisvę.
žinau, kad toks prisirišimas yra blogai. na taip, aš esu internet-addict. bet gydytis nenoriu. kol kas ne.

chi chi, man už skolas atjungė internetą. na ne visą, tik užsienį (et, nei vieno messengerio nekrauna, galiu tik rašyke chatint). pasirodo, nemokėjau jau už tris mėnesius. nes prieš tris mėnesius sugalvojau, kad mokėt reikia iš kitos kortelės. o ten, kurdama mokėjimo nurodymą, privėliau klaidų. sėdžiu sau rami, galvoju, kad už mane automatiškai moka, o, pasirodo, ne moka, tik atmetinėja.
tai dabar sėdžiu pusiau be interneto. galėsiu ramiai megzti ir mokytis.

vairuotojas sumišęs: “Žinot, jis nesugedo, tiesiog reikia čiūt čiūt pastumti, na, gal kaip nors…”. Vyrai iššoka, moterys ima kudakuoti. troleibusas pajuda iš karto – vyrai stiprūs, stumia dar toliau nei reikia. ir vairuotojas jau gali pasitaisyti ūsus (troleibuso) ir važiuojam toliau.

šypt.