Rašyti September, 2006

galvą

28.September.2006

atiduočiau mielai kam nors savo galvą. pasaugoti. nesgi skauda joje viską, ką galėtų skaudėti.

iki televizijos bokšto

27.September.2006

o dar vakar visą vakarą myniau dviratį ratais ir ratais, ratais ir ratais,
nes nenorėjau niekur važiuoti, o gal neturėjau kur važiuoti. ir prie manęs prisijungė toks vaikis, ir mynė iš paskos, jam buvo labai
įdomu, kur gi aš važiuoju, o kai suprato, kad jau trečią kartą ta pačia
gatve važiuojam, prisivijo ir paklausė. paklausiau jo, o kur jis
važiuoja. atsakė, kad iš paskos. aš pasakiau – kad priešais. nusijuokė
nors nesuprato. tada paklausiau, kur nori nuvažiuoti, ir nuvažiavom
abudu iki televizijos bokšto.

širdperša

26.September.2006

važinėtis dviračiu nieko negalvojant. bandant nieko negalvoti. gerti daug arbatos ir megzti. kabintis į žmones, pokalbiais bandyti užsimiršti. kalbėti nesąmones, kalbėti bet ką, kalbėti. verkti.

viskas tam, kad širdperša sumažėtų.

noriu išsikalbėti, bet nerandu kam. ir nežinau, ką sakyti. nes tai tik niekuo neparemtas jausmas.

vakaras

25.September.2006

paišau tikrus ir netikrus laiškus. o galvą kaip skauda, galvą kaip skauda.
ir dar širdperša.

durklas

24.September.2006

durklas širdin įsirėžęs tarytum noragas į velėną.

nuotaika

22.September.2006

 šiandien visą rytą ieškojau savęs googlėj. paveiksliukuose. radau daug visko. kai radau savo nuotaiką, nustojau ieškoti. nuotaiką pridedu apačioje.

žaisliukas sesutei

22.September.2006

o tik nesišypsok

mano mergaite

nes bijau

kai šypsaisi

nes kai šypsaisi

virš tavo lūpų

vėjo voriukai

voratinklius pina

nes tavo šypsenos

limpa prie tinklo ir blaškosi

nes kai šypsaisi

tavo šypsnius pagrobia vėjas

veria ant siūlo

ir dovanoja juos vėtroms

nes kai šypsaisi

bijau –

o jei pažvelgsi į vėtrą

jeigu surasi joje savo šypsenos blyksni

tą pat akimirką

gūsiais pabirsi

šįryt

22.September.2006

šį rytą atsikėliu be žadintuvo ir šypsodamasi. 

vardas

21.September.2006

man patinka, kai žmonės sako mano vardą. tikrąjį ar išgalvotąjį.

piktas dievas

19.September.2006

prisistato žmonės sienų, atsistoja už jų ir rėkia esantiems kitoje pusėje “jūs mus ištrėmėte”. o aš taip giliai dėjau ant visko. tegu rėkia. kadanors susipras, kad durys vis dar atviros.