Kategorija 'Teatras ir kiti dalykai'

Ivona, burgundijos kunigaikštytė

10.April.2008

 

vaitkus yra tas režisierius, iš kurio niekada nežinai, ko tikėtis. ir dabar žinojau tik tiek, kad šis spektaklis pusėtinai įvertintas kritikų. tai ir nuėjau. ir pasibaisėjau.

na, ne viskas buvo blogai. pirmiausia, tekstas buvo labai geras. kuo toliau, tuo labiau man patinka Gombrovičius, puikiai ironizuojantis visuomeninius, politinius, socialinius dalykus. antra – iš principo sprendimai buvo tikrai neblogi. nors aukštuomenės pasodinimas už grotų ir sulyginimas su zoologijos sodo beždžionėmis – kiek nuvalkiota idėja, bet labai gerai žiūrisi. vizualinė pusė irgi puiki – vien ko vertas pliažas. tačiau bandymas kurti absurdą, groteską scenoje – nevisai pavyksta, nes daugiausia temačiau balagano, kuris nekabina, nesukrečia ir net nestebina. o popsiniai muzikiniai ar anekdotiniai intarpai visiškai sugadina įspūdį. spektaklis – neišnaudotas, neišbaigtas, perkrautas specefektais, kurie užgožia ir susilpnina teksto įspūdį. o juk turėtų jį sustiprinti.

aktoriai pjesei parinkti labai neblogi, tik labai nepatiko visų numylėtinis kazlas, kuris perspaudžia soluodamas ir siekdamas vienintelio tikslo – kad publika iš jo nusijuoktų. gerai, kai tas juokas dera prie spektaklio, bet kai jis nelabai reikalingas ir dar priverstinai išplėštas iš publikos – dedu didelį minusą.

apibendrinant – spektaklis palieka įspūdį dėl išskirtinių scenografinių ir vizualių sprendimų, tačiau po jo labai apgailestavau, kad nei medžiaga, nei sceninis balaganas nebuvo pakankamai suvaldytas ir nesukūrė tokio stipraus įspūdžio, kokį tikrai galėjo sukurti.

o juokingiausia buvo grupė moksleivių už sėdinčių už manęs, kuriuos čia mokytojos atvedė, kaip į istorinį spektaklį (kaip supratau – vietoj istorijos pamokos). akivaizdu, kad jie, įskaitant mokytojas, visiškai nieko nesuprato. kaip ir didelė dalis publikos.

Luošys iš Ainišmano salos

31.March.2008

Keistuolių teatre apsilankau retai, nes, tiesą pasakius, man jis neitin patinka. tai yra pramoginis teatras, o mane domina meniniai, o ne pramoginiai dalykai. tačiau vis tiek karts nuo karto ten apsilankau, labiausiai dėl to, kad dabar ten kartais vaidina vienas pažįstamas, su kuriuo kažkada kartu vaidinom Palėpės teatre.

šeštadienį pažiūrėjau spektaklį, kuris buvo jaunųjų keistuolių kurso baigiamasis darbas, režisuotas Bagdono ir Giniočio (kuris savo nuopelnus įvardino man nelabai suprantamu terminu – režisierius statytojas).

buvę studentai scenoje dirba iš širdies. vieniems sekasi geriau ir vaidmenys įtikinamesni, kitiems – kiek prasčiau ir manęs neįtikina. tarp kitko, prasčiausiai turbūt vaidino pagrindinio vaidmens atlikėjas – nors vaizdą sukūrė labai įtikinamą, tačiau tik vaizdą.

visos detalės, perėjimai ir jungimai atidirbti iki smulkmenų. tas man ir patinka keistuolių teatre – aktorių “choras” (jei galima taip pavadinti), apjungiantis scenas, kuriantis vaizdą.

bet žiūrėdama spektaklį, negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai “studentiškas” darbas. kažko jam trūko iki rimto sceninio darbo. galbūt aktoriai pernelyg susikoncentravo kiekvienas prie savo vaidmens kūrimo ir pamiršo, kad spektaklis yra visų bendras darbas ir turėtų perteikti kažkokią bendrą mintį, ne tik atskleisti jų personažus. o galbūt pagrindinę spektaklio mintį pražiūrėjo režisieriai.

dabar gi – įdomu tik tol, kol susipažįsti su personažais. paskui – užtęsta, pernelyg monotoniška, nuobodu. spektaklis gerokai per ilgas, išmetus iš jo kokią valandą, tikrai niekas nenukentėtų.

Laisvės kaina

17.March.2008

Laisvės kaina

tai naujas amerikietės Yanos Ross darbas Lietuvoje. Spektaklis apie moterį, kuri išnuodija visus, trukdančius jai gyventi. spektaklis keistas – taip lengvai, beveik šokio žingsniu ir tarsi punktyriškai nužymimos visos mirtys, o kiekvieną naują puodelį nuodų publika palydi juoko pliūpsniu.

labai vientisas spektaklis, toks, kurį, regis, pasižiūri vienu įkvėpimu. tuo man jis labiausiai ir patiko. viskas labai gerai dera tarpusavyje – muzika, scenografija, režisierės darbas. ir aktoriai – labai gerai sukurti vaidmenys, gražu žiūrėt. stiprus Valiukaitės vaidmuo, kurio iš pradžių negalėjau perprasti. jos Geišė tarsi netiko prie aplinkos, prie spektaklio, prie visko, bet būtent tai vėliau ir sukūrė įspūdį – išsilaisvinusios moters įspūdį. kiti personažai puikiai jai asistavo.

tik man pritrūko ko nors gilesnio. dabar spektaklis lengvutis, tarsi mirusiųjų mušinėjamos “snaigės” ir tai man nevisai dera su faktu, kad beveik visi personažai išnuodijami. aš sutinku, kad ir tokie dalykai gali būti pasakojami per lengvumą, tačiau labiausiai man nepatiko, kad spektaklis tarsi teigia, kad tikslas pateisina priemones. kad galima pakišti po puodelį užnuodytos arbatos kiekvienam, kuris tau nepatinka, kuris tave varžo, riboja be jokių pasekmių, išskyrus, nebent, vienatvę. dabar susidaro toks įspūdis, kad viskas, kas įvyko – nevaldomas procesas, tarsi netyčinis, tarsi būtinas. taip, Geišė kenčia, tačiau tą kančią čia pat užgožia lengvumas, su kuriuo dar kažkam ji atneša puodelį arbatos. ir dar tas lengvumas, kuris vyrauja anapus – mirusieji laimingi, tarsi nuodai būtų buvęs išsigelbėjimas ne Geišei, o jiems.

be to, spektaklyje daug dalykų, kurie, regis, padaryti vien tam, kad būtų gražu žiūrėt. tarsi be motyvo. taip, žiūrėti gražu ir žiūrovas nenuobodžiauja, bet man kyla klausimas – kam to reikia? nepateisinu žaidimų scenoje, kurie yra vien tik šiaip sau.

bet  kuriuo atveju, spektaklis tikrai neblogas. tas, į kurį galima nueiti ir antrą kartą – o kaip mažai tokių spektaklių teko matyti pastaruoju metu.

DALIGALA

15.March.2008

ėjau į šį reginį (vadinamą sarsuela, o kas tas tokio – man tik labai neapibrėžtai aišku) nežinodama, ko tikėtis, todėl išėjau visai smagiai praleidus laiką. geri kūrėjai ir geri atlikėjai sukūrė labai neblogą reginį, o pasirinkta tema dar pridėjo tam šarmo.

epizodiškai atpasakota Dali ir Galos istorija nestokoja Dali pritinkamo ekscentriškumo.  muzika pilna atpažįstamų motyvų, tačiau gražiai jais žaidžiama ir puikiai atliekama. vaidina ir pagrindiniai atlikėjai, ir choras, ir visai neblogai. scenografija gana įspūdinga, o viską labai gražiai papildo video vaizdai. taip kad yra į ką pažiūrėti.

tačiau ne viskas taip tobula. man užkliuvo istorijos padrikumas, epizodiškumas. na taip, istoriją galima įžiūrėti – Dali sutinka Galą, jis pasiekia savo viršūnę, paskui visus atstumia, net ir Galą, ir miršta. tačiau man trūksta epizodų susietumo, jų motyvuotumo, galiausiai draminio veiksmo, kuris nebūtų pasakojamas tik programėlėje. kodėl būtent tokie Dali gyvenimo epizodai buvo pasirinkti? pavyzdžiui, scena su rusais, regis, pasirinkta vien tam, kad būtų galima sukelti publikai sentimentų, pažaisti žinomais motyvais ir taip pelnyti žiūrovų palankumą. o ką tai duoda Dali ir Galos istorijai?

o labiausiai man nepatiko negalvojimas apie žiūrovą. sėdėjau taip, kad didžiąją dalį spektaklio choras man užstojo solistus ir visą vaizdą. ir ne vienai man taip – esu tikra, kad koks trečdalis žiūrovų turi lygiai tokių pačių nusiskundimų. ir kam tą chorą kelti ant pakylos, taip aukštai? dažnai dviem laipteliais žemiau nulipę choristai būtų pakeitę visą situaciją.

o labiausiai man patiko Pikaso ir jo zuikutis.

cherchez la femme

10.March.2008

niekaip nesuprantu, kodėl festivalio organizatoriai negalėjo pavadinimo užrašyti taip, kaip aš. jie parašė lietuvišką tarimą: Šeršėliafam. atrodo kvailai.

bet kuriuo atveju, minimaliai sudalyvavau festivalyje. pažiūrėjau 2 filmus. tiesa, festivalis dar nesibaigia, bet kažkaip turiu įtarimą, kad daugiau nieko nebepažiūrėsiu. taigi, trumpai apie anuodu.

Saulutės ( Sedmikrasky, 1966)

66-ųjų metų filmas, bet į tokį nepanašus. labai siurrealistinis ir simbolinis. ir labai smagus. dvi merginos nusprendžia būti blogomis. dažniausiai tai pasireiškia vyrų viliojimu ir apgaudinėjimu. dar jos daug valgo, visą filmą vis valgo ir valgo (todėl nerekomenduoju žiūrėti nepavalgius). įdomiai dėliojamos scenos, keičiamos erdvės, daug ryškių detalių, įdomių smulkmenų. filmas labai gražiai padarytas, priverčia ir nusišypsoti, ir susimąstyti. man patiko.

Tėja (Tea, 2007)

filmas visai šeimai, tiksliau – vaikams. labai gražus filmas, bet ir visai nepopuliarus – suskaičiavau tik kokius 5 vaikus seanse (+ gal 10 suaugusiųjų). pasikartosiu – labai gražus filmas, pradedant gamtos vaizdais, baigiant įvairiom detalėm, netgi veikėjų apranga neįprasta bei graži. ir visos detalės labai išbaigtos, nieko nereikalingo ar netinkamo. kiek mistiška istorija, kiek liūdna, kiek pamokanti. pabaiga liūdnoka, tačiau, kaip ir turi būti vaikiškuose filmuose – teikianti vilties.  nors filmas tikrai vaikiškas – yra simbolikos, scenų, momentų, kuriuos kažin ar supras vaikai. tad jis skirtas ir mamytėms, tėveliams ar močiutėms, atlydėjusiems vaikus į kiną. man dar labiau patiko.

NOA. Antra diena

2.March.2008

kiek pavėluotai imuos antros dienos aprašymo.

festivalis gerokai pasitaisė. jokių sutrikimų, net projektorius jau buvo nureguliuotas. deja, dėl to jis prarado nemažai žavesio – lepsusai ir techniniai nesklandumai labai pakėlė nuotaiką, atgaivino atmosferą, o be jų buvo tiesiog nuobodu.

operos šį kartą buvo rimtesnės. bet nepasakyčiau, kad daug geresnės.

Bildungas

pasirinkti tokią medžiagą sceniniam veikalui – pirmoji autorių klaida. tokį neteatrališką ir pernelyg deklaratyvų tekstą atskleisti scenoje ir profesionalams būtų nelengva. čia buvo prasilenkta su pačia teksto idėja – haliucinacijos, sapno scenoje visai nesimatė. statiškas vaizdas visiškai netiko. aišku, ko norėt, kai stato ne režisierius, o choreografė (ir dar nepasakyčiau, kad labai stipri). tad opera buvo tiesiog nuobodi.

Sesuo

vėl absoliučiai statiškas veikalas. tiesa, jam tai truputį labiau tiko, bet vis tiek buvo nuobodu. pradžia dar atrodė kažką žadanti, bet niekas taip ir nepasistūmėjo į priekį. lėtai blaškėsi toji sesuo po scena, blaškėsi, bet, atrodė, daugiau iš neturėjimo ką veikti, o ne dėl to, kad taip buvo sumanyta. muzika man kiek labiau patiko, bet jos ritmiškumo scenoje niekas neišnaudojo, o gaila.

Svingas

o kai žmonės nors truputį nutuokia, su kuo dirba – gali padaryti labai neblogą operą. tokia ir buvo Svingas – vienintelis sceninis, o ne tik muzikinis kūrinys per vakarą. sukurtas sceninis vaizdas, yra veiksmas, siužetas, muzika irgi turi savo dramaturgiją. ir atlikėjai visai neblogai išmuštruoti – juda, vaidina, kuria vaizdą. man patiko.

apibendrinant antrąją dieną ir visą festivalį, turėčiau antrą pagrindinę pastabą organizatoriams ir kūrėjams – įsigilinkite į žanrą ir tik tada pradėkite kurti. tiek libretistai, tiek kompozitoriai dažniausiai prasilenkė su opera, nes nesuprato, kas tai per daiktas, kas jam būdinga ir kas yra būtina. apie režisierius iš viso nėra ką kalbėti – jie pražiūrėjo tokius esminius principus, kurių pražiūrėjimą galima atleisti tiktai visiškam teatro neprofesionalui.

NOA. Pirma diena

29.February.2008

 

vakar prasidėjo, o šiandien jau baigsis pirmoji NOA (Naujosios Operos Akcija) arba trumpametražinių operų festivalis. jį iniciavo mano pažįstamas, Jonas Sakalauskas, kuris subūrė nepriklausomą kūrėjų grupę Operomanija ir su ja bei muzikos akademijos studentų atstovybe vykdo šį projektą.

vakar, beje, šiaip ne taip gavau patį paskutinįjį bilietą. jau sakė, kad bilietų nėra, bet pamatė mano gailias akis ir vieną kažkur surado. šiandienai bilietų jau nebėra (žinoma, tai manęs nesustabdys).

pradėkim nuo smagiosios dalies. iš pirmo žvilgsnio festivalis atrodė rimtai – tiek reklamos, rimti rėmėjai, geras išankstinis pasiruošimas ir, galiausiai, išpirkti bilietai. tačiau rimtas festivalis galėtų pasirūpinti, kad per pertraukėles tarp operų veikiantis projektorius būtų prieš renginį pastatytas ir nureguliuotas taip, kad rodytų tiesiai į ekraną. dabar gi prieš kiekvieną rodymą derina derina, tvarko tvarko, kad tik vaizdas kaip nors pataikytų ten, kur reikia. žinoma, nesugebėjimas susitvarkyti su technika (niekaip negalėjo įjungti full screen’o, paskui vėl kažkur vaizdas nugęso ir nebepasirodė) irgi nekuria profesionalaus festivalio įspūdžio. užtai kiek juoko sukelia…

ruošiantys sceną kitai operai irgi galėtų susiprasti, kad kitoj uždangos pusėj sėdi žmonės. nes dabar, kol buvo bandoma sutvarkyti projektorių, iš už uždangos garsiai atskambėjo pora frazių, tokių, kaip: “antrą štangą leisk, antrą”.

su projektorium susitvarkė, štangas nuleido, tuoj pradės antrąją operą. susėda orkestras klikt lempučių mygtukus, klikt, klikt – neveikia. sėdi, laukia. sėdim, žiūrim. juokiamės. vėl laukiam. ir taip kurį laiką. išeina ant scenos viena mergina gelbėt situacijos, mala kažką liežuviu apie nieką (drąsi mergina, reik pripažint). galiausiai mygtukai veikia.

antra pertraukėlė, laukiam trečios operos. projektorius vėl derinamas ir vėl viskas blogai. tada išeina iš už uždangos Jonas ir sako: “atleiskite, mieli žiūrovai, mūsų pultas sugedo, tad skelbiam 20 min pertrauką, kol bandysim jį pataisyti”.

o pertrauka buvo ne tokia ir bloga mintis. visi prasivaikščiojo. Jonas sakė, kad šiandien pertraukų bus daugiau.

taigi, grįžkim prie trumpųjų operų:

Gervė ir Gandras

įdomi pasakos interpretacija. gervė nori pamylėt gandrą, gandras nori pamylėt gervę, bet abu nedrįsta. vienintelė opera su ryškia stilistika, gerai sukurtais ir vaidinamais personažais, istorija. vienintelė, kurioje supratau dainuojamus žodžius. muzika ne itin įspūdinga, bet tinka prie stilistikos. žodžiu, didelių priekaištų neturiu, visai smagiai pažiūrėjau. o lyginant su kitais darbas, šis buvo vienintelis tikrai žanrą – operą atspindintis darbas. ne veltui jį kūrė žmogus, turėjęs patirties teatre.

Dviskaita

vyras dainuoja, moteris šoka, aplinkui dar malas 5 moterų choras. rimčiausia opera muzikine prasme. gražu žiūrėt, kaip moteris šoka. bet be šokio, daugiau nieko neatskleidžiama. pirmiausia gal dėl to, kad vienintelė tekstinė frazė, kurią galima suprasti – “čegevariškais batais”. visa kita ar dėl žodžiams nepritaikytos muzikos ar dėl nesugebėjimo aiškiai išdainuot lieka nesuprantamais garsais. akivaizdu, kad kompozitorė nelabai susidūrus su dainuojamąja muzika. ir dar akivaizdu, kad režisierė nieko nenorėjo pasakyti šiuo spektakliu. todėl jis nieko nesako. visąlaik rūstus vyras ir gležna moteris. na ir kas iš to? nagi nieko.

Džiuljeta ir Džiuljeta

Pradėkim nuo to, kad tas, kas taip pavadino šitą kūrinį, turbūt visai nenutuokia, kas yra Džiuljeta. Išleido į sceną dvi agresyvias bobas ir parodė laukines jų kautynes. agresyvi muzika, agresyvi išvaizda ir visiškai neišnaudota agresija spektaklyje. aš suprantu, kad laukinių moterų šokiai visai neblogai atrodo mokyklinių renginių metu, tačiau čia atrodė neskoninga, nevykę, banalu ir itin prasta. nežinojau, juoktis ar baisėtis bežiūrint.

Festivalį apibendrint dar anksti. Dar laukia šiandiena. Tačiau pagrindinę pastabą pasakyti organizatoriams galiu jau ir daba- visapusiškas mėgėjiškumas. neprofesionalas autorius + neprofesionalus (besimokantis) kompozitorius + neprofesionalus režisierius = trigubas neprofesionalumas. Jei ne kūrėjų, tai bent konsultantų vaidmeniui reikėjo pasikviesti nors vieną profesionalų režisierių ir kompozitorių. Jų pastabos, būtinos pradedantiems kūrėjams, būtų gerokai pataisiusios viską.

Princesė Turandot

27.February.2008

Šiaulių teatro gastrolės Vilniuje. Turandot čia jau antrą kartą. tai teatro jubiliejui skirtas spektaklis. Giniočio režisūra. jau tai perspėja, ko tikėtis – Giniotis kuria pramoginį teatrą, kurį dievina publiką ir kuris nepatinka man. šis spektakis – ne išimtis, nors ir jame, kaip daugelyje keistuolių spektaklių yra kuo žavėtis – Giniotis tikrai moka kurti sceninį vyksmą, judesį, užpildyti erdvę, išnaudoti visus aktorius ir sukurti iš jų vaizdą. tačiau dažniausiai sceną pildo visokiais efektais, kurie, mano nuomone, tinka pramoginiam šou, bet ne spektakliui.

panagrinėkim detaliau.

jubiliejus, jubiliejui, bet kam kišti vien tai progai skirtus tekstus į spektaklį, kuris bus vaidinamas dar bent porą metų? pradžia jau nuteikia mane skeptiškai.  prakalba į malonųjį žiūrovą su pigiais triukais, kurie man nė kiek nejuokingi. žinoma, publika krizena.

paskui – istorijos apie šiaulių teatrą pamokėlė. vėlgi – suprantu, kad tai gražu švenčiant jubiliejų, bet kam to reikia jubiliejui pasibaigus? taip, Turandot buvo pirmasis šio teatro spektaklis, bet kad jame nėra jokių aliuzijų su tuo pirmuoju – tai kam iš viso jį priminti?

visi šitie intarpai mane itin nervino. itin nepatiko scena apie šiaulių herbą. pagal pjesę, princesė užduoda mįslę apie venecijos herbą, o čia venecija keičiama šiauliais. pakeitė – puiku, visai neblogas sprendimas. bet kam, paminėjus tuos šiaulius, imti aiškinti visą šitą istoriją pažodžiui – kad buvo venecija, kad režisierius nusprendė pakeisti ją šiauliais. paaiškintas, šis triukas nublanksta ir tampa visiškai nevykusiu.

spektaklis pilnas juokelių, adresuojamų tiesiai žiūrovams. bet toks anekdotų pasakojimas man iš  viso nupigina visą reikalą.  na taip, anekdotų parinkta neblogų – juoką kelia. bet anekdotus gali papasakoti ir paskutinis laikraščio puslapis.
ok, dabar atmetam jubiliejų, atmetam šiaulius ir netgi anekdotus, kas lieka? didelis šou, skirtas publikai palinksminti. kadangi veiksmas vyksta kinijoje – spektaklis pilnas stereotipų – linkčiojimų viskam, kovos menų ir pan. pirmas veiksmas dar visai susižiūri (neskaitant pradžios, kurioje aktorių choro nesigirdi, tad nepagauni pusės istorijos). antrame – lakstymas po sceną neaišku kam ir neaišku kodėl. nejau nebuvo galima visko išspręsti, kas 3 minutes neperstumdant dekoracijų? daug lakstymo, maišalynės, erzelynės, tačiau estetiškai ir gražiai ji atrodo toli gražu ne visada.

ko visiškai nesupratau – kam buvo įkišti komedia del arte personažai, jei komedijos del arte čia nebuvo nė kvapo. tik keletas klounų, tiesa, su gražiai padarytomis nosimis ir kartais visai sužibančiais vaidmenimis.

kas man patiko? kai kurie aktoriai, ypač labai kiniškų bruožų tėvas ir pati Turandot. o štai princas – ne itin vykęs. bet šiaip bendras vaizdas (turint galvoj aktorius) visai neblogas – Giniotis išspaudė iš jų viską, ką galėjo.

dar patiko kostiumai ir kaukės – gražiai stilizuota kinija. o štai dekoracijos – ne itin vykusios ir atrodo labai pigiai.

ir ko labiausiai pasigedau – nors ko nors, apie ką būtų verta pamąstyti bent jau tarp teatro ir namų. ko nors, kas sukeltų minčių, nustebintų ar sujaudintų. kas užsiliktų. dabar gi užsiliko tik pora anekdotų.

apibendrinat – tai spektaklis – pramoga. gerai laiką praleis kiekvienas, neieškantis jokios gilumos. jei patinka keistuolių teatro spektakliai – turbūt patiks ir šis, nors keistuolių darbai būna geriau išdirbti ir geriau išvaidinti. tuo tarpu, teatre ieškantiems meno, teks nuobodžiauti.

pabaigai, citata:

– Mane gerai nuteikia koks lyriškas eilėraštis?

– Pvz. Donelaičio “Metai”? 

Sounds in G

20.February.2008

šį gospelų chorą atradau prieš porą metų, kai kažkas pasakė, kad sekmadienį Jonų bažnyčios mišiose giedami gospelai. tai mane trumpam sugrąžino į bažnyčią – nereguliariai klausiausi jų kokį pusmetį. paskui pamiršau ir šiandien vėl iš naujo juos atradau. klausiausi jų gimtadieninio koncerto, kurio metu buvo atliekamos Roberto Ray Gospelų mišios.

vakaras buvo super – užvedanti muzika, nepriekaištingas atlikimas. na taip, tikrą gospelų chorą įsivaizduoju kaip juodaodžių kompaniją su didžiule soliste priekyje. tačiau kaip lietuviams, šis choras dainavo tikrai gerai ir tikrai mane užvedė. pabaigoje jau nenusėdėjau ir šokau atsistojus krašte, kaip ir pridera klausantis tikrų gospelų.

džiaugiuosi, kad lietuvoje daugėja tokios muzikos.

Rusiškasis Hamletas

13.February.2008

balete buvau senokai, o geram balete – dar seniau. tad šis vakaras buvo tikrai malonus ir įspūdingas. iki šiol nebuvau mačius tikrai gero lietuviško šiuolaikinio baleto. nors, žinoma, lietuviško šiuolaikinio baleto mačiau labai jau nedaug (daug jo ir nėra). ir dar šį baleta lietuvišku vadinti – kiek sąlygiška, nes statė jį rusas.

bet kuriuo atveju, pastatymas man labai patiko. puiki choreografija, įdomūs sprendimai, gera scenografija. labiausiai mėgavausi choreografija. vien imperatorienės vaidmuo ko vertas, labai įspūdingas. gaila tik, kad su sąstatu ne itin pasisekė – ne Špokaitė imperatorienę šoko. bet ir Olga kažkokia ten (balerūnų nežinau taip gerai, kaip aktorių) šį vaidmenį atliko pakankamai įspūdingai. daugiau priekaištų turėčiau vyriškajai solistų daliai, kuri irgi nebuvo pati stipriausia galima. jiems kartais trūko emocijos, kartais buvo per techniška, per daug galvojama kaip čia atlikus tą ar aną judesį. na ir kordebaletas, kaip dažniausiai ir būna lietuvių šiuolaikiniam balete, stigo sinchrono, susišokimo.

bet net ir su šiais trūkumais, įspūdis gilus.