Kategorija 'Teatras ir kiti dalykai'

Vyšnių sodas

5.July.2010

Šeštadienį teko sudalyvauti spektaklyje Vyšnių sodas. Visas tas renginys tikrai intrigavo – Čechovo pjesės pastatymas ne teatro scenoje, o tikrame sode, įžymūs aktoriai, vaidinantys režisieriai… Tad mielai sutikau ten pasavanoriauti ir kartu pažiūrėti spektaklį.

Tiesą pasakius, jei būčiau mokėjus 100 litų už bilietą, būčiau tikrai nusivylusi ir nepatenkinta. Jausčiausi gerokai permokėjus už tai, ką gavau. Visų pirma, tai ne spektaklis, o pjesės skaitymas. Antra – žiūrovai visą veiksmą mato ne gyvai, o ekrane: veiksmas vyksta sodo namelio viduje, kur telpa max 15 rinktinių žiūrovų, o visi kiti sėdi sode ir žiūri į didelį ekraną arba į mažus televizorius. Taip, finalinė dalis vyksta gyvai, sode, tačiau tik pats finalas, 15-20 min. Tad mokėti 100 litų už tai, kad nuvažiuotum į sodą ir ten žiūrėtum į televizorių, nemanau, kad apsimoka.

Žinoma, ten nėra eilinis sodas ir atmosfera sukurta tikrai puikiai. Taip, žiūrovai ten gauna nemokamos arbatos, sausainių, obuolių, šampano. Taip, pjesės skaitymas stiprus ir įdomus – surinkti įdomūs aktoriai (ir ne tik aktoriai). Tiesa, ta pabaiga, kuri vyksta lauke – per daug popsinė, pernelyg nederanti prie visko – staiga visi veikėjai nei iš šio, nei iš to pradeda šokti kažkokį mokyklinio renginio lygio šokį, maivosi ir tiek. Užtat Vaitkaus finalinis monologas – tikrai įspūdingas.

 Žodž, Vyšnių sodo idėja įdomi, įgyvendinimas pusėtinas, sodas puikus ir atmosfera gera. Bet visa tai tikrai neverta 100 litų.

Didysis Getsbis

7.April.2009

kiek atsilieku nuo grafiko. spektaklį mačiau jau šeštadienį, o rašau tik dabar. na bet geriau vėliau, nei niekada, taigi…

dažnai, kai pamatau užsienio teatrų spektaklius, apsidžiaugiu, kad gyvenu lietuvoje. nes retas užsienio spektaklis būna geras. nesakau, kad kitur stato vien šlamštą – teko pamatyti daug labai stiprių darbų, bet visgi dauguma spektaklių būna tiesiog primityvus realizmas. kaip va ir kroatų “Didysis Getsbis” – jaučiausi, kaip skaitydama romaną – grynas atpasakojimas ir jokių interpretacijų. pvz. jeigu pagal romaną lijo lietus – tai ir scenoj lietus lyja (labai realiai, tik tiek, kad baigiasi per greitai). ir net baseinas beveik tikras, tik nelabai gilus scenoje stovėjo. ir veiksmas atpasakotas kiek įmanoma tiksliau. žinoma, viso romano jie ten neperskaitė, na bet už teksto ribų tikrai niekur irgi neužėjo. kitaip tariant, primityvų ir pernelyg paprasta.

na, aktoriai lygtais pusėtini buvo. bet irgi niekas per daug nesužibėjo, tiesa, gal dar dėl to, kad juos stebint reikėjo dar spėti ir perskaityti titrus.

žodžiu, buvo nuobodu. stilinga (scenografine prasme), tvarkingai atlikta, bet visiškai nuobodu.

Šekspyriada

4.April.2009

vakar pažiūrėjau naujojo Varno spektaklio generalinę repeticiją. panašu, kad Varnas nesugebėjo išsirinkti, ką iš šekspyro jam statyti. tai pastatė 4 spektaklius viename.  deja, šis šis sprendimas, mano nuomone, buvo klaidingas.

scenoje – maišalynė, skirtingų spektaklių personažai keičia vieni kitus, o aš vis galvoju, ir kam to reikia? suprantu, kad moksleiviams, besimokanties Šekspyrą bus visai naudingas šitas spektaklis – per vieną vakarą gali susipažinti su 4 dramomis. bet, kaip gerai pasakė vienas žiūrovas: “jaučiuosi kaip pažiūrėjęs keletą trailer’ių” (kas nežino, trailer – tai trumpa reklama/anonsas, per porą minučių pristatantis filmą). nes per visą vakarą taip ir neįvyksta nei vienas spektaklis – tik daug personažų perbėga per sceną. ir visiškai nieko spektaklyje, kas pateisintų visą šitą koliažą. o dėl to, kad dramų yra daug – nei viena jų ir nėra išbaigta, jos visos tik prabėgamos sužymint kontūrus. tad žiūrint tiktai gaila gerų vaidmenų ir gerų aktorių, kurie atskirai pastatytoje vienoje šekspyro dramoje žiūrėtųsi daug geriau.

na, viskas nėra visiškai blogai – pirmam veiksme gražiai žaidžia komedijas apie meilę jaunieji aktoriukai, o trečiam veiksme – labai stiprius finalus išgyvena Bialobžeskis ir Sergejus Ivanovas, tik po 3 valandų, kurių prireikė tam, kad ši dalis būtų pasiekta – žiūrovai jau pernelyg pavargę, kad tikrai įsijaustų ir mėgautųsi. na o štai antras veiksmas – visiška duobė, tik Makbetas su žmona palieka stiprų įspūdį. na gal įsivažiuos jaunimas, bet visų duobių ir jie neužkaišys – trūksta man ir režisūrinių sprendimų.

galvoju, kaip viskas būtų, jei Varnas būtų paėmęs tik Makbetą arba tik Ričardą II ir juos pastatęs? ar nebūtų viskas pasibaigę daug geriau? Arba, jei jau taip negalėjo išsirinkti, galėjo pastatyti 2 spektaklius – vieną su dviem komedijomis ir vieną su dviem tragedijomis. būtų daug geriau, bent jau man taip atrodo. dabar gi, manau, šitas spektaklis turės pasisekimą tik tarp moksleivių, kaip edukacinis. tik tiek, kad ir moksleiviams bus nelegva išsėdėti spektaklį, kuris trunka daugiau, nei 4 valandas…

svynis todas lietuviškai

23.February.2009

Burtono svynis todas mane apžavėjo. tada pažiūrėjau ir brodvėjaus variantą, kuris irgi labai patiko. o dabar, visai netyčia, dar ir lietuvišką pamačiau. ir, kaip ir tikėjausi, nusivyliau.

tiesą sakant, nelabai suprantu, už ką ten tą ibelhauptaitę metų moterim siūlo – už prastus spektaklius? ką, nei vienos moters su gerais spektakliais neatsirado? nes jos svynis todas – tai kažkokia filmo nuotaikos ir miuziklo veiksmo kopija. ir dar prasta kopija, nes nuotaikos neperduoda, o veiksmą atkartoja nuobodžiai. toks įspūdis, kad kandidatė į metų moteris ne labai fantazijos turi.

realiai speklaklyje yra vienas geras dalykas – Misis Lovet. tiesa, jos išvaizda viens prie vieno nukopijuota iš filmo, personažas irgi kažkiek, na bet Grigorian visai puikiai susitvarko su vaidmeniu ir yra vienintelė, į kurią žiūrint nesinori dengtis akių (ir ausų). tikrai stiprus personažas ir beveik vienintelis personažas scenoje (kiti ten – tik dainininkai)

Svynis, tas, kuris turėtų vežti visą spektaklį – tiesiog viena didelė skylė. nei tai išdainuoja kaip reikiant savo partijas, nei tai vaidint moka – visą spektaklį atdainuoja vienodai rūsčiai suraukęs antakius. jokių personažo virsmų ar dar ko nors, tik rūsčiai suraukti antakiai. kiti personažai – irgi panašiai, jei jau išdainuoja, tai tikrai ne išvaidina, tad užsimerkus, ko gero, šis miuziklas klausytųsi maloniau.

tiesa, publika negailėjo ovacijų ir atlikėjai ėjo į sceną daug kartų. taip kad plačiajai publikai, matyt, gana ir tokio svynio todo – nukopijuoto, neišdainuojančio, nesuvaidinančio, nevykusio.

beje, kongresų rūmai ne itin pritaikyti operoms, tad sėdėdama parterio šone, ne tik kad visą veiksmą stebėjau per mušamuosius, bet dar ir mačiau daug aktorių nugarų ir mažai kai kurių vaizdų. pvz. viso to turėjusio įspūdingai atrodyti mėsų fabrikėlio nemačiau iš viso.  kitaip tariant, jaučiau, kad apie mane, paprastą žiūrovą, nebuvo daug galvota.galvota tik apie tuos, kurie brangesnius bilietus įperka.

(ar man taip atrodo, ar aš kažkokia pikta šiandien?)

hamletas

9.February.2009

ilgą laiką kenčiau gero teatro badą ir pagaliau mano alkis buvo apmalšintas. mačiau koršunovo hamletą. ir likau apžavėta.

Koršunovas hamletą traktuoja ne tik netradiciškai Šekspyrui (Šekspyro tekstas sumaltas, suveltas ir net tiems, kurie jį gerai išmano, netikėtas), bet ir netradiciškai sau. paprastai Koršunovas stato labai vizualius ir plastiškus spektaklius – šitas visai kitoks. paprastesnis – tam tikra, nesumenkinančia prasme. šis hamletas itin žmogiškas, itin asmeniškas, transliuojamas per aktorius, o ne per vizualinius sceninius sprendimus. aktoriai režisieriaus nepaveda – spektaklis smūgiuoja labai stipriai ir taikliai – į kiekvieno žiūrovo asmeninį aš.

spektaklis vyksta tarsi grimerinėje, tarsi ten, kur riba tarp aktoriaus ir jo personažo dar nėra aiški ir spektaklis dar tarsi neprasidėjęs. “kas tu esi” – klausia aktoriai atspindžio veidrodyje ir tai tampa viso spektaklio leitmotyvu. kas yra Koršunovo ir Meškausko hamletas – aktorius, režisierius, personažas? ar visi kartu?

veidrodžiais žaidžiama itin gražiai – jais braižomos ribos tarp šiapus ir anapus, per juos kartais kalba publikai ir vieni kitiems personažai. atspindys, aktorius, personažas – kai pagalvoji, scenoje didžiulė maišalynė, kelianti daugybę klausimų. ne tiek apie hamletą, kiek apie teatrą, gyvenimą – kuris iš jų tikras? kuris iš jų vyksta dabar scenoje?

aktoriai – puikūs. net daugiau, negu puikūs. taip, Meškauskas nuostabiai veda visą spektaklį, bet labiausiai man patiko Samuolytės Ofelija – nepaprastai tikras vaidmuo. tiesiog gniaužia kvapą. dar geras ir netikėtas sprendimas – Gavenonio vaidmenys. abu karaliai broliai, šmėkla ir Klaudijus: dvi vieno aktoriaus pusės – žiūrint, į kurį veidrodį pažvelgsi.

apibendrinant, spektaklis nelengvas ir ne publikiškas, todėl tie, kam patiko vizualūs koršunovo “romeo ir džiuljeta” ar “meistras ir margarita” kažin ar liks sužavėti. bet tie, kas ieško rimto teatro – pirmyn. tokio rimtumo ir kokybės teatro pastaruoju metu vilniuje nelabai galima rasti. aš pati planuoju dar bent vieną apsilankymą Hamelte – nes vieno karto norint suprasti visą spektaklį tikrai mažoka.

palaukit, kieno čia gyvenimas?

21.January.2009

po ilgo ilgo laiko, vėl žiūrėjau lietuviško teatro spektaklį. koks geras jausmas! na taip, spektaklis ne itin įdomus ir ne itin vykęs, bet juk ne tai svarbiausia.

scenos centre – tik galvą judindama karaliauja Narmontaitė, norinti būti atsakinga už savo gyvenimą. ir nuo pat spektaklio pradžios aišku, kad ji ir bus atsakinga – juk tai vienintelė stipri ir tikra asmenybė scenoje. visi kiti personažai – visiški stereotipai, be to, blankūs, palyginti su centrine figūra. taip, norėta išryškinti pagrindinį personažą. taip, suvaidinta neblogai ir spektaklis slysta be problemų. bet ir nesukelia jokių jausmų. tarsi žiūrint kokį serialą apie ligoninę (tokie vis dar populiarūs, regis).

pjesė – jau banalia tematika (eutanazija, teisė numirti, etc), tad vyksmas nuspėjamas nuo pat pradžių, net neskaičius spektaklio aprašymo.  personažai irgi tiksliai tokie, kokie turi būti. taigi, atlikta tvarkingai, bet… nekūrybiškai.

ir vistik spektaklis neblogas –  beveik nenuobodžiavau, net ir žinodama, kuo ir kaip viskas baigsis. geri aktoriai daro savo. bet teatre ieškantiems daugiau, negu kokybiško serialo – nerekomenduoju.

A. – visai kita

16.May.2008

keistuolių teatro darbas, bet su kviestiniu režisieriumi, tad ne pernelyg keistuoliškas ir man visai patiko. abejojau, ar jaunajam Jankevičiui pavyks susitvarkyti su keistuolių “grandais”, bet, turiu pripažinti, kad abi pusės puikiai susigrojo. tiesa, pradžioje perdėtas situacijų šaržavimas, varjetė stilius kiek nervino, tačiau viską atpirko ir pateisino kontrastiški rimtieji/tragiškieji intarpai. turiu pripažinti, kad buvo pasirinktas geras sprendimas keistuoliškai publikai – iš pirmo žvilgsnio lengvas publikos juokinimas padėjo sukurti tinkamą emocinį užtaisą spektakliui. tiesa, pabaigai gal ir pritrūko kažkokio akcento, išryškinančio paskutinįjį monologą, nes aukščiausias įtampos taškas liko kažkur spektaklio viduryje.

bet kuriuo atveju, gal dėl to, kad ėjau nieko gero nesitikėdama, išėjau labai patenkinta spektakliu. pirmas kartas po ilgo laiko, kai keistuoliuose nenuobodžiavau ir negalvojau “na kiek galima….”

Forumas 2008

14.May.2008

Forumas yra toks daiktas, atėmęs iš manęs visą laisvą praėjusios savaitės laiką, todėl nusipelno atskiro paminėjimo mano bloge.  tai yra studentiškų teatrų festivalis, kurį jau visą krūvą metų organizuoja Lietuvos studentiškų teatrų asociacija, o kartu su ja ir mes.

be smagiosios festivalio dalies (pažindinimosi su užsieniečiais ir didelių kiekių alkoholio) dar yra ir kultūrinė dalis – visi dalyviai rodo spektaklius. o aš linkusi spektaklius aprašyti bloge, taigi, po keletą sakinių apie tai, ką mačiau forume.

Santiago de Compostela universiteto teatras (Ispanija). Prezidentės

šį teatrą jau kažkiek pažinojome iš puikių jų darbų. tačiau tie darbai pasižymėjo nerealumu – pasakiškas ar komedia del arte pasaulis buvo labai ryškiai ir stipriai perteiktas. o dabar jie pateikė visiškai realistinį darbą ir, tiesą pasakius, gerokai nuvylė. realizmo buvo net per daug – čia pat kepė ir valgė tortiliją (vargšas mano tuščias skrandis), užkandžiavo tikrais sausainiais ir eskimo ledais, gėrė tikrą šampaną, o scenoje stovėjusiame klozete net vanduo iš tikro buvo nuleistas. perdėtas realizmas gal būtų ir įdomus sprendimas, jeigu jis būtų dar labiau perdėtas, bet iki to neprieita. labai ne festivalinis spektaklis, nes beveik visą laiką 3 moterys sėdi prie stalo ir kalbasi. galicijos tarme, tad sunku ir nutuokti, apie ką. tiesa, personažai sukurti labai stipriai, labai gerai jaučiamas scenos partneris, bet pasižiūri į tai 15 minučių, o likusią valandą – nuobodžiauji. na taip, pabaiga pasisuko visai neblogai ir kiek netikėtai, bet tarp jos ir 15 minučių pradžios tegalvojau apie tai, kad aš irgi norėčiau tos tortilijos gabaliuko.

Neofito Rilskio universiteto teatras Spirovite (Bulgarija). Gerasis daktaras. 

Čechovo motyvais pastatytas įdomiausias festivalio darbas. trupė dirba labai gražiai, puiki vaidyba, puiki plastika, tiesiog gražu žiūrėti. ir net kalbos nesupratimas netrukdo sekti istoriją. gaila tik, kad viskas sudaryta iš nedidelių etiudų – įdomiau būtų pamatyti vientisą trupės darbą. bet kuriuo atveju – stipru, labai stipru.

Maskvos universiteto teatras Most (Rusija). Laimingas nevykėlis

labai rusiškas darbas –  daug šokių ir muzikos, anekdotų, primityvoko publikos juokinimo, kuris rusams, beje, pavyksta geriau ir kažkaip nuoširdžiai nei lietuviams. publika liko sužavėta, bet aš nuobodžiavau, nes pasirodyme šou buvo daug daugiau, nei teatro. trupė stipri ir išmuštruota, bet per daug užsiiminėja visokiais pigiais triukais ir banaliais numeriais.

lietuvių spektaklių mačiau tik vieną. kiek nejauku kritikuoti beveik savus (gerai su ta trupe sutariam), bet jei jau aprašinėju, tai…

Vilniaus universiteto teatro Kinetinė trupė. Absurdiškasis Beresnevičiaus kvadratas. 

žinojau, kad nieko gero tikėtis neverta, tai per daug ir nenusivyliau. didžiausia klaida buvo ta, kad trupė bandė išvaidinti (išjudėti – tai buvo plastikos teatras) Beresnevičiaus absurdą, nesuprasdami, kad jo absurdas yra be galo tekstualus ir susietas su žodžiu, o ne su judesiu. turiu pripažinti, kad viena kita scena buvo visai nebloga ir tikrai žiūrima, bet visuma atrodė ne absurdiška, o tiesiog kvaila ir neįdomi. tiesa, studentai dirbo daug ir nuoširdžiai, tačiau jų režisierius turbūt apžiojo kiek per didelį kąsnį.

Naujasis Baltijos šokis’08

13.May.2008

praėjusią savaitę be visos kitos veiklos dar spėjau ir porą sykių subėgioti į Naująjį Baltijos šokį. tačiau laiko radau tik cullberg ballet aprašymui. dabar trumpai apie kitus matytus dalykus.

Provincialnyje tancy (Rusija). Po įtraukimo. Diptikas. II dalis.

Provincialnyje tancy prisimenu iš prieš keletą metų vykusių festivalių – tada jie man įstrigo kaip labai stipri ir ypatingą sceninį vaizdą bei itin originalų šokį kurianti trupė. šį kartą irgi nenuvylė – vienas įdomiausių festivalio pasirodymų. stiprus techniškai, įdomus choreografiškai, veikiantis emociškai. tiesa, šis kartas išsiskyrė palyginti švaria erdve, tuštuma, paprastumu. tiesą sakant, daiktai šioje erdvėje daugiau trukdė, nei padėjo – pvz didelis pripučiamas burbulas man pasiteisino tik vienoje scenoje. užtat scena su miltais – pritrenkė ir labai gerai užbaigė visą pasirodymą.

Tero Saarinen Company (Suomija). Next of the Kin

plastikos teatras – galbūt. o štai šokio pasigedau. nei choreografijos, nei technikos, tad žavėtis galima nebent apšvietimo sprendimais (nors jie ne itin įspūdingi) ir muzika (kurios atlikėjas ir kompozitorius pats buvo ant scenos). keletas monstriukų kratėsi ir tampėsi po sceną, be jokios šokio harmonijos ar judesių techniškumo. jau vien vizualinė jų išvaizda mane nuteikė priešiškai, tačiau dar kurį laiką tikėjausi – o gal jie pradės šokti. nepradėjo, tad likau nusivylusi spektakliu.

Martin Forsberg (Švedija). In Style with Pleasure. Redo.

abu gabaliukai panašūs – iš karto atpažinsi to paties choreografo darbą. pirmas kiek lengvesnis, antras kiek aštresnis. techniškas, gražus, išgrynintas šokis. gražiai pynėsi kūnai, buvo kuriamos priešpriešos ir sąjungos. gaila, kad pasirodymai buvo tokie trumpučiai – tokiu šokiu galėčiau gėrėtis bent dvigubai ilgiau.

Aura (Lietuva). Tabula rasa

džiaugiuosi, kad Aura tobulėja. dabar jau visai neblogai atrodo net tarptautiniame kontekste. spektaklis lėtas, meditatyvus, dvelkia rytietiška išmintimi. bet kiek per monotoniškas, nesivystantis šokis, todėl net per pusvalandį spėja pabosti. norėtųsi daugiau atradimų, augimo. bet kuriuo atveju, po šio darbo supratau, kad Auros spektaklius jau visai galima žiūrėti.

Menų spaustuvė (Lietuva). Mėnulis nepaiso lojančių šunų

vizualus darbas, bet šokis silpnas tiek techniškai, tiek choreografiškai. be to, viskas matyta, nieko nauja neatrandama. ir dar per daug ištęsta, per daug kartojasi. galbūt, jei spektaklis būtų sutrumpintas perpus (nors jau ir dabar vietoj žadėtų 90 minučių, truko kokias 65), išgrynintas ir atidirbtas – būtų visai žiūrimas reikalas, tiesa, šokėjams dar gerokai padirbėti reiktų. dabar gi – greta manęs sėdėjęs žiūrovas net knarkt buvo pradėjęs.

Naujasis Baltijos šokis: Cullberg Ballet

6.May.2008

šiuolaikinį šokį labai myliu ir mėgstu. daugiau ar mažiau, bet stengiuosi stebėti kiekvieną Naujojo Baltijos šokio festivalį. tad ir šeštadienį ir sekmadienį aplankiau festivalio renginius.

šeštadienį šoko trupė iš švedijos. parodė du spektaklius. pirmasis, Negro con Flores man labai labai patiko. originali choreografija, stiprūs atlikėjai ir keletas neblogų apšvietimo sprendimų, gerai derančių su muzika. puikiai vedama spektaklio linija – įtampos pakilimai ir nusileidimai ir kartais šokis ir visas vaizdas tiesiog vežė.  dalis šokio buvo atliekama prietemoje, tad kartais judesį žiūrovai daugiau nuspėdavo, nei matydavo – įdomus ir pasiteisinęs sprendimas.

antrasis šios trupės darbas Tarytum – kiek įprastesnės koncepcijos, idėjos, bet vis tiek gana originalus ir įdomus. vis tik, blankesnis po pirmojo, mažiau netikėtas, mažiau vežantis. bet kuriuo atveju, geras atlikimas ir gera choreografija išlieka. tad dviejų valandų, pavogtų iš GMD negaila.

radau youtubėj trumpą Negro con Flores treilerį (jei galima taip pavadinti). ne visai atspindi, kas ten buvo, na bet…