Kategorija 'Teatras ir kiti dalykai'

Ar aš Don Quixote’as?

23.June.2014

per Kultūros naktį buvau puikiame spektaklyje. labiausiai jis man patiko tuo, kad davė nemokamo alaus ir dar užkandžių! viskas, turiu naujus standartus renginiui – ko dar gali norėti iš gero spektaklio? (tiesą pasakius, vakar Operhauze žiūrėdama ne itin vykusį baletą, svarsčiau, kiek jis pagerėtų, jei per pertrauką dalintų nemokamą alų, ar, jei Operhauzo standartams alus yra per prasta – šampaną).

iš tiesų, aš galiu norėti ir daugiau. bet turiu pripažinti, kad pasivaikščiojimas po Vilnių su Ainio Storpirščio Don Kichotu buvo tikrai smagus. labiausiai dėl to, kad buvo gyvas, organiškas vyksmas, uždegantis savo skanduotėmis, ritmu (Ainis žingsniavo tikrai sparčiai) ir, tam tikra prasme, bandos jausmu. žodžiu, man patiko. bet ar šitas spektaklis galėtų gyvuoti scenoje – abejoju. žinoma, nesiimu spręsti iš keleto etiudų, kurie scenoje turbūt bus visai kitokie, bet visa tai, kas “vežė” šitame renginyje buvo ne itin susiję su tradiciniu teatru, kurį žiūri sėdėdamas minkštoje (ar kartais kietesnėje) kėdėje. jis “vežė” savo įtraukimu, jame reikia dalyvauti, žingsniuojant ir skanduojant. taip pat jis “vežė” savo derėjimu prie čia pat ūžiančio miesto.

vistik, kai spektaklis atsiras scenoje (kaip supratau, rudenį?..), tikriausiai norėsiu jį pažiūrėti. vien tam, kad įvertinčiau, kaip sekėsi ar nesisekė kurti kažką panašaus scenoje.

 

mūsų klasė

13.January.2014

paskaičiusi porą recenzijų apie šį spektaklį nustebau – toks, įspūdis, kad aš ir recenzentai matėme skirtingus spektaklius. nes dauguma kritikuoja šį spektaklį, kai aš jį pavadinčiau vienu iš įspūdingiausių, labiausiai mane paveikusių spektaklių pastaruoju metu.

daugeliui teatro žiūrovų jis neįtiks, nes tai labai emociškai labai sunkus spektaklis – o juk dauguma žmonių į teatrą ateina gerų emocijų. tuo jis man primena helverio naktį, kitą čia man gera buvo tik nuo pačio Teatro, taip, iš didžiosios: stipri dramaturgija, stipri režisūra, puiki vaidyba ir viską vienijanti emocija mane pagavo ir išlaikė visas tas beveik 4 valandas. net nepajutau, kad spektaklis taip ilgai truko.

kai kurie kaltina režisierę, kad į tokią tragišką istoriją ji pažiūrėjo per lengvai. aš ir pati Y.Ross esu kaltinus lengvumu, bet šitame spektaklyje man ji pasirodė kaip niekad gili ir kaip niekad įdomi. ir tas lengvumas, su kuriuo kartais aktoriai apžaidžia vieną ar kitą sceną ir sukuria tą kontrastą, tą emociją, tą spektaklio poveikį. galų gale, argi reikia visiems būti rimtiems ir skausmo iškreiptais veidais, kad suprastume visą to, kas vyksta scenoje, baisumą? ir kai kuriose scenose netgi gaudžiau momentus, kai galiu nors truputį atsipalaiduoti nuo sunkaus emocinio spaudimo – tarsi įkvėpti oro, nes dažnai spektaklis spaudė taip, kad, regis, pamiršdavau kvėpuoti.

scenoje daug veiksmo, kaitos, balagano. bet man jis visas čia dera ir puikiai papildo dramaturgiją. tam tikrų “klišių” atpažįstamumas čia man tik priartina pjesę ir spektaklį prie žiūrovo ir jokiu būdu jo nesuprastina. vizualiai vaizdas gražus, o emociškai – kabinantis visas reikiamas stygas. ir aktorių ansamblis skamba kaip vienas puikus instrumentas atliekantis šį baisiai sudėtingą kūrinį be priekaištų.

jaunimas vaidina puikai, ypač man patiko Repšio Abraomas, Vaškevičiūtės Dora, Vaičiulytės Rachelė. bet ir visi kiti aktoriai neiškrenta iš ansamblio. man labai patiko visas grupės vientisumas – jie veikia tarsi vienas organizmas ir gyvena viena emocija. puikiai atvaidintas veikalas, plojau atsistojusi pirmiausia aktoriams.

apibendrinant, spektaklis be galo sunkus ir be galo stipus. labai rekomenduoju visiems rimtiems teatralams, bet pasiruoškite, kad laimingi ir pailsėję iš teatro neišeisite. tai ne pramoga, bent jau ne tiesiogine šio žodžio prasme.

pora šokio spektaklių

23.December.2013

per pastarąsias keletą savaičių buvau poroje šokio spektaklių, bet niekaip neprisiruošiau jų aprašyti. iki dabar.

Contemporary?

šio spektaklio mačiau tik peržiūrą, taigi, kaip ir negalutinį variantą, bet man jis labai patiko. tiesa, ne iš pradžių – mat iš pradžių atrodė, kad viskas bus labai blogai. bet tada atsistojo Tamolė ir viską pataisė. nesakysiu, kaip, jei kartais čia užklystų dar spektaklio nematę (ir besiruošiantys pažiūrėti) skaitytojai, bet spektaklis iš karto pasitaiso. tai spektaklis – savikritika, ironiškai vaizduojantis šiuolaikinio šokio pasaulį. taip, kai kur gal ir pernelyg akivaizdžiai ir primityviai, bet vistiek susižiūri puikiai. o ir šokis (kai tai yra šokis, o ne jo kritika), mano nuomone, buvo stiprus ir įdomus.

labai rekomenduotinas spektakliukas, kuris dar geriau žiūrėsis tiems, kas šiuolaikinio šokio teatre nėra naujokai.

W(o)men

štai įspūdžiai iš W(o)men – kur kas prastesni. nors net 2 iš 4 šokėjų kartojasi iš Contemporary? ir šoka nė kiek neprasčiau, bet idėjiškai šis spektaklis man visai nepatiko. vištos, gaidžiai, vyrai, moterys ir kiaušiniai – iki galo neaišku, kas buvo norėta pasakyti spektakliu. be to, ir choreografija sudomina tik kartais. na maivosi ten tos vištos – o kam, dėl ko?

beje, visai nesupratau, kam reikėjo pradžioje rodyti tą video, tokį “making of “, kuris nei prideda prasmės, nei yra įdomus, tik parodo, kaip lietuviai angliškai kalbėti nemoka.

tiesa, visą laiką pirmoje mizanscenoje norėjau, kad kiaušinis, su kuriuo žaidžia šokėjas, būtų tikras. nebuvo.

ir dar,  spektaklis gerokai pasitaisė, kai scenoje netikėtai pasirodė ir Benas Šarka – atėjęs pažiūrėti spektaklio ir iškviestas į sceną jis, žinoma, nepasimetė, ir parodė, kaip jis moka šokti. buvo smagu. bene geriausia spektaklio scena, tik tiek, kad neplanuota…

rojus

23.December.2013

buvau vakar Nekrošiaus Rojuje. ir tai buvo pirmas Nekrošiaus spektaklis, kuris man visai nepatiko.

jau ir anksčiau kaltinau jį, kad ant žiūrovo jam nusispjauti ir spektaklius jis stato vien norėdamas vizualizuoti savo kažkokias ten vizijas. o teatras, kuris visiškai ignoruoja publiką, man yra nebe teatras. tačiau anksčiau aš Nekrošiaus spektaklyje dar atrasdavau daug įdomių įvaizdžių, prasminių erdvių, interpretacijų. daugiau nei bet kokio kito režisieriaus darbuose.

o šis spektaklis nuvylė ir tuo. arba Nekrošius pats nelabai įsivaizduoja rojų, arba jo vizija yra labai jau skurdi ir neįdomi. ir jei jam reikia garsiai Beatričės lūpomis spektaklio pabaigoje išsakyti “rojus yra” (tai paskutiniai spektaklio žodžiai), tai, matyt, ir pats savęs jis spektakliu neįtikino. arba jis tiesiai šviesiai šaiposi iš žiūrovo – atėjote Rojaus, tai štai, Rojus yra. Pilnas ratelius šokančių ir Pink Floyd dainas prie laužo traukiančių hipių.

nors Rojaus šiame spektaklyje mačiau nedaug, bet Nekrošiaus čia pilna, viena problema – besikartojančio ir nebenustebinančio. kai Kazlas ima bėgti ratu, galvoju, o kelintą spektaklį jau jis bėga ratu? kiek gi galima. tiesa, Kazlui ką prikišti nelabai turiu – puikus vaidmuo, puikus personažas. dar patiko šv. Petras – muziejaus prižiūrėtojas, vienas iš tų sprendimų, interpretacijų, kuriomis galėjau žavėtis. deja, tokių buvo tik trupiniai.

taip, turiu pripažinti, kad jeigu tai būtų eilinio niekam nežinomo režisieriaus kūrinys, vertinčiau jį kaip visai neblogą. bet iš Nekrošiaus tikėjausi daugiau. ir teko nusivilti.

ekskursantė

4.November.2013

prieš porą dienų buvau pažiūrėti lietuviško kino – “Ekskursantės”, graudinančio filmo apie tremtinės mergaitės kelionę atgal į Lietuvą. filmas man pasirodė nei labai geras, nei labai blogas, gal labiau į gero pusę, beje, vertinant ne “kaip lietuviškam kinui”, bet tiesiog vertinant filmą. “kaip lietuviškam kinui” sakyčiau, kad filmas labai geras. labiausiai patiko pagrindinė veikėja Marija, mergaitė vaidina tiesiog puikiai, o iki šiol vaikų vaidyba lietuviškame kine man visada kliūdavo. čia vaidmuo įtikina, emocijos, regis, tikros ir jaudinančios. sakyčiau, mergaitė suvaidino netgi geriau už žinomus Lietuvos teatro aktorius – per dažnai teatro aktorių vaidyba man kine atrodo nenatūrali ir nevykusi. štai rusai aktoriai man visi patiko.

užkliuvo filmo fragmentiškumas, viskas pasakojama tarsi atskirais etiudais ir man pritrūksta vientisumo. ir išbaigtumo, nors istorija ir idėja gana aiški, ji nėra nugludinta ir aiškiai smūgiuojanti į tikslą. nors Marija užtikrintai keliauja namo, kur vedamas žiūrovas, man ne visai aišku.

nacionalistams filmas turbūt klius dėl to, kad dauguma rusų filme – geri, o dauguma lietuvių – blogi (matyt, čia koks nors slaptas rusų propagandos filmas ;). kaip ten bebūtų, aš stengiausi žiūrėti ne į tautybes, o į žmones sunkioje padėtyje ir nesunaikinamą jų žmogiškumą. galų gale, tik vienas kitas filmo veikėjas mergaitei padeda tiesiog iš geros širdies (o ne tam, kad patiktų vaikinui, įtiktų dukrai ar kad viršininkas liepė), tad gal nesigilinkime į tai, kad rusai padėjo, o lietuviai ne. ne apie tai šitas filmas. jis apie begalinį norą grįžti namo, ilgą kelionę ten ir, kaip jau sakiau, žmogiškumą, kuris nepaiso tautų, šalių ir pareigybių.

 

Bakchantės

28.October.2013

Šeštadienį buvau “akropolyje” dar kartą – šį kartą tai įvyko nacionaliniame dramos teatre, bežiūrint spektaklį “Bakchantės”. kai pamačiau scenoje užrašą “Akropolis”, pati aliuzija man patiko – vistik akropolį turėjo ir graikai. bet spektaklis man nepatiko, neskaitant vieno kito įdomaus sprendimo ir keleto mizanscenų.

prasidėjo viskas tikrai gražiai ir įspūdingai – pradžioje mane užbūrė Dioniso šokis ir griūvančių pastatų vaizdai. bet vos prasidėjo tekstas, man jis ėmė kirstis su tuo, ką matau. suprantu, ką norėjo pasakyti Varnas visom tom vizualijomis ir sceną padengusiomis šiukšlėmis. mes suniokojome gamtą ir už tai mūsų laukia dievo bausmė. bet matydama akropolio koridoriuose vaikščiojančius žmones, negalėjau atsikratyti minties, kad šita priešprieša nelabai tinka prie Bakcho, Dioniso – nes šis vyno, švenčių ir orgijų dievas man per daug artimas mūsų vartotojiškos visuomenės idealams ir mūsiškasis Akropolis didele dalimi yra šventovė jam.

nors čia tik smulkmena. vaizdas tiesiog iš viso netiko man prie teksto ir tekstas blanko viso kito “triukšmo” fone. tik pabaigoje, kai vizualizacijos dingo, šviesa prigeso ir viskas nurimo, pagaliau buvo galima pasimėgauti tikra graikiška tragedija – Budraičio ir Kuodytės duetas buvo bene vienintelė mano dėmesį pilnai prikausčiusi scena. čia pagaliau supratau, kad Bakchantės iš tikrųjų ir yra tragedija, nes iki to nebuvau tikra dėl šio veikalo žanro.

nežinau, kodėl Varnas ėmėsi šio veikalo, bet, mano nuomone, buvo pasirinkta klaidinga kryptis. noras modernizuoti graikišką tragediją ir pritraukti prie šių dienų realijų sveikintinas, bet Bakchantės nepasidavė režisieriui. vizualizacijos ir scenografija man kalbėjo viena, o tekstas ir stipriausios mizanscenos – visai ką kitą, tad Varno pasirinkta tema taip ir įtikinamai neprilipo prie Euripido

kas dar? man nepatiko bakchantės – neišnaudota grupė moterų, kurios gal ir norėjo pasisakyti, kad yra už gamtą ir prieš koorporacijas, bet tai taip ir neišryškėjo spektaklyje. jų tekstai kažkur išnykdavo, netapo lozungais, kuriais, tikriausiai, turėjo tapti – vėlgi, turbūt tekstas buvo pernelyg svetimas šiuolaikiškam sprendimui.

o sprendimas dėl Dioniso man patiko, trys dievo veidai užkabino, kaip jau minėjau, nuo pirmojo šokio. puikus Nedzinsko ir Repšio duetas gelbėjo daugumą scenų, bet spektaklio, mano akimis žiūrint, neišgelbėjo.

lilijomas

22.October.2013

vejuosi teatro repertuarą – nebuvusi teatre metus, turiu daug kur eiti, daug ką žiūrėti. savaitgalį pažiūrėjau Lilijomą.

tiesą pasakius, tikėjausi daugiau. žymus vengrų dramaturgas, kviestinis režisierius – atrodo, bus kažkas įdomaus. bet deja, įdomu buvo tik tai, ką padarė lietuviai. iš spektaklio, tiesa pasakius, labiausiai įstrigo muzika, niūniavau pagrindinį motyvą visą kelią namo ir dar visą kitą dieną. labai graži, kabinanti muzika.

dar patiko scenografija, aktorių darbas. visi pagrindiniai aktoriai, Gavenonis scenoje žiba, ne prasčiau dirba ir jam talkinantis jaunimėlis. bet va kviestinė režisūra visai nesužavėjo. tos režisūros iš viso pasigedau, neradau režisieriaus pozicijos, tik vieną kitą sprendimą dėl mizanscenų. žiūrėjau į aktorius ir galvojau, kam švaistyti jų talentą tokiam… niekui. spektakliu, regis, nieko nebuvo norėta pasakyti, tiesiog parodyti, kad gyvenimas pilkas ir nykus. ir dramaturgija, ar nunyko režisieriaus rankose, ar šiaip yra nyki, bet manęs visai nesudomino, nors autorius, lygtais, išgirtas ir žinomas.

žodžiu, lietuvių aktoriai, kompozitoriai ir scenografai man patiko. o štai vengrų indėlio į spektaklį pritrūko ar jis buvo ne toks, kokio reikėjo. tad spektaklis yra labai vidutiniškas ir nelabai vertas dėmesio.

Tiger lillies

7.October.2013

Picture 2

(Nuotrauka vogta, autorius Mark Holthusen)

šeštadienį (ačiū broliui) buvau pasiklausyti ir pasižiūrėti Tiger lillies. ir likau sužavėta. žinoma, teatralai galėtų skųstis, kad šį reginį sunkiai gali pavadinti spektakliu, bet pasirodymas buvo įdomus ir neeilinis. sutinku, tai tai nebuvo spektaklis tradicine prasme, čia man labiau tinka angliškas pavadinimas – performansas ar tiesiog show. scenoje – tik Tiger lillies trijulė, bet vizualizacijų pagalba matome senovinį teatrą (iki šiol matyta tik filmuose), puikiai išlaikyta originali stilistika, puikiai sukurti dainas iliustruojantys pasauliai. gražu, netgi labai, ir truputį gaila, kad sėdime salės gale ir negalime įžiūrėti visų detalių. kiek rėžiantis balsas, kiek specifinė, bet man labai graži muzika ir nepaprasti vaizdai – tai, ko ir tikėjausi iš Tiger lillies, kurių iki šiol klausiausi tik youtubėj. ir jų istorija apie jūreivį, nušovusį albatrosą, man tikrai labai patiko, nesvarbu, kad tai gal ir nelabai teatras, bet reginys buvo įspūdingas ir užburiantis.

balta drobulė

30.September.2013

balta drobulė man niekada nebuvo panašu į teatrinį veikalą. į kažką, ką galima pastatyti. tad prieš savaitę ėjau į Kauno teatro spektaklį su dvejonėmis. ir išėjau su jomis – nesakyčiau, kad spektaklyje buvo atskleistas Škėmos siurelistiškas, padrikas, neurotiškas Garšvos pasaulis. per švelnu, per melancholiška, per gražu, norisi aštresnių kampų, emocijų, klejonių, energijos, neurozės…

nesakau, kad spektaklis prastas, ne, kaip tik man visai patiko. gerai atliktas, gerai žiūrisi, neprailgsta, įdomu, tik man Škėmos kiek trūksta. Svobonas veža visą spektaklį, kiti aktoriai – tik jam talkinantys statistai. vėlgi, nesakau, kad tai blogai, taip ir turi būti, tai yra Antano Garšvos monologas ir kiti personažai yra neryškūs, kaip prisiminimai. gera scenografija, man patiko labai gyvas pagrindinis scenos akcentas liftas.

tiesa, pabaiga, finalas man neįtiko, pasirodė silpnokas ir nieko neužbaigiantis.

kaip bebūtų, nors spektaklis visai žiūrimas ir netgi rekomenduočiau, vis tiek lieku prie nuomonės, kad Balta drobulė turbūt ne teatrinis veikalas. istoriją papasakojo, o emocijos neperdavė. ką padarysi.

urvinis žmogus

30.September.2013

štai pagaliau pažiūrėjau tą “įžymųjį” spektaklį. buvo taip, kaip ir tikėjausi – šlamštas. skirtas tam tikrai, kaip draugė išsireiškė “Domino” teatro publikai. tai publikai, su kuria man nepakeliui.

taip, bajerių buvo neblogų, o Meškauskas atidirbo kaip reikiant. bet spektaklis primityvus, bajeriai nenauji ir iš viso, kur ten teatras? tiesiog “stand-up” su teatro elementais. ir kaip “stand-up”, tikrai ne pats geriausias. žinoma, publika kvatojosi, aš kartais irgi. bet rimtiems teatralams nerekomenduočiau. nebent eit ten iš anksto žinant, kad eini ne į teatrą, o pasijuokti kaip iš kokio Humoro klubo.

beje, pirmą kartą žiūrėdama spektaklį gėriau alų. kažkaip prie teatro netinka. bet kadangi (kartojuosi), ten buvo nelabai teatras, tai visai tiko. va būtent, tai yra visai nieko šou žiūrėti su alaus bokalu.