visuomeninio transporto pranašumas prieš dviratį yra tas, kad troleibuse pakeliui į darbą galima dar snustelėti 20 minučių.

(mano dviratukas dabar pas dviračių daktarą ir išbus ten dar porą dienų)

dviratis daug geriau už autobusą (viešąjį transportą) dar ir todėl, kad važiuodamas dviračiu tu viską matai ir tave visi mato.

per dvi dienas važiavimo į darbą dviračiu, pakeliui sutikau daugiau pažįstamų, nei per 3 mėnesius važinėjimo autobusais ir troleibusais.

mano dviratis gavo laišką (kalba netaisyta):

“Labas, tu orandžinis zebras, ar tave taip išskalbė? Marius”

buvo priklijuotas prie jo rėmo, kai šįryt atsikėliau. ir galiu atsakingai pareikšti, kad niekas jo dar neskalbė. bet reikėtų jį nuskalbti, visai reikėtų…

o mano dviratukas šiuo metu serga – padangą jam nuleido.  bandysiu gydyt kuo greičiau, nes juk toks puikus oras važinėtis…

kas čia yra, kad visiems taip staiga pradėjo kliūti mano dviratis. užvakar bobutė, vakar štai diedukas.

rakinu dviratį prie VU filologyno. prieina dėdė:

- kas jums taip įdomiai čia nudažė?… (kažkur jau girdėta…)

- aš pati nudažiau..  (kartojuosi…)

- įdomiai… jei būtų su žaliais (suprask, dryžiais), būtų kaip įžeminimo laidas… Bet čia kitaip…

ir nuėjo. įžeminimo laidas, matai. nebūčiau pagalvojus.

šiandien va lyja, tai dviračiu turbūt niekur nevažiuosiu ir niekas neprisikabins prie manęs. bet ryt poryt tai vėl, žiūrėk, koks praeivis “o kas jums taip nudažė?”

pati nudažiau, pati. na ir dar sesė padėjo.

stoviu prie šviesoforo, laukiu žalios. prieš pat mano dviračio vairą eina per gatvę bobutė. pastebi mane ir sustoja priešais.

- koks keistas jūsų dviratis. – sako. keistoka bobutė.

- jis ne keistas, jis tik spalvotas.

- o tai kas jį jums taip baisiai nuspalvojo?

(Kažkur tuo metu man užsidega žalia, bet bobutė nė nesiruošia pasitraukti. aš mandagi – bobučių dar nevažinėju. tęsiu.)

-  aš pati nuspalvojau.

- pati? – stebisi bobutė. – o kodėl?

Staiga susivokusi priduria:

- juk vogtus dviračius žmonės perdažo…

- perdažo ir nevogtus. -  bandau paaiškinti, bet bobutė akivaizdžiai lieka prie savos versijos. palinguoja galva ir nueina.

o man vėl tenka laukti žalios šviesos…

na va, mano dviratukas turi naują ratą. švarus ir net blizga, gražu pažiūrėti. bet aš tai supratau, kad lietuvoj turbūt visi važinėja kalnų dviračiais – jiems detalių – kiek nori, o mano dviračiui rato neturėjo vilniaus gatvės hawai express. teko žingsniuoti iki konstitucijos prospekto su sulenktu ratu rankose. žmonės juokėsi ir net kartais pirštais badė, todėl žingsniuoti buvo linksma.

gera buvo vėl sėsti ant dviračio. tikiuosi, artimiausiu metu jam nebenusimato jokių avarijų. jau ir taip krepšelis visiškai deformuotas…

mano dviračiui šios savaitės pabaiga buvo nesėkminga. ketvirtadienį po darbo radau tuščią padangą ir teko ridentis į dviračių parduotuvę jos keisti. penktadienį kaip tik, kai atėjo laikas grįžti namo, pradėjo taip pliaupti, kad dviratis liko vienišas ir nelaimingas kieme prie darbo. o šeštadienį jam ėmė ir sulinko ratas.

viena mergaitė pasiskolino dviratį, važiavo juo ir kažkaip ten griuvo. partempė man dviratį sulinkusiu ir nesisukančiu ratu. tai ir liko dviratis mieste prirakintas.

sako, ir šuo kariamas pripranta. aš ne šuo (bent jau man taip atrodo), bet va, antrą savaitę minu į ukmergės kalną ir turiu pasakyti, kad kuo toliau – tuo lengviau jis įveikiamas. baiminausi, kad tik nereiktų padėti dviračio į šalį, apsigyvenus vilniaus pakraštyje, bet dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad viskas įmanoma.
be to, rytais visuomeniniu transportu į darbą turėčiau išvažiuoti 20-čia minučių anksčiau nei išvažiuoju dviračiu.

tiesa, dar vienas pastebėjimas būtų, kad su pora bokalų alaus kraujyje į kalną užminti dar paprasčiau.

pagarba tam dviratininkui, kuris šiandien gedo prospekte stovėjo ant dviračių tako. taip, tiesiog stovėjo, tačiau tuo trukdė mašinoms važiuoti dviračių taku. taip jau yra, kad vairuotojai pripratę gedimino prospekte prie sankryžų pamiršti ištisines linijas ir dviratininkus – gi važiuojant dviračių taku galima greičiau pasukti ar pravažiuoti tiesiai pralenkiant į kairę pusę sukančias ir eilę sudarančias mašinas. tarp kitko, šiandieninis dviratininko poelgis parodė, kad dvi juostos mašinų gali puikiai tilpti prospekte ir netrukdydamos dviračiams, jei tik truputį pasispaustų. tačiau kam spaustis, kai yra tiek laisvos vietos ant dviračių tako?.. gerai, kad bent kai kurie vairuotojai ir patys tai supranta ir palieka pakankamai vietos pravažiuoti dviračiui net kai sudarinėja antrąją juostą. ačiū jiems.

šiandieninis dviratininko pavyzdys privertė pasižadėti sau nors kartą per savaitę pačiai pastovėti ant dviračių tako ir paauklėti vairuotojus.

važiuoju šiandien palei nerį (upės g. prie balto tilto) ir stebiuosi neatsistebiu – vienas vienintelis autobusas ant dviračių tako testovi. jau galvojau apsidžiaugti, bet paskui pamačiau pakelėje pastatytus laikinus ženklus, kurie teigė, kad čia stovėti negalima. jau pats ženklo buvimas teigia, kad viena pati sau dviračių tako linija nieko nereiškia ir stovėti leidžia, bet man dar labiau patiko po ženklu esanti lentelė – pasirodo stovėti ant dviračių tako draudžiama nuo trečiadienio iki penktadienio. logiška išvada peršasi, kad šeštadieniais, sekmadieniais, pirmadieniais, antradieniais ir tada, kai pašalins šį ženklą (jis laikinas ir, spėju, pastatytas dėl kokio nors svarbaus asmens vizito lietuvos viešbutyje) – ant dviračių tako stovėti laisvai galima.