Kategorija 'Ant dviejų ratų'

dviračiai ir liemenės

22.July.2014

jau kelinta savaitė važinėju dviračiu su liemene, nesvarbu, ar naktis, ar saulė šviečia. ironiška, kad kaip tik su liemene manęs vos nenudaužė, nes nepastebėjo (mašina sustojo beveik liesdama mane). per devynis važinėjimo gatvėmis be liemenių (dienos metu) metus panašioje avarinėje situacijoje dar neteko pabuvoti…

ir šiaip, kažkaip beklausant visų komentatorių, palaikančių liemenių dėvėjimą dieną, kalbų man susidarė įspūdis, kad to dviratinikams ir tereikia – liemenių – kad išsispręstų visos jų problemos. įtikinta, užsidėjau tą liemenę ir kas pasikeitė? ogi nieko. pikti vairuotojai vis dar taip pat signalizuoja (garsu ir įvairiais ženklais bei poelgiais), kad aš jiems maišau, ir lygiai taip pat “nemato” manęs, kai nenori manęs matyti.

kai prieš tuos devynis metus užsėdau ant dviračio ir pradėjau kasdien važiuoti Vilniaus gatvėmis ir dviračių takais į darbą ir į miestą, dviratininkų buvo labai mažai ir jie buvo ignoruojami, neturėjo sau vietos ir dažnai rizikuodavo sveikata išvažiavę į gatvę. maniau, kai dviratininkų padaugės, tai pasikeis.

dabar dviratininkų yra gerokai daugiau, ten kur buvo vienetai, dabar važiuoja dešimtys, o gal jau ir kokie pusšimčiai… bet niekas nepasikeitė. man taip atrodo, kad konfliktas tarp dviratininkų ir kitų eismo dalyvių tik didėja – kuo dviračių daugiau, tuo daugiau jie visiems maišo. dar prieš kokius 3-4 metus man niekas gatvėje nesignalizuodavo, o kantriai vilkdavosi iš paskos arba aplenkdavo dviejų metrų atstumu. dabar suslaukiu ir signalų, ir necenzūrinių ženklų, ir užkirtimų, ir spaudimo prie bordiūro. o juk važiuoju taip pat, kaip važiavau prieš tuos 4-5 metus, tik užsidėjau liemenę.

et, o jei taip staiga imtume ir kaip kokiu virusu, visi užsikrėstume tolerancija vieni kitiems… važiuočiau dviračiu ir šypsočiausi viesiems (o ne patyliukais keiksnočiau tuos piktus vairuotojus…)

sniegas

27.November.2013

važiuoti dviračiu per sniegą buvo visai smagu, tiek kad į kalniuką užminti reikėjo dvigubai jėgų – galinis ratas vis prasisukdavo. vadinasi, reikia žieminių padangų arba baigti dviračių sezoną

dviratiniai nelaimingi atsitikimai

15.November.2013

vakar važiuodama į ukmergės kalną turbūt buvau kalta, kad kitas dviratininkas nugriuvo. jis mane lenkė, o aš turbūt pavažiavau į šoną (į kalną važiuodama kažkiek vingiuoju) ir jis bandydamas apvažiuoti mane nugriuvo.

šiandien važiuodama iš lifto įvažiavau į paštininkę. nestipriai, bet ji pyko. net nepaklausiau, ar neatnešė man laiškų (nes turbūt turėjo atnešti).

o prieš porą dienų į mane vos neįvažiavo mašina – sustojo jau liesdama mano dviračio ratą. na bet ten jau ne aš kalta buvau.

žodžiu, važinėjimas dviračiu darosi vis pavojingesnis. ne tik man, bet ir aplinkiniams. ir vis tiek liūdna, kad sezonas tuoj baigsis (neturiu žieminių padangų, tai per sniegą nevažinėju…)

avarija

4.October.2013

šiandien pirmą kartą sudalyvavau dviračių avarijoje – kai pradėjau sukti į šoną, į mane įvažiavo kitas dviratis. abu vienas kito atsiprašėm, nes aš nemačiau, kad jis važiavo iš paskos ir sukau nepažiūrėjus atgal ir neparodžius jokių ženklų (buvome ant dviračio tako), o jis greitai važiavo ir rankų nelaikė ant stabžių, tai nespėjo sustabdyti. įvažiavo į mano ratą ir, regis, kažką sulankstė, nes toliau važiuojant kažkas baisiai garsiai trynėsi, metalas į metalą. teks vežti dviratį į gydyklą…

dviračio takas

25.September.2013

keisčiausias ir neprasmingiausias dviračio takas yra ukmergės gatvėj prie šeškinės poliklinikos. jis gražiai atžymėtas, atskirtas nuo šaligatvio abiejose pusėse po ženklą pastatyta, bet…

atsiranda jis iš niekur, baigiasi siena ir tęsiasi net kokius 50 metrų. na gerai, gal ir 100 metrų, bet ne daugiau. ir dėl to stovi net du kelio ženklai.

yra ir daugiau “gerų” dviračio takų Vilniuje. bet šitas mano sąraše kol kas laimi.

privalumai 2

13.April.2010

visuomeninio transporto pranašumas prieš dviratį yra tas, kad troleibuse pakeliui į darbą galima dar snustelėti 20 minučių.

(mano dviratukas dabar pas dviračių daktarą ir išbus ten dar porą dienų)

privalumai

30.March.2010

dviratis daug geriau už autobusą (viešąjį transportą) dar ir todėl, kad važiuodamas dviračiu tu viską matai ir tave visi mato.

per dvi dienas važiavimo į darbą dviračiu, pakeliui sutikau daugiau pažįstamų, nei per 3 mėnesius važinėjimo autobusais ir troleibusais.

laiškas

4.April.2009

mano dviratis gavo laišką (kalba netaisyta):

“Labas, tu orandžinis zebras, ar tave taip išskalbė? Marius”

buvo priklijuotas prie jo rėmo, kai šįryt atsikėliau. ir galiu atsakingai pareikšti, kad niekas jo dar neskalbė. bet reikėtų jį nuskalbti, visai reikėtų…

o mano dviratukas šiuo metu serga – padangą jam nuleido.  bandysiu gydyt kuo greičiau, nes juk toks puikus oras važinėtis…

diedukas

28.March.2009

kas čia yra, kad visiems taip staiga pradėjo kliūti mano dviratis. užvakar bobutė, vakar štai diedukas.

rakinu dviratį prie VU filologyno. prieina dėdė:

– kas jums taip įdomiai čia nudažė?… (kažkur jau girdėta…)

– aš pati nudažiau..  (kartojuosi…)

– įdomiai… jei būtų su žaliais (suprask, dryžiais), būtų kaip įžeminimo laidas… Bet čia kitaip…

ir nuėjo. įžeminimo laidas, matai. nebūčiau pagalvojus.

šiandien va lyja, tai dviračiu turbūt niekur nevažiuosiu ir niekas neprisikabins prie manęs. bet ryt poryt tai vėl, žiūrėk, koks praeivis “o kas jums taip nudažė?”

pati nudažiau, pati. na ir dar sesė padėjo.

bobutė

26.March.2009

stoviu prie šviesoforo, laukiu žalios. prieš pat mano dviračio vairą eina per gatvę bobutė. pastebi mane ir sustoja priešais.

– koks keistas jūsų dviratis. – sako. keistoka bobutė.

– jis ne keistas, jis tik spalvotas.

– o tai kas jį jums taip baisiai nuspalvojo?

(Kažkur tuo metu man užsidega žalia, bet bobutė nė nesiruošia pasitraukti. aš mandagi – bobučių dar nevažinėju. tęsiu.)

–  aš pati nuspalvojau.

– pati? – stebisi bobutė. – o kodėl?

Staiga susivokusi priduria:

– juk vogtus dviračius žmonės perdažo…

– perdažo ir nevogtus. –  bandau paaiškinti, bet bobutė akivaizdžiai lieka prie savos versijos. palinguoja galva ir nueina.

o man vėl tenka laukti žalios šviesos…