Kategorija 'Užusienis'

Ilga kelionė iki Cebu

6.June.2013

DSC_0510

Į Cebu keliausiu naktiniu laivu, kuris plaukia iš Iloilo miesto, į kurį pasigaunu autobusą iš Caticlan. Kelionė ilga, bet patogi. Autobusas sustoja Iloilo stotyje – toli nuo prieplaukos. Čia triratukininkai bando įkalbėti važiuoti su jais – su džypniais, neva, reikia daug persėdimų, bet nuėjus iki džypnių išsiaiškinu, kad persėdimo reikia tik vieno, tad važiuoju su jais. Džypnyje sutinku moteriškę, kuri pasiruošusi man padėti, sako, lipk ten kur aš ir persėsim kartu. Taip ir padarom, tiesa, ji nevažiuoja iki pat prieplaukos, bet paaiškina vairuotojui, kur mane išleisti.

DSC_0493

Prieplaukoje įsigyju bilietą į naktinį laivą į Cebu. Ir netrukus jau esu laive. Čia man išskirta lova – pilnas denis dviaukščių lovų, jaučiuosi kaip milžiniškame hostelio kambaryje, su pora šimtų kambariokų. Ir visa krūva gaidžių – nežinau, kam, nežinau, kodėl, bet dauguma vietinių vežasi po gaidį dėžėje, maiše ar dar kur. Tiesa, kai pirmą kartą išgirstu kakariekuojant, pagalvoju, kad kas nors užsistatė tokį telefono skambutį, bet paskui suprantu – nuo gaidžių Filipinuose net laive nepabėgsi. Negana, kad žadina rytais beveik visur, kur miegojau ir šiaip miestuose bei miesteliuose jų pilna. Laive irgi jų pilną ir kakariekuoja jie visą naktį.

Vis tiek gana neblogai išsimiegu ir pabundu, kai jau aušta rytas ir esame ne taip toli nuo Cebu. Rytas aušta gražiai. Ir netrukus įplaukiame į uostą.

Boracay

5.June.2013

DSC_0410

Borakajus yra turbūt labiausiai turistinė ir geriausiai žinoma Filipinų vieta. Čia visi atvažiuoja ilsėtis ir šėlti vakarėliuose. Jei būčiau galėjusi, būčiau jį iškeitusi į El Nido, kur, sako, daug gražiau, bet ten nukeliauti pasirodė per daug brangu/ sudėtinga, be to, reikėtų daugiau laiko, nei turiu aš. Tad važiuoju į Filipinų Palangą. Ir nors Palangos per daug nemėgstu, Boracay laiką praleidžiu puikiai ir atsipalaidavusi – čia ne tiek jau daug žmonių, gal dėl to, kad ne savaitgalis, geras ir gražus paplūdimys, o vakarais galima rasti barų, grojančių gerą muziką (ir sėdėti galima pliaže prie jų, o ne juose).

Atplaukusi į Borakajų sėdu į triratį, kurie čia veikia kaip autobusai. Triratyje sėdime šešiese – nežinau, kaip, bet telpame visi ir dar mano didelė kuprinė. Ir netrukus aš jau pliaže. Čia ieškau nakvynės, tiksliau keliauju iki man žinomo hostelio – randu jį ir gaunu lovą.

Įsikūrusi, keliauju į pliažą ir ilgai nieko neveikiu, tik maudausi ir skaitau knygą. To čia ir atvažiavau. Pajudu tik išalkusi – reikia apžiūrėti Borakajų. Keliauju palei kurortus, restoranus, barus ir parduotuves, išsidėsčiusias palei pliažą. Kiek čia daug visko… Randu nebrangių vaisių kokteilių, vėliau ir restoraną su įperkamu maistu. Pavalgius pasitrainioju parduotuvėlių pilnomis gatvelėmis, išlendu trumpam į pagrindinę Borakajaus gatvę, einančią per visą salą, ir grįžtu į pliažą.

 DSC_0414

Vakarėjant pareinu į hostelį ir čia sutinku prancūzę kambariokę. Ji čia jau 10 dienų ir planuoja būti dar tiek pat. Nežinau, ką veikčiau taip ilgai šioje saloje. Na bet. Ji pakviečia kartu pavakarieniauti, užrodo barą su pigiais koteiliais ir laiminga valanda – tad vakarą praleidžiame kartu ir smagiai.

Kitą rytą praleidžiu taip pat – tinginiaudama pliaže. Tik apie pietus išjudu ir pavalgiusi keliauju skersai salą į kitoje pusėje esantį pliažą, pažiūrėti, kas gero ten. O ten, pasirodo – surferiai. Gaudo vėją ir mokosi valdyti parašiutus. Pilnas paplūdimys jų, vieni tik pradedantieji, kiti rodo meistriškumą. Ilgai sėdžiu ir grožiuosi jais ir tik vakarėjant grįžtu į pagrindinį pliažą.

 DSC_0453

O čia – gražus saulėlydis, tad prisėdu jo stebėti. Horizontą raižo daugybė burlaivių – dar gražiau. O jūra – pilna besimaudančių žmonių. Už nugaros groja gyva muzika (dėl to ir pasirinkau sėdėti prie šito baro), tad atmosfera puiki.

Saulė nusileidžia, pavakarienauju ir nusėdu viename bare su laiminga valanda kokteiliams. Netrukus prie gretimo stalo išgirstu merginas, kalbančias lietuviškai! Dar kurį laiką paklausau, ar tikrai nesuklydau – ir einu pasisveikinti. Merginos tik atvyko į Borakajų, keliauja panašiais maršrutais, kaip ir aš, bet tik pradeda, tad paplepame apie keliones, pasidaliname patarimais ir pan. Kol jos atsisveikina – turi pasimatymą su dviem pakeliui sutiktais vaikinais.

 DSC_0488

Aš grįžtu ir išsimiegu.

Kitą rytą dar porai valandų nueinu į pliažą, o paskui susipakuoju, pasigaunu triratį iki prieplaukos ir plaukiu iš Borakajaus.

Ilga kelionė iki Boracay

4.June.2013

DSC_0404

Iš Puerto Galeros važiuoju į Boracay. Ilgu ir sudėtingu maršrutu. Iš Sabang pliažo pasigaunu džypnį iki Puerto Galera miestelio. Iš ten – kitą džypnį į Calapan, jis prisirenka pilnas pilnas, tad dalis žmonių važiuoja stovėdami ant galinių laiptelių, įsikibę į turėklus. Važiuojame ir matau salą, džiungles, kalnus. Gražu.

Toliau mane pasigauna mini autobusas į Roxos – kai džypnis stabteli kažkur Calapan priemiesčiuose, prieina vairuotojas, šūkaujantis „Roxos“ ir dar keletą pavadinimų. Tad pasiklausiu kainos, ji man tinka, lipu lauk ir sėdu į minibusą. Palaukiame, kol jis užsipildo ir važiuojame. Užtrunkame ilgai. Bet galiausiai pasiekiame Roxos prieplauką – vairuotojas pasako, kur man lipti.

Čia kiek paklaidžiojus išsiaiškinu, kad bilietą į laivą, plaukiantį į Caticlan bus galima įsigyti tik apie ketvirtą valandą – laivas išvyksta šeštą (dabar dvi). Tad randu maisto ir pavalgiusi einu tinginiauti į uosto terminalo pastatą (čia vėl reikia nusipirkti papildomą terminalo bilietą). Sulaukiu bilietų pardavimo, atstoviu eilę – ir vėl einu tinginiauti ir laukti į terminalą. Sodinti į laivą pradeda penktą, tad keliauju užsiimti vietos. Įsitaisau ant suoliuko lauke – norėsiu grožėtis vaizdais, pirmasis kaip tik prasideda – saulėlydis. Išvykstame kaip tik kai saulė išnyksta už horizonto.

Plaukiame ilgai, tolumoje pradeda žaibuoti, bet audra toli toli, tad tiesiog grožiuosi dangų vis nušviečiančiais žaibais. Priartėjame prie Boracay salos – uostas gretimoje saloje. Visa Boracai pakrantė nušviesta šviesomis, dangų raižo lazeriai, o dar ir fejerverkai prasideda mums plaukiant pro šalį. Labai gražu, vienoje pusėje dangaus žaibai, kitoje – fejerverkai.

Atplaukiame dešimtą nakties, kai jau laivai į Boracay nebeplaukia, na nebent norėčiau susimokėti už visą laivą, o ne tradicinę bilieto kainą. Nenoriu, tad einu iš uosto. Čia mane pasigauna triratistas (triračio motociklo vairuotojas) ir siūlo nuvežti į pigų pigų viešbutį netoli nuo čia. Nakvynės kaina tikrai nebloga, tad sutinku – kur čia tamsoj klaidžiosiu ir ieškosiu ko nors geriau? Atvažiuojame, gaunu „dorm’ą“, kuriame esu viena, tiesa, visame viešbutyje/motelyje jie neturi dušo. Ką gi, apsieisiu, gi tik pernakvoti reikia.

Ryte nužingsniuoju iki prieplaukos, susimoku visus mokesčius ir plaukiu į Boracay. Tiesa, įdomu tai, kad laivo kaina – 25 pesai, o papildomi uosto ir aplinkosaugos mokesčiai – 150. Tačiau čia terminalas gerai suorganizuotas – visur yra nukreipiamieji ženklai arba žmonės, pakeliui gaunu Boracay žemėlapį, niekur nereikia klaidžioti – ir netrukus sėdžiu laivelyje.

Puerto Galera – Sabang

4.June.2013

DSC_0374

Į Filipinus skrendu beveik be plano ir ieškodama, kur čia greitai pabėgti iš Manilos ir atsidurti prie jūros – pasirenku Puerto Galerą. Tai Mindoro saloje esantis miestelis ir jo apylinkės. Puerto Galeroje pasirenku Sabang paplūdimį, kuriame pliažas gal ir ne pats geriausias – bet pigiausias.

Taigi, važiuoju į ten iš Manilos, pirmiausia autobusu į Batangas prieplauką. Čia tenka nusipirkti visą krūva bilietų – laivo bilietą, uosto terminalo bilietą, aplinkosaugos mokestį-bilietą. Pirmą kartą sistema paini, vėliau priprantu, kad reikia pereiti visą krūvą kioskų ir verta perkant bilietą pasiklausti, kokių bilietų dar reikia.

Galų gale sėdžiu teminale ir laukiu laivo. Šalia prisėda britas Džonas, kuris taip pat plaukia į Puerto Galerą, jis nardytojas – pasirodo, ten puikios vietos nardymui. Jis Puerto Galeroje jau buvęs daug kartų, tad pasiklausau patarimų apie geriausius pliažus, kavines, barus, etc. Galiausiai sulaukiame laivo – tai įdomus laivelis, su atramomis (apačioje nuotraukoje), tokių dar nemačiau, nors ilgainiui prisižiūriu – pilni Filipinai.

 DSC_0383

Plaukiame neilgai ir netrukus švartuojamės. Išlipus mane užpuola pasiūlymai nakvynei – daugumą atmušu pasakymu, kad ieškau pigiai pigiai – cheap cheap. Tačiau viena moteriškė prižada parodyti pigią vietą už man tinkamą kainą. Seku paskui ją siaurutėmis gatvelėmis. Ji atveda prie mažiuko namuko, čia jos pusbrolis nuomuoja kambarius. Užveda į antrą aukštą, kuris visas, pasirodo, yra vienas kambarys su tualetu ir mini virtuvyte. Kambarys atrodo labai labai nutrintas, bet už tokią kainą turbūt nieko geriau nerasiu – tad imu. Tiesa, vakare virtuvėlėje tenka užmušti tris didelius tarakonus, bet kitą naktį nebematau nei vieno.

Išlendu pasivaikščioti, išeidama bandau įsiminti, kur kada reikia pasukti, kad rasčiau savo nakvynę – juokinga būtų pasiklysti vakare.

Išlendu į pakrantę ir einu palei pliažą apžiūrėti, kur aš čia atvykau. Pakrantė pilna kavinių ir restoranų. Eidama taku, pasiekiu kitą pliažą, čia prisėdu patinginiauti ir išsimaudyti. Iš pradžių pasirodo, kad toliau nėra kur eiti, bet pasiklausiu žmonių – pasirodo, galima praeiti iki kito, kokosų pliažo. Kodėl nepabandžius – tad einu pirma per siauručius praėjimus tarp namų, paskui keliu, paskui taku per džiungles, galiausiai kabančiu tiltu – ir pasiekiu kokosų kurortą ir kokosų pliažą. Gražus smėliukas, gražus vanduo – čia praleisiu likusią popietę.

DSC_0398

Maudausi, skaitau knygą ir nieko neveikiu. Prisistato „draugas“ – vienas iš viešbučio kurorto darbuotojų susidomi manimi. Pasakau, kad čia negyvenu, bet vis tiek siūlo savo paslaugas, jis gali suorganizuoti transportą iki kitų pliažų, turus, etc – tereikia jam paskambinti. Gaunu jo telefoną, nors iki galo neprižadu, kad skambinsiu.

Vakarėjant keliauju atgal – nenoriu grįžti tamsoje. Pasidedu daiktus kambaryje, pasiimu kompiuterį ir einu į vieną iš Džono rekomenduotų barų ieškoti maisto ir interneto. Randu abu, o netrukus ateina ir Džonas. Pastato man alaus, šnekučiuojamės. Jis pasiūlo man pamėginti snorkelinimą – nardymą su kauke ir vamzdeliu. Pataria, kuriame nardymo centre galiu išsinuomoti kaukę su vamzdeliu ir taip pat pasinaudoti jų nemokamu laiveliu iki nardymo platformos virš koralo. Planas rytojui!

DSC_0381

Taigi, kitą rytą išsiruošiu išbandyti snorkelinimą. Išsinuomoju kaukę, sėdu į nemokamą laivelį su narais ir štai aš jau ant platformos. Neriu į vandenį ir atrandu naują pasaulį. Taip gražu, kad net sunku aprašyti – spalvingi koralai, įvairiausios žuvys… Vandenyje pramirkstu keletą valandų – taip man tai patinka. Plūduriuoju sau virš koralų ir stebiu povandeninį gyvenimą, žuvys plauko kai kurios po vieną, kai kurios – didžiuliais būriais. Jaučiuosi lyg žiūrėdama kokį discovery dokumentinį filmą. Gražu gražu.

Galiausiai tenka grįžti. Tądien nieko daugiau ir nenuveikiu – pavakarieniauju ir pasivaikštau palei pakrantę pažiūrėti, kaip viskas atrodo vakare. Ilgai svarstau, ar ryt išvažiuoti, kaip planavau, ar dar skirti dieną povandeniniam pasauliui. Vistik nusprendžiu važiuoti – dar daug ką reikia pamatyti Filipinuose.

Manila

3.June.2013

DSC_0365

Manilą vis tiesiog pravažiuoju. Nesustoju sostinėje, nes kiti keliautojai tvirtina, kad ten nieko įdomaus, o miestas – nesaugus, nemalonus, nejaukus. Nežinau, ar jie teisūs, nes tie trumpi pravažiavimai man palieka visai neblogą įspūdį.

Pirmą kartą į Manilą atskrendu paryčiais iš Malaizijos. Porą valandų pasėdžiu oro uoste, kol prašvinta, ateina rytas. Tada išsiruošiu pasivaikščioti iki autobuso. Autobusai, važiuojantys į Puerto Galerą pasiekiami traukiniu, o traukinys yra už gero pusvalandžio pasivaikščiojimo. Tad apie septintą ryto išeinu pažindintis su Filipinais.

Tą rytą turbūt išgirstu daugiausia labų rytų – good morning savo gyvenime. Beveik kiekvienas sutiktas žmogus sveikinasi. Tai gerokai pakelia nuotaiką ir panaikina bet kokį dėl kitų turistų pasakojimų atsiradusį nejaukumą. Pirmą kartą matau spalvingus džypnius ir triračius motociklus, jų pilnos gatvės. Tiesa, kol kas dar jais nevažiuoju – bus progų.

Pasiekiu stotį, norint į ją patekti reikia praeiti apsaugą. Moteriškė su skeneriu rimtai patikrina mano didžiąją kuprinę – į apsaugą jie žiūri rimtai. Ir netrukus važiuoju link autobusų.

Autobusą randu vos išlipus iš traukinio ir netrukus palieku Manilą.

Grįžtu čia dar kartą, naktį atskrendu iš Cebu. Susirandu oro uosto suoliukus – jie lauke, ir čia leidžiu naktį. Aplink daug snaudžiančių žmonių, taip pat yra apsauga – tad nors ir lauke, jaučiuosi saugiau ir numingu keletą valandų. Sulaukus ryto ieškau autobuso į Baguio, kuris važiuoja iš tolimos Manilos dalies – pėsčiomis nenueisiu. Pasiklausinėju žmonių, dauguma siūlo taksi, bet galiausiai sužinau, kur važiuoja vietiniai autobusai. Pasigaunu vieną, vežantį tiesiai ten, kur man reikia ir važiuoju. Jis važiuoja per verslo ir prekybos centrų rajoną – čia Manila atrodo graži ir sutvarkyta, ne taip, kaip tas lūšnynų rajonėlis, per kurį ėjau pirmąjį kartą.

Autobusą į Baguio randu greitai ir štai vėl palieku Manilą taip su ja ir nesusipažinusi.

Filipinai

3.June.2013

DSC_0285

Filipinai, spalvingų džypnių (jeepney) ir biblijos citatų šalis. Visa spalvinga, kaip ir tie džypniai. Filipinai skiriasi nuo likusios Azijos, čia žmonės kalba angliškai, čia bažnyčios stovi vietoje šventyklų, čia žmonės ne tokie įkyrūs ir mandagesni. Religingumas čia, sakyčiau, perdėtas – ant džypnių, triračių motociklų ir viešbučio sienų pilna tokių frazių, kaip „God is great“ ar „Jesus loves us“. Jėzaus paveikslai kaba beveik kiekviename viešbutyje ar kavinėje. Ir viešbučių kambariuose galima rasti biblijas – maniau, taip būna tik amerikoje ir filmuose. Dar Filipinai yra gaidžių šalis, ne tik dėl čia populiarių gaidžių pjautynių, bet ir tiesiog todėl, kad niekur dar negirdėjau gaidžių kakariekuojant taip dažnai ir tiek daug. Net pas bobutę kaime…

Man patiko Filipinai. Tiesa, čia buvau per trumpai, kad pamatyčiau viską, kas gražu, bet pakankamai ilgai, kad man čia patiktų. Žmonės čia visi sveikinasi ir šypsosi. Ir klausia „where is your companion?“ – neįprasta jiems matyti vienišus keliautojus. Taip pat jiems neįprasta matyti pėsčiomis vaikštančius žmones, tad dažnai sulaukiu klausimo „are you walking?“, „where are you going?“ ir pan. Ne dėl to, kad norėtų man pasiūlyti taksi paslaugas, kaip kitur azijoje, o tiesiog – jiems keista ir smalsu.

Tiesa, maistas čia manęs per daug nesužavėjo – neprilygsta Tailandui ar Malaizijai. Dar manęs nesužavėjo miestai – juose ir nesaugu, ir nėra ką žiūrėti, geriau kuo greičiau mauti į mažus miestelius, pliažus ar kalnus. Taip ir dariau.

Tiesa, keliauti po Filipinus nelengva – jei nenori leisti daug pinigų skrydžiams, be to, daugumai skrydžių tenka grįžti į Manilą. Galima plaukioti laivais, bet kai kuriais maršrutais jie plaukia, pavyzdžiui, tik kartą per savaitę ir plaukia ilgai. Tad kelionėje susigaišta daug laiko ir norint pamatyti daug skirtingų vietų – daugiausia laiko tenka praleisti kelyje. Gaila – dėl to ir neaplankiau visko, ką norėjau.

Sandakan ir Sepilok orangutangų centras

2.June.2013

 

DSC_0246

Į Sandakaną važiuoju dėl to, kad turiu dar porą dienų ir jokio plano, ką veikti Kota Kinabalu. Ir KK man nepatinka. Čia žmonės atvažiuoja daugiausia tam, kad aplankytų Sepilok orangutangų centrą (kaip ir aš) ir/arba vėžlių salą, kurioje galime naktį stebėti vėžlius dedančius kiaušinius, taip pat – kaip vėžliukai ritasi ir keliauja į vandenį (šito nedarau – per brangus malonumas).

Iš KK važiuoju autobusu – pirmiausia tenka susirasti mikriuką iki autobusų stoties, o tada laukia ilgas kelias, vedantis palei nacionalinį parką, kuriame dauguma čia atvykusių turistų lipa į Kinabalu kalną. Aš kalnus apžiūriu pro autobuso langą – gražūs kalnai, tikrai gražūs, bet ir niekuo per daug neypatingi – nesigailiu, kad nusprendžiau nesustoti pakeliui ir vietoj jų pasirinkau Sandakaną.

Atvažiuoju vėlyvą popietę. Iš stoties pasigaunu mikriuką, žiūrėdama, kur eina vietiniai ir su vieno jų pagalba. Susirandu hostelį – man pasiūlo lovą dviviečiame kambaryje vietoj dorm’o, už tą pačią kainą. Žinoma, kad sutinku.

 DSC_0250

Einu pasivaikščioti – apžiūriu pakrantę, apsuku ratą per gatves – miestelio centras nedidelis ir nieko labai ypatingo čia nėra, bet man patinka pats centras, kur kertasi kelios siauros pėsčiųjų gatvelės. Čia jauku.

Grįžtu į hostelį, sutinku savo kambariokę prancūzę Mari. Hostelio virtuvėje dar sutinkame britą Maiką ir praplepame visą vakarą su alumi ir arbata.

Kitą ryta keliuosi vėlai ir ilgai nieko neveikiu kartu su Maiku virtuvėje. Abu planuojame šiandien važiuoti pažiūrėti orangutangų, bet abu patingėjome išsiruošti anksti, kad spėtume į 10 val. maitinimą – tai metas, kai orangutangai susirenka pasirodyti turistams. Tad važiuosime į 15 val. maitinimą. Ir iki to nieko per daug neveikiame.

 DSC_0283

Išsiruošiame anksti – kad pasigautume 13 val. važiuojanti autobusą (kelionės apie 45 minutes, sako žmonės). Stotyje klausinėjamės žmonių – vieni sako, kad autobusas bus už 30 min, kiti, kad už valandos. Parodo kur, tad laukiame. Čia netrukus atsiranda dar vienas turistas australas, o už dar kokių 15 minučių – mergina, kuri pasirodo yra lietuvė, gyvenanti JAV. Tiesa, kol tai išsiaiškinu, bendraujame kurį laiką ir aš vis iš jos anglų kalbos tarimo įtariu, kad ji bus iš Lietuvos arba bent jau kaimyninių šalių…

Laukiame autobuso, laukiame ir vis dar laukiame. Galiausiai išsigąstame, kad nespėsime, nes jau 14 val., o autobuso vis dar nėra. Tad einame gaudyti taksi. Susiderame kainą ir važiuojame.

Su taksi užtrunkame apie 40 minučių, tad su autobusu, jei jis atvažiavo, nebūtume spėję. Greitai greitai susimokame už įėjimą, paliekame daiktus rūbinėje (negalima nieko įsinešti, kad orangutangai nepultu ir nepavogtų), gauname dezinfekcinio skysčio rankoms – kad ligų orangutangams neatneštume ir bėgame takeliais iki apžvalgos aikštelės. Čia jau susirinkę nemažai turistų. Netrukus pasirodo orangutangai ir jų maitintojas. Taip pat daugybė kitų beždžionių, tiesa, jos žino, kad su orangutangais geriau neprasidėti ir laukia atokiau, ar po maitinimo aikštele nukrentančių daržovių.

DSC_0307

Orangutangai daugiau maivosi, nei valgo. Iš viso pasirodo 6 beždžionės. Viena jų ypač prikibusi prie maitintojo ir jo krepšio ir kai jis kažkuriuo metu išverčia viską, ką turėjo iš krepšio, ji pradeda viska krauti atgal. Aplink laksto kitos beždžionės, bando nugriebti tą ar kitą daržovę, o dauguma orangutangų supuojasi kažkur atokiau. Daugiau dėmesio sulaukia tik prižiūrėtojas, grįžęs su kibiru vandens – orangutangai ištroškę.

Kai orangutangai visiškai praranda susidomėjimą maistu, prižiūrėtojas išverčia visą krepšį ant maitinimo aikštelės ir išeina kartu su orangutangais – tada supuola visos kitos beždžionės ir pradeda kovą dėl maisto likučių.

DSC_0331

Įdomu stebėti visą šį reiškinį. Ilgai visa tai neužtrunka, kokį pusvalandį, ir jau žingsniuojame atgal. Australas eina pėstute kažkur dar, o mes sėdamės į disko-busą – pradėjęs važiuoti vairuotojas užleidžia garsią disco muziką. Betrūksta veidrodinio gaublio…

Grįžtame į miestą, einame kartu pavalgyti indiškų karių ir išsiskirstome po hostelius. Vakaras praeina ramiai hostelyje. Kitą rytą išvažiuoju atgal į KK.

Kota Kinabalu

2.June.2013

DSC_0236

Skrydis į Filipinus yra iš Kota Kinabalu, KK – taip visi trumpina. Tad nutariu ir čia sustoti porai dienų. Tačiau miestas nuvilia – nėra čia ko žiūrėti. Jei Kuchingas irgi buvo mažas ir neįpatingas – ten bent jau buvo jauki pakrantė ir gera atmosfera. KK manęs nesužavi.

Atskrendu ryte, pasigaunu mikruškę nuo plento šalia orouosto ir atvykusi į miestą ieškau hostelio. Pakeliui praeinu mirguliuojantį sekmadienio turgų – pardavinėja daug visko, bet nieko labai įdomaus. Vistik ši gatvė, pilna prekystalių ir žmonių man labiausiai patinka iš viso KK. Kol neištuštėja.

Randu nakvynę – nutrintą ir cigaretėmis smirdantį hostelį, na bet užtai labai pigų. Išeinu pasivaikščioti, sekmadieninis turgus jau baiginėjasi, prekybininkai pakuojasi. Suku link pakrantės, man patinka pakrantės. Randu jūrą, pakrantė neypatinga, įdomiausia jos dalis – turgus. Dar įdomiau – palei gatvę prie turgaus išsirikiavę vyrai su siuvamosiomis mašinomis (dauguma – mechaninės, kur kojomis turi minti pedalą, kad mašina suktųsi, mano močiutė tokią turėjo). Pas juos ne tik „restoranai“ gatvėje, bet ir siuvyklos! Čia galima atnešti, pvz, kelnes, kad atlenktų – padarys per 15 minučių čia pat vietoje.

DSC_0232

Daugiau mieste – nieko įdomaus, nors dar apsuku porą ratų. Grįžtu į hostelį, randu japoną kambarioką, tad pabendraujame prie arbatos puodelio.

Grįžtu į KK vakarėjant, mano skrydis – naktį. Lynoja. Nutariu iki orouosto žingsniuoti pėstute – 4 ar 5 kilometrai. Ir nužingsniuoju, kartu apžiūrėdama tą miesto dalį, kurios dar nemačiau ir stabtelėdama vakarienės. Vis tiek oro uoste būnu ganėtinai per anksti. Tenka ilgai laukti skrydžio į Filipinus.

Bako nacionalinis parkas

1.June.2013

DSC_0994

Į Bako parką važiuoju „pažiūrėti džiunglių“. Džiungles ir pamatau. Turiu pripažinti, kad tos pora dienų parke buvo tikrai įsimintinos, viena iš įspūdingesnių kelionės patirčių. Ir nors daug kas pasakytų, kad džiunglės ten nelabai įdomios – man jų buvo per akis. Dvi dienas (pusę dienos, dieną ir dar pusę) praleidau gamtos apsuptyje trekindama – vaikščiodama džiunglių takais ir nakvodama tose pačiose džiunglėse. Pamačiau visokių gyvių ir gražios gamtos, maudžiausi tuščiuose paplūdimiuose, klampojau per užliejamas Mangroves ir pirmą kartą stovėjau ir klausiausi atogražos miškų (rainforest) garsų. Įspūdinga.

Į Bako iš Kuchingo veža autobusas, per priemiesčius, laukus ir gamyklas, kol po geros valandos atvažiuojame į parko prieplauką – toliau reikės plaukti laivu. Autobuse dar dvi poros turistų, tad už laivą susimetam, bet iš manęs reikalauja, kad atgal mokėčiau pilną laivo kainą – nes kiti pakeleiviai grįš šiandien, o aš už poros dienų. Ir iš čia neišleidžia, neužmokėjus už laivą į abi puses. Nors bandau aiškinti, kad grįždama aš mielai susimesiu dar su keletu žmonių ir pasidalinsiu laivą – nieko man neišeina. Nenoriu savo pakeleivių laikyti dar ilgiau (jie laukė, kol registratūra patvirtino mano nakvynės užsakymą), tad sumoku penktadalį laivo kainos į vieną pusę ir pilną atgal.

 DSC_0974

Vėliau kitas vienišas turistas pamoko mane, kaip tokiais atvejais reikia daryti – jis tvirtino, kad grįš šiandien (nors visi jau žinojo, kad negrįš, buvo susimokėjęs už nakvynę), tad tiesiog pasidalino laivo kainą pirmyn/atgal su kitais. O grįžtant jis bandys pasigauti kitą grupę turistų, primesti jiems kažkiek už grįžimą. Bet kuriuo atveju, turėtų išeiti gerokai pigiau.

Na bet, plaukiame į parką. Gražūs vaizdai, valtininkas dar ir šį bei tą papasakoja, pavyzdžiui, kad žvejai, kuriuos vis stabtelime praleisti, gaudo (semia) medūzas. Pradžioj galvoju, kad kažką ne taip suprantu, bet paskui pamatau, kad gi tikrai į laivą iš tinklo virsta medūzos – įdomu, ką su jomis daro? Dar užrodo iš šakalių sudarytas iš vandens styrančias struktūras – čia, pasirodo, yra krevečių tinklai.

Upė/jūra (sunku pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita), tad laivelis į priekį stumiasi labai iš lėto, priedo dar sustojame praleisti kiekvieną žveją – valtininkas aiškina, kad jie nenori konfliktuoti su žvejais, o nesustodami, kai žvejai plaukia pro šalį, gali suplėšyti iš paskos tempiamus tinklus. Kai pasiekiame jūra – laivelis pradeda šokinėti per bangas, supuojamės tarsi kokiam atrakcione.

 DSC_1004

Atplaukiame į parką per atoslūgį, tad prieplauka nepasiekiama ir mus išlaipina į pliažą – iš laivo lipame į vandenį, tiesa, negilų. Čia pat parko štabas, nakvynės nameliai, kavinė ir visų takų pradžia. Užsiregistruoju, namukas dar neparuoštas, tad palieku kuprinę ir einu išbandyti vieną iš takų, pasibaigiantį pliaže. Prieš išeinant į takus (trekus), visi skatinami užsirašyti žurnale, taip pat ten pasirašyti grįžus – taip parko prižiūrėtojai gali sekti, ar nedingo koks turistas, ar nepasimetė džiunglėse.

Taigi, pradedu kelionę. Pro namelius pasiekiu ilgą medinį tiltą, kuriuo einu per nudžiuvusį Mangrovių mišką. Įsižiūriu į apačioje esantį dumblą – o jis pilnas vienažnyplių kabų. Keistai atrodo padarėliai – krabukai tik su viena didžiule žnyple, kitos vietoje – standartinė koja. Netrukus pasiekiu kalvą – kaip gi be lipimo aukštyn? Per uolas ir šaknis lipu viršun, einu per džiungles, kalnus, laukus. Parkas, turiu pripažinti, tikrai sutvarkytas, takeliai prižiūrėti, gerai sužymėti – kelio nepamesi. Gražūs takeliai, graži gamta aplinkui. Tiesa, šis takas iki pliažo gana populiarus, tad vis sutinku žmonių – o man norisi pabūti vienai džiunglėse. Sutinku porą vyrukų iš Kazachstano – einame panašiu tempu, tik jie vis sustoja fotografuotis. Nusifotografuoja ir su manimi.

Netrukus beveik pasiekiu pliažą – takelis veda link uolos, o nuo jos atsiveria gražus vaizdas į apačioje esančią įlankėlę su pliažu. Gražu. Ir ilgas kelias žemyn.

 DSC_0016

Nusileidžiu į pliažą, nusimaudau, tiesa, vanduo gana rudas – matyt nuo upės. Pasišildau saulutėje, apžiūriu uolas, olas ir jose besislepiančius krabus bei driežus ir keliauju atgal. Tiesa, dar tik pradėjus eiti, jau pradeda lynoti, netrukus prapliumpa liūtis – o lietpaltį tai palikau kuprinėje. Kurį laiką bandau slapstytis po medžiais, bet galiausiai pasiduodu – einu visa permirkusi per lietų. Lietus tai liaujasi, tai vėl prasideda, tad visą kelią atgal žingsniuoju šlapia. Ir vis jaudinuosi, kad daiktai per daug neperšlaptų, na bet viską, kas svarbu, supakavau į celofaninius maišelius.

Kai priartėju prie štabo, kitu takeliu ateinantys žmonės sako – „ten yra beždžionių“. Nebelyja, tad pasuku paieškoti tų beždžionių. Ir netrukus matau vieną didnosę (proboscis) beždžionę, šokinėjančią nuo medžio ant medžio. Stebiu ją, kol ji išnyksta medžiuose. Daugiau beždžionių nepamatau, tad grįžtu į štabą.

 DSC_0056

Namelis jau paruoštas, tad galiu įsikurti. Pakeliui sutinku keletą šernų – jie čia trinasi apie namelius, taip pat – makakų. Ant kambarių durų kabo įspėjimai nepalikti atidarytų durų ar langų – makakos linkusios patikrinti kuprinių turinį. Iš tiesų, kol laikau duris vėdindama kambarį (nuo drėgmės ar ko kvapas kambaryje labai nekoks), viena jau taikosi į svečius. Tenka liautis vėdinti kambarį. Netrukus atsiranda mano kambariokai – du vyrukai, vienas vyras, čilietis, olandas ir britas. Olandas čia su kompanija – jie visi (penki) yra daktarai, atliekantys praktiką Kambodžoje. Šnekučiuojamės apie šalis, keliones, džiungles. Lyja. Nieko nuostabaus, čia gi lietaus miškai – rainforests.

Kai lietus liaujasi, vakarėja, bet vis dar išeinu pasivaikščioti. Einu į kitą pusę, nei prieš tai ir netrukus atsirandu viena pati džiunglėse. Klausausi jų garsų, o be jų daugiau nieko negirdėti – nei žmonių, nei civilizacijos. Esu viena gamtoje.

Paskui dar lipu į kalną – pusvalandžio trukmės trekas – pasigrožėti vaizdais. Iš viršaus matosi štabas, pakrantė, parkas. Gražu. Vėlgi, čia esu viena, tad mėgaujuosi gamtos apsuptimi. Bet reikia eiti – noriu nusileisti žemyn, kol dar nesutemo.

Pavakarieniauju štabo kavinėje – čia savitarna, kiek ko prisidedi, tiek ir susimoki. Maistas stebėtinai skanus. Prisėdu prie kambarioko Brito, išgeriame porą alaus. Abu ruošiamės į naktinį žygį po džiungles – parkas organizuoja juos kasnakt.

 DSC_0140

Į naktinį pasivaikščiojimą susirenka nemažai žmonių, tad pasiskirstome į dvi mažesnes grupes ir einame. Pirmiausia sustojame visai netoli mūsų namelio ir apžiūrime čia krūmuose įsikūrusią nuodingą gyvatę. Panašu, kad ji kažką virškina, kokią pelę ar pan – kažkur per vidury jos kūno yra didelis gumbas.

Tada keliaujame toliau į mišką ir gidas užrodo mums visokius padarus – mažą nuodingą varlytę ir didelę nenuodingą, tarantulą, pagaliukinius vabzdžius – jie atrodo, kaip šakaliukai, kol neįsižiūri, didžiulį svirplį, miegantį tulžį (kingfisher – prireikė wikipedijos, kad išversčiau į lietuvių), voverę skraiduolę, keletą skirtingų lūpakojų (centipede – ir vėl wiki), didelių vorų ir prie pat štabo kavinės medyje miegančias didžianoses beždžiones. Dar parodo, kaip miniatiūriniai švytintys grybai, augantys ant nukritusių lapų priverčia švytėti visas džiungles – išjungiame prožektorius ir grožimės. Tiek ir to naktinio pasivaikščiojimo, visą laiką kiek lynoja ir gidas sako, kad sausomis naktimis pamatyti galima daugiau.

Po naktinio pasivaikščiojimo kavinė užsidarinėja, tad nieko nelieka, kaip tik eiti miegoti.

Kitą rytą imuosi didžiojo rato treko su vienu kitu suplanuotu nusukimu į šoną. Pradedu nuo nusukimo į Mangroves, užliejamą mišką. Ateinu ten atoslūgio metu, bet vis tiek tenka klampoti per purvą. Miškas įdomus, o taip pat šalia yra gražių uolų. Užmatau didžiulį driežą, tokį kaip didelis katinas ar nelabai didelis šuo, tiesa, jis labai greitai nuo manęs pabėga ir pasislepia tarp uolų. Taip pat užmatau visą krūvą krabų – nors ir neteisingai, bet krabais vadinu ir tuos daiktus, gyvenančius kriauklelėse, nes dauguma jų irgi su žnyplėmis. Dalis jų pešasi dėl maisto, ir neskuba slėptis man priartėjus. Tiesa, kalbant apie krabų slėpimąsi, eidama link uolų, girdžiu keistą garsą, lyg kažkokie akmenys kristų ar kas – pasirodo, tai tie krabai, kurie lipo į uolą, man priartėjus slepiasi kriauklėje ir atsikabinę nuo uolos krenta žemyn.

 DSC_0104

Apžiūrėjus mangroves ir uolas, grįžtu į pagrindinį kelią ir žingsniuoju toliau. Šis takas nėra tiek populiarus, tad mėgaujuosi vienuma ir gamta. Tiesa, kiek nervina voratinkliai ant tako – matosi, kad čia šiandien dar niekas nėjo, nes vis pajuntu kad kirtau kokį tinklą.

Miškas šlapias nuo vakarykščio lietaus, tad dažnai tenka klampoti per purvą. Kai kuriose vietose tenka balansuoti ant vandenyje mirkstančių rastų ar bandyti kaip nors praeiti pakraščiais, kur vandens ne tiek daug – šis trekas tikrai šlapias. Vienoje vietoje, vos nepraradusi pusiausvyros ant rasto, jau noriu griebti už šakos pasilaikyti – kai pamatau ant jos susirangiusią gyvatę. Nepažįstu jos, tad nežinau, kiek blogai tai būtų pasibaigę (vėliau sužinau, kad gana blogai), bet tą akimirką visai pasigailiu, kad šiandien dar nesutikau žmonių… Einant toliau, dar išgirstu kažkokį didelį gyvį, besibraunantį per krūmus, bet garsas nutolsta ir jo nepamatau. Kartais sustoju tiesiog pasiklausyti visų paukščių ir cikadų – garsai kartais atrodo pernelyg nenatūralūs, kad būtų skleidžiami gyvūnų. Įdomu ir egzotiška.

Vistik žmonių sutinku – kiek vėliau, artėjant prie treko vidurio – jie eina tą patį ratą tik iš kitos pusės. Sutinku juos pradėjusi lipti į kalną – perspėja, kad tolesnė dalis gana sunki. Ir tikrai, uolos, šaknys, nugriuvę rąstai – takas ne iš lengvųjų, bet ir nėra super sudėtingas, tik reikalaujantis kiek pastangų ir susikaupimo. Sudėtingiausiose vietose parko prižiūrėtojai pririšę storas virves pasilaikymui.

 DSC_0067

Įveikus sunkiąją dalį sutinku daugiau žmonių bei nusuku link vieno iš pliažų. Iki jo reikia lipti žemyn ne itin prižiūrėtu taku. Pakeliui man virš galvos praskrenda voverė skraidūnė. Gražu.

Pliažas visiškai tuščias – aš čia viena. Pasidedu daiktus atokiai nuo vandens ir einu išsimaudyti, bet netrukus tenka bėgti atgal – vanduo kyla labai greitai ir pasiekia mano daiktus porą sekundžių anksčiau, negu aš. Užkeliu juos ant uolos ir einu dar pamirkti vandenyje. Kol mirkstu, pliažas dingsta visai, lieka tik uolos.

Lipu atgal į viršų ir einu apžiūrėti krioklio – jis nuvilia, kaip ir dauguma krioklių šioje kelionėje, turiu pasakyti. Kaskada gal, bet tikrai ne krioklys. Prie vandens sutinku kanadietį, jis ketina stovyklauti tame pliaže, iš kurio ką tik atėjau – perspėju, kad pliažo nebeliko dėl potvynio ir kartu padiskutuojame, kur jis galėtų nakvoti vietoj to.

Šlapio mišško neatlaiko mano batai – pusiaukelėje beveik visai atsiklijuoja vieno iš jų padas, Apraišioju maišeliais ir tikiuosi, kad laikys. Kurį laiką laiko. Paskui tenka vėl taisyti, rišti naujus maišelius – šiaip ne taip kelionę pabaigiu ne basomis.

Keliauju toliau. Diena jau artėja prie pabaigos, bet saulė dar nesileis porą valandų – turėtų užtekti laiko sugrįžti. Ši treko dalis daug lengvesnė, tad pareinu greičiau, nei tikėjausi.

 DSC_0169

Šį vakarą gražiai leidžiasi saulė, tad einu į pliažą prie štabo grožėtis vaizdais. Pliaže taip pat vaikštinėjasi šernai, įdomu, ko jie čia ieško. Saulėlydis tikrai labai gražus, jo pažiūrėti (ir miegoti) atkeliauja ir didžianosės beždžionės – jų nakvynės vieta yra didžiulis medis tarp pliažo ir štabo. Su olandu kambarioku juokaujame, kad daugiausia gyvūnų čia galima pamatyti ne tikroje gamtoje, o aplink namukus.

Su olandais šiąnakt išeiname į savo naktinį pasivaikščiojimą. Nepamatome nieko naujo, bet apžiūrime daugybę tų pačių vabzdžių.

Kitą dieną išvažiuosiu, bet turiu laiko iki popietės. Daug vaikščioti nesinori, tad nusprendžiu nueiti iki netolimo pliažo ir ten praleisti keletą valandų skaitant knygą ir besimaudant. Taip ir padarau.

Grįžusi štabe „užsisakau“ laivą – jie paskambina mano valtininkui ir einu link prieplaukos laukti. Čia prisistato makaka, kuri šiepia dantis ir nori atsegti mano didžiąją kuprinę. Ir visai nebijo manęs. Aš irgi bandau jos nebijoti (nors dantys atrodo gana pavojingai), tad spoksome viena į kitą ir neaišku, kuo tai būtų pasibaigę, jei ne vienas iš parko prižiūrėtojų, kuris iš tolo pamato makaką, kažką šūkteli – ir ji pabėga. Žino, bjaurybė, kad turistai jų bijo, o prižiūrėtojai – ne.

Atplaukia mano laivelis, tad laikas palikti parką. Man čia tikrai patiko.

Kuching

31.May.2013

DSC_0926

Į Borneo Malaiziją sugalvoju keliauti dėl to, kad iš ten pigiausi skrydžiai į Filipinus. Na ir, žinoma, reikia Borneo džiungles aplankyt. Nors pačios rimčiausios džiunglės, lygtais, yra Indonezijos pusei, bet man, kaip pradedančiajai, užteks ir nerimtų.

Kuching laikomas vartais į Malaizijos Borneo. Čia atskrenda dauguma keliautojų, kurie vėliau traukia į gilesnes džiungles. Taip padarau ir aš, bet stabteliu ir apžiūriu Kučingą. Miestelis mielas, ramus ir gražus. Nieko labai ypatingo, bet trumpam (ar ilgesniam) sustojimui – pats tas. Čia kažkaip gera nuotaika. Miestelis turi savo dvasią.

 —

DSC_0961

Taigi, atskrendu į Kučingą kažkada apie pietus. Iš oro uosto neveža jokie autobusai, reikia imti taksi, tad lukteriu, kol pamatau porą keliautojų – užklausiu, ar nenorėtų dalintis taksi kainos – ir netrukus jau sėdime mašinoje. Porelė yra danai ir, pasirodo, važiuoja į tą patį hostelį, kaip ir aš.

Atvažiuojame pačiu laiku – dar besiregistruojant jau prapliumpa didžiulė liūtis. Bene lietaus sezonas prasideda?

Hostelyje gaunu kambarį, kuriame be manęs nakvoja tik pagyvenusi prancūzė. Ji, gaila, angliškai sunkiai bekalba – būtų įdomu paklausyti jos istorijų. Ji, pasirodo, menininkė, bet taip pat yra dalyvavusi povandeninių lobių paieškos ekspedicijose ir šiaip apkeliavusi daug pasaulio. Bet kalbos barjeras per stipriai trukdo. Ji išeina praustis, aš – darytis arbatos, mat hostelyje yra virtuvė. Lietus dar nesiliovė.

Išgeriu porą puodelių arbatos, kol lietus baigiasi (ar bent jau baiginėjasi) – metas apžiūrėti Kučingą, kol dar nesutemo. Tad keliauju pasivaikščioti. Miestelis nedidelis, bet gražus – pakrantėje žaliuoja parkai, palei gatvę rikiuojasi spalvingi nedideli namukai, kitapus upės – keisti ir gražūs pastatai, o tolumoje kyšo kalnai.

DSC_0944

Prasuku per miestą, randu gražią pėsčiųjų gatvę su daug parduotuvėlių, food court (kaip tai gražiai vadinasi lietuviškai?), mečetę ir prekybos centrą. Nieko labai daug ar ypatingo, bet gražu ir miela. Gaila tik kad lietus vėl prasideda ir vis – tenka grįžti į hostelį.

Vakarienei išsiverdu užpilamų makaronų ir kol vakarieniauju, tenka klausytis biblijos aiškinimų. Keistas britas, taip pat nakvojantis hostelyje nusprendžia mane atversti į tikėjimą ar tiesiog nori išsikalbėti, tad iškausau ir apie Nojų ir apie Adomą su Ieva ir kitus biblijinius dalykus. Dėdė bibliją interpretuoja savaip, tad išgirstu įdomių aiškinimu. Nesiginčiju su juo, iš viso nieko nesakau, tik mandagiai klausausi, kol baigiu valgyti, atsiprašau ir pabėgu.

Užlipu ant hostelio stogo pasigrožėti vaizdais – o ten rūko amerikietis Tomas. Sėdime ir šnekučiuojamės su juo gana ilgai – iki atsilaisvina Barry.

Barry yra couchsurferis. Jis turėjo mane apnakvindinti, bet prisižadėjo, tačiau liovėsi atrašinėti į mano žinutes. Aš jam daviau savo telefoną, jis man ne – tad neturėjau kaip jį sukontaktuoti ir dėl to apsigyvenau hostelyje. Ir jau susimokėjus už naktį, jis man paskambino, atsiprašė, pasiūlė susitikti, kai jis baigs darbą savo restorane.

DSC_0953

Susitinkam. Jis parašo, kad ateičiau prie KFC. Mačiau vieną, nusprendžiu, kad tai vienintelis KFC mieste, tad laukiu prie jo. Pasirodo – ne vienintelis. Baris skambina, išsiaiškinam, kad laukiam prie skirtingų, na bet netrukus jis privažiuoja su mašina ir važiuojame kažkur į man dar nematytą miesto dalį, kur yra tas kitas KFC. Sustojame prie turgaus, virš kurio (jis neveikia,vakaras) yra kavinės ir restoranėliai, prisėdame prie vieno, užsisakome Cukranendrių sulčių ir pažindinamės. Baris atsiprašinėja, kad man neatrašė (labai dirbo), kalbamės apie jo restoraną, couchsurfinimą ir pan. Į Kuchingą dar žadu grįžti vienai nakčiai (ryt važiuoju į Bako nacionalinį parką), jis žada mane apnakvindinti tai nakčiai. Sutariam, kad skambinsiu prieš grįždama. Netrukus pakylame eiti (vis tik jau naktis), Baris pametėja mane iki hostelio ir atsisveikiname. Kitą rytą važiuoju į Bako nacionalinį parką.

Grįžtu į Kuchingą dar vienai nakčiai. Prieš sėsdama į autobusą porą sykių bandau prisiskabinti Bariui – jis nekelia, parašau sms. Neatsako, tad parvažiavusi į miestą, ieškau mokamos nakvynės. (Baris vėl paskambina pavėlavęs ir vėl atsiprašinėja)

DSC_0952

Bandau grįžti į tą patį hostelį, bet atėjusi randu remontą ir raštelį „sorry, we are closed“. Tenka ieškotis naujos vietos. Randu naują hostelį, biškutį brangesnį, bet jo prižiūrėtojas labai kalbus ir malonus. Duoda man rakšluostį, tik prašo, jei kas klaustų, sakyti, kad mokėjau už jį – paprastai jie rankšluosčius nuomoja. Sėdime balkone (lyja) ir jis man pasakoja apie kelionę į Paryžių, tatuiruotes, gentis, gyvenančias Borneo džiunglėse ir Kuchingą, Be manęs hostelyje nakvoja tik dar dvi merginos privačiame kambaryje. Hostelio prižiūrėtojas pasiūlo man susimesti su jomis ir važiuoti apžiūrėti sekmadienio turgaus kažkur toliau nuo miesto. Tad kai lietus baigiasi, imame taksi (Baris sudera kainą) ir važiuojame link turgaus.

Turgus nuvilia. Ar dėl lietaus, kuris vėl prasideda, ar dėl to, kad jau vakarėja – mažai prekiaujančių ir šiaip nieko labai įdomaus. Na, bet jau pavakarieniaujame – aš kartu su vietiniais, merginos – prabangesnėje kavinėje. Pasitrainiojame po turgų, bet per daug ilgai neužtrunkame, bandome susigauti taksi namo. Visi vairuotojai prie turgaus prašo beveik dvigubai to, ką mokėjome, tad nutariame paeiti toliau ir pasigauti ką nors pakeliui. Planas nepavyksta. Pirma pereiname ilgą tiltą, paskui kurį laiką stoviniuojame pakelėje – bet pro šalį taksi nevažiuoja, o jei ir važiuotų, eismas labai intensyvus, kažin ar sustotų. Jau tamsu, na bet bent jau nebelyja. Pasiūlau merginomas eiti toliau, kol rasime kokia parduotuvę ar kavinę – jie turėtų turėti galimybę iškviesti mums taksi, ar bent jau pasakys, kur tų taksi (Teksi – taip sako Malaizijoje) ieškoti. Bet nueiname porą kilometrų ir nerandame atidarytos parduotuvės ar kavinės. Pagal žemėlapį jau nuėjome pusę kelio – tad einame toliau pėsčiomis. Merginoms kiek nejauku, bet raminu jas, kad esame tryse, be to Malaizija šiaip jau tikrai saugi. Taip ir pareiname – be jokių nutikimų, tik truputį nuvargusios. Prie posūkio į mūsų hostelį atsisveikinu ir praeinu dar per vakarinę pakrantę, kuri, tiesa, gana tuščia, bet gražiai apšviesta.

Tiek ir to Kuchingo. Kitą rytą tenka vienai mokėti už taksi iki orouosto ir išskrendu į Kota Kinabalu.