Kategorija 'Užusienis'

Cameron Highlands – Tanat Rata

14.June.2013

DSC_0857

Kamerono kalvose šalta, palygius su likusia Malaizija. Kai kas pasakytų, kad ten maloniai vėsu, bet man jau šalta – pripratau prie Azijos karčių. Čia daug kalnų, į kuriuos galima lipti, taip pat krūva brašių fermų, arbatų plantacijų, visokių kitokių daržų, vienas kitas kriokliukas – žodžiu, pakankamai veiklos porai dienų. Negaliu pasakyti, kad kalnai čia labai įspūdingi, bet permainai tinka, be to man tikrai patiko arbatos plantacijos.

Kamerono kalvose yra keletas miestukų, bet turistų centras yra Tanat Rata. Čia ir apsigyvenu porai dienų, kol tyrinėsiu aplinkines kalvas. Atvažiuojame čia naktį ir su pakeleivėmis bandome rasti nakvynę. Vienas iš lonely planet paminėtų guesthousų pilnas, kitame vietos yra, bet užtrunkame, kol įsikuriame, nes pirma mums rodo brangius kambarius ir tik apžiūrėjus juos ir vis prašant ko nors pigiau, darbuotojas parodo tai, kas čia vadinama dorm kambariu – mažulyčiai kambariukai, į kuriuos telpa tik čiužinys. Suzanė ir Lisanė ima dvigulį kambariuką, aš ir Madir apsigyvename vienviečiuose.

Nors jau naktis, bet guesthouso sode yra žmonių, tad einame pažindintis. Randame du argentiniečius ir ispaną-kataloną, Madir tuoj pradeda pliurpti su jais ispaniškai, vėliau jie persijungia į anglų ir bendraujame ilgai. Miegot nueinu apie trečią nakties.

 DSC_0810

Kitą rytą keliuosi vėlai ir nusileidusi į sodą randu taip pat užsimiegojusią Madir. Kartu su ja tingiai bendraujame porą valandų. Madir buvusi Lietuvoje porą sykių, ant kaklo nešioja lietuviško gintaro pakabuką ir jai pas mus patinka. Sako, žmonės geri.

Nueiname į greta esantį gatvės maisto turgelį papusryčiauti, o po pusryčių skirstomės. Aš keliauju pasivaikščioti link krioklio ir į kalnus. Krioklys, tiesą pasakius, nuvilia – kažkaip čia, Azijoje turbūt nepamatysiu nei vieno normalaus krioklio. Šitas – mažiukas, greičiau kaskada, nei krioklys. Nuo jo žingsniuoju toliau per džiungles, lipu į kalnus, apžiūriu golfo lauką, tada vėl lipu ir leidžiuosi nuo kalnų – gana sudėtingais, pastangų reikalaujančiais takais. Galiausiai pasiekiu budistų šventyklą ant kalno, kuri, tiesą pasakius, nelabai įdomi. Iš čia suku link miestelio Brinchang Čia randu braškių fermą kur išbandau trintų braškių kokteilį – niam niam kaip skanu. Taip pat turguje nusiperku dėžutę braškių ir tada stoju ant kelio partranzuoti atgal į Tanat Rata. Mašina sustoja vos po poros minučių, vyrukas nekalbus, bet pametėja mane iki pat guesthouso.

 DSC_0841

Vakarą leidžiame su kompanija guesthouso sode, kur užkuriamas laužas, kažkas išsitraukia gitarą ir vakarojame kaip kokioje stovykloje. Jauku.

Kitą rytą vėl keliuosi vėlai. Šiandien planuose – apžiūrėti arbatos plantaciją. Iki jos toloka, tad stoju ant plento ir tranzuoju. Sustoja porelė, kurie patys čia atvažiavo atostogų iš Kuala Lumpuro. Jie irgi važiuoja į tą pačią arbatos plantaciją – man pasisekė. Iki ten gal tik apie 10 km, bet važiuojame labai ilgai – kelyje transporto kamščiai dėl sekmadieninio turgaus.

Nusukame nuo pagrindinio kelio į siaurą keliuką, kur norėdamos prasilenkti, viena iš mašinų turi sustoti ir praleisti kitą. Ilgai trukus privažiuojame arbatos plantacija. Arbatmedžiai gražiai išsidėstę laukuose ant kalvų, o ant kalniuko yra muziejus, kuriame galima pasiskaitinėti, kaip arbata auginama ir ruošiama, plantacijos istoriją. Ir išgerti brangios arbatos.

Ilgai plantacijoje neužtrunku – apžiūriu muziejų, pavaikštau laukais ir patraukiu atgal. Vėlgi tranzuoju ir netrukus sustoja porelė, kuri pamėtės iki pagrindinio kelio, o nuo ten suks į kitą pusę.

DSC_0850

Keliukas į pagrindinį kelią išlenda prie mažo miestuko, kuriame kaip tik vyksta turgus, tad pasitrainioju po jį, paragauju tai to, tai ano keisto maisto, vėl nusiperku braškių ir kai jau nebelieka, ką apžiūrėti, vėl stoju ant kelio gaudyti mašiną. Šį kartą ilgai užtrunku, kol pagaunu vieną – gal net 15 minučių…

Šie, kaip ir kiti pavėžėjusieji čia atvažiavo iš kažkur kitur savaitgaliui. Pakeliui stabtelime Brinchange, kur moteriškė išlipa nusipirkti apelsinų, paskui jais pavaišina ir mane. Pameta jie mane iki guesthouso.

Diena dar nesibaigė, tad išeinu pasivaikščioti iki kito krioklio, kuris, tikiuosi, bus nors truputį įspūdingesnis, nei matytas vakar. Tenka nusivilti…

Grįžus į guesthousą, surandu ten Madir. Su ja einame pavakarieniauti, vėliau pasiimame alaus ir smagiai praleidžiame vakarą.

Kitą rytą anksti išvažiuoju į Pehrentian salas.

Vėluojantis autobusas

14.June.2013

 Iš Singapūro turiu bilietą į Kuala Lumpūrą, bet ten užsibūti nenoriu, geriau važiuosiu tiesai į Kamerono aukštumas (Cameron Highlands). Tad po 4 valandų autobuse iš Singapūro, Kuala Lumpure tiesiog pereinu nuo ten, kur paleido autobusas, iki stoties. Čia nusiperku bilietą į autobusą už valandos ir laukiu.

Belaukiant užkylu į food court, kur sutinku dėdulę, buvusį Lietuvoje. Tad jo užkandinėje ir pavalgau. Nusileidžiu žemyn, dar kiek palaukiu ir autobusas jau turėtų atvažiuoti, bet nusileidus į nurodytą peroną, kažkoks vyrukas pradeda aiškinti „bus is very late, very much, wait upstairs“. Užkylu į viršų ir susitinku porą merginų turisčių kaip ir aš. Sumetame į krūvą daiktus ir viena jų eina iki kasos pasiaiškinti. Pasirodo, autobusas sugedo, organizuojamas kitas, bet jo teks palaukti 3 valandas.

Su Suzane ir Lisane – merginomis iš vokietijos, pradedame žaisti kortomis. Vėliau prie mūsų prisijungia Madir iš baskų krašto (ji ne ispanė, bent jau taip tvirtina), kuri, pasirodo, galėjo spėti į ankstesnį autobusą, bet nusprendė neskubėti ir papietauti. Dabar gailisi.

Už trijų valandų laukimo autobuso vis dar nė ženklo, o stoties darbuotojai gali tik pasakyti, kad jis kažkur Kuala Lumpure ir pakeliui. Kada bus – niekas nežino. Didžiausia problema yra ne tai, kad autobusas vėluoja, o tai, kad Kamerono aukštumose atsirasime, jei taip ir toliau, apie vidurnaktį. Kažin ar tokiu metu dar dirbs viešbučių registratūros…

Kaip bebūtų, po keturių valandų vėlavimo autobusas pasirodo. Vairuotojas spaudžia kaip pašėlęs, kas pasidaro baisu, kai pasiekiame vingiuotus kalnų keliukus, bet Kamerono kalvas pasiekiame laimingai ir greičiau, nei autobusas užtrunka paprastai. Atvažiuojame čia apie vienuoliktą nakties.

Singapūras

13.June.2013

DSC_0436

Singapūras man labai patiko. Jis tarsi jungiamoji grandis tarp Azijos ir Vakarų, kur švaru, tvarkinga ir pilna kondicionuojamų patalpų, bet taip pat galima rasti tikrų Azijos turgų, maisto prekystalių, kiniškų šventyklų ir visokių kitokių sunkiai surenkamų į vieną vietą smulkmenų, kurios visos ir sudaro Aziją. Man patiko, kaip Singapūre taip gražiai dera nauja ir sena, kaip už spalvingų mažų namukų rajonėlių tinka dangoraižiai, kaip gražiai į miestą įvingiuoja upė, kaip natūraliai čia atrodo rasių ir tautų mišinys (ir džiugina galimybė išragauti visų jų maistą)… O parkai, Singapūro parkai turbūt patys įdomiausi iš visų mano matytų.

 

Singapūras mane pasitinka lietumi – kai palieku oro uostą, pliaupia. Pasigaunu traukinį ir važiuoju, nors dar per anksti, į susitikimo tašką su Angie, mano couchsurfere. Vis tiek per lietų nelabai ką nuveikčiau…

Susitikimo vietoje – metro stotelėje atsiduriu daugiau nei valanda per anksti. Išeinu apsižiūrėti aplinkui – bet vis dar lyja. Gerai kad šalia yra prekybcentris su lauke (bet po stogeliais) esančiais gatvės maisto prekystaliais – užkandu visokių keistų dalykėlių.

 DSC_0375

Netrukus ateina laikas susitikti su Angie. Susirandam viena kitą, susipažįstam ir Angie vedasi mane vakarienės į tą patį gretimą prekybcentrį. Išbandau vieną iš tradicinių Singapūro patiekalų, moka Angie. Ji, pasirodo, iškeliavusi nemažai Europos ir Azijos. Šnekučiuojamės apie keliones ir maistą.

Pavalgiusios keliaujame pas Angie namo, ji gyvena netoliese su tėvais ir seserimi, tiesa, tėvai dabar atostogauja (jiems nepatika couchsurferiai). Aš gaunu visą svetainę su didele sofa. Butas modernus ir gražus, išsidėstęs per du aukštus.

Tą vakarą dar ilgai bendraujame prie arbatos.

Kitą rytą Angie eina dirbti, o aš – apžiūrinėti Singapūro. Pradedu nuo kinų miesto – Chinatown. Čia, nors dar rytas, jau šurmuliuoja suvenyrų ir kiniškų prekių turgus. Suvenyrai – baisūs, nei normalių atvirukų, nei normalaus magneto nerandu. Užtai rajonėlis gražus – spalvingi dviaukščiai namukai jaukiose gatvytėse ir beveik kiekviename name – parduotuvė ar kavinė.

 DSC_0388

Apvaikštau gatveles, apžiūriu šventyklas ir keliauju link kolonijinio rajono. Čia vyrauja krikščioniškos bažnyčios ir europietiška architektūra. Taip pat čia prasideda didžiuliai verslo ir prekybos centrai – artėju prie upės. Pakeliui užsuku į vieną iš maisto centrų, kur maisto ir skirtingų virtuvių pasirinkimas pradžioje išmuša mane iš vėžių, bet galiausiai išsirenku kažką valgomo ir skanaus.

Toliau keliauju pro verslo ir prekybos centrus. Praeinu Raffes aikštę, kurioje pristatyta karvių, tulpių ir kitokio meno. Čia pilna žmonių, kai kurie pietauja ant pievutės, kiti kažkur skuba pro šalį. Aš neskubu pro šalį.

Prieinu upę ir žymiąją liūto-žuvies skulptūra, kuri yra Singapūro simbolis. Keistokas simbolis, turiu pasakyti. Čia, prie skulptūros pilna besifotografuojančių į visas puses turistų – atsiveria gražūs vaizdai į Singapūro dangoraižius. Nusifotografuoju čia ir aš. Prieš traukdama tolyn paupiu, kuris nusėtas restoranais. DSC_0345

Gražus paupys, pirmoje eilėje išsirikiavę maži namukai, buvę sandėliai ir parduotuvės, antroje – dangoraižiai. Ir visa tai taip puikiai dera tarpusavyje… Prieinu Clark įlanką, kur gyvenimas verda daugiausia vakarais, nes čia pilna prabangių barų ir klubų. Tiesa, gerti Singapūre brangu, alaus bokalas net su akcijomis kainuoja keletą kartų brangiau, nei Lietuvoje.

Nuo Klarko įlankos užlipu link Canning forto parko, bet jis nepasirodo įdomus. Toliau žingsniuoju link mažosios Indijos. Ji iš dalies primena Chinatown – tie patys spalvingi dviraukščiai ar triaukščiai namukai, supami dangoraižių. Bet čia skamba bolivudo muzika, mirga marga indiški sariai ir kvepia indiški kariai.

Greta indiškojo, yra dar ir musulmoniškasis kvartalas, panašiai jaukus ir gražus, su mečete viduryje. Čia vėlgi yra suvenyrų turgelis, ir vėlgi suvenyrų dauguma yra baisūs…

DSC_0409

Grįžtu į Mažąją Indiją ir čia susirandu, kur pavalgyti skanių ir pigių karių. Kol valgau, susipažįstu su dėde Abdulu, kalbamės apie religijas, jėzų, gėjų santuokas. Beveik įtikinu dėdulę, kad homoseksualizmas nėra liga… Kai Abdulas sužino, kad esu kompiuterių specialistė, labai nudžiunga ir prašo pagalbos su kažkokiais ten elektroniniais bankais. Tad pavalgiusi einu su juo į interneto kavinę. Pasirodo, dėdė Abdulas beveik pasimovė ant internetinių sukčių – tų, kurie žada daug pinigų, jei jiems pervesi tiek ir tiek. Įtikinu, kad pinigų nepervedinėtų, nes čia apgaulė. Dėdė, aišku, nusivilia – tikėjosi greitai praturtėti, bet man labai dėkoja už pagalbą.

Atsisveikinusi su Abdulu keliauju atgal link upės. Ketinu iki sutems pasiekti sodus prie įlankos (Gardens by the Bay), kuriuose, Angie sakė, vakarais būna šviesų ir muzikos šou. Praeinu įdomų teatro pastatą, prie kurio pilną tokių pačių karvių, kaip ir Raffes aikštėje. Einu per tiltą link Marina Sands prekybcentrio, kai prapliumpa liūtis. Negaliu per daug skųstis – visą dieną nelijo, o ir šis lietus per ilgai netrunka. Jį pralaukiu prabangiame Marina Sands prekybcentryje, o toliau keliauju link sodų. Ir jie mane sužavi.

 DSC_0452

Pirmiausia atsiveria labai gražus Super medžių (supertrees) vaizdas. Šie medžiai – tai energiją gaminanti ekosistema, kiekvienas iš jų yra atskiras sodas Iškilę virš viso parko, jie yra pagrindinis akcentas. Tačiau ir likęs parkas labai įdomus. Kiekviena jo dalis turi vis kitą temą, kai kurie sodai atspindi Singapūre gyvenančių tautų kultūra (Kiniškas, indiškas, malajų sodai), kai kurie turi savo temas, pvz. palmių pasaulis ar vaisiai ir daržovės. Yra čia ir pora uždarų (ir mokamų) sodų, į juos neinu.

Praeinu sodus ir prisėdu po supermedžiais. Lauksiu šviesų ir muzikos šou. O tuo tarpu tiesiog gulinėju po tais medžiais. Šou prasideda, medžiai mirga marga šviesomis, nors, tiesą pasakius, galėtų pamirgėti ir įspūdingiau, bet gražu ir taip. Tiesa, pradeda vos vos lynoti, o fone trankosi žaibai, papildantys šou. Visa programa trunka 10-15 min. Kai ji baigiasi, nusprendžiu pasitrainioti dar po parką ir pažiūrėti šou antrą kartą – turiu daug laiko, nes Angie šiandien užsiėmusi ir susitarėme susitikti tiktai pusę vienuoliktos nakties.

Antrą kartą šou stebiu nuo tiltelio atokiau ir fotografuoju – kai netingėsiu, sudėsiu nuotraukas į mini filmuką. Nors, turiu pripažinti, programa žiūrisi įdomiau sėdint po medžiais.

DSC_0494

Kai programa baigiasi antrą kartą, keliauju atgal į Marina Sands prekybcentrį, prie kurio netrukus prasidės kitas, vandens, šviesų ir muzikos šou. Šis įdomus savo technologijomis – vaizdai projektuojami ant purškiamo vandens sienos. Taip pat naudojami dūmai, ugnies stulpai ir muilo burbulai – visko daug, tiek kad rodomi vaizdai labai jau banalūs, visokie ten naujagimiai, meilė, šeimos, etc… Kaip ten bebūtų, įdomu dėl technologijų.

Po visų šou dar truputį pasivaikštau pakrante, kuri gražiai šviečia ir pilna žmonių vakare, ir gaudau metro – laikas susitikti Angie ir keliauti namo.

Kitą rytą keliuosi anksti, nes Angie anksti išeina į darbą. Šiandien eisiu pasivaikščioti po Singapūro parkus. Vienoje miesto dalyje yra krūva parkų, kurie visi sujungti takais ir tiltais ir galima porą valandų keliauti per juos išilgai. Tad pradedu nuo vieno galo ir eisiu tol, kol nusibos. DSC_0590

Pradedu nuo parko ant kalniuko su vaizdais į miestą (ir krūva japonų turistų). Čia galima užkilti su keltuvu – cable car, bet aš lipu laiptais, nes nėr tas kalniukas labai aukštas. Pakeliui matau daug ženklų, perspėjančių apie beždžiones, bet jokių beždžionių nesutinku. Šiaip parke ir daugiau įdomių perspėjančių ženklų, pvz., kad šakos gali kristi ant galvos arba kad per audrą parke nesaugu.

Iš šio parko į kitą pereinu gražiu tiltu, pavadintu Hendelio Bangos.

Keliauju toliau per parkus. Įdomesnis pasirodo Hort parkas, kuriame architektūrai ir kraštovaizdžiui skiriama nemažiau dėmesio, nei augalams. Dar vienam parke randu tvenkinį su krūva vėžliukų. Galiausiai kelionę baigiu mokslo parke, kuris iš tiesų nelabai parkas – čia tiesiog daug institutų, universitetų ir kitų su mokslų susijusių įstaigų.

Bet parkai šiandien dar nesibaigė. Sėdu į metro ir važiuoju į Botanikos sodą. Jis irgi pasirodo labai įdomus. Tai ne tradicinis botanikos sodas, kuriame tiesiog prisodinta daug gėlių ir kitų augalų, čia kiekviena parko dalis turi savo temą ir nemažai dėmesio skiriama edukacijai. Man labiausiai patinka vadinamasis evoliucijos sodas, kur einant spiraliniu taku galima pamatyti augalų evoliuciją nuo pačių pirmųjų augalų iki dabar. Ir tikrai, einant ratu keičiasi kraštovaizdis, augalai ir jautiesi lyg keliautum per tūkstantmečius.

DSC_0705

Dar man labai patiko imbiero sodas, kuriame pirmą kartą imbierą pamačiau kaip gėlę – paprastai matau tiktai jo šaknį.

Orchidėjų sodan neinu – už jį reikia mokėti, o orchidėjų šiuose kraštuose jau prisižiūrėjau. Pasivaištau po dar keletą sodų, pasėdžiu prie gulbių ežero. Ir palieku Botanikos sodą.

Einu apžiūrėti šopinimosi gatvės – Orchidėjos kelio. Čia didžiausia koncentracija prekybcentrių, kai kurie jų visai įdomaus dizaino. Čia išbandau keistą patiekalą – ledų sumuštinį. Tiesiog ledai tarp dviejų duonos riekių, tiesa, čia duona speciali, tokia pusiau pyragas, kai tuo tarpu, pamenu, Kambodžoje mačiau ledus dedamus į paprasčiausią prancūzišką batoną.

Iš čia pavažiuoju atgal iki Chinatown, nes noriu nusipirkti kokį nors magnetą ir netoliese už valandos ar pan susitinkame su Angie. Dar pasivaikštau upės pakrante, kuri vakarėjant pilnėja žmonių. Gražu čia.

 DSC_0771

Sulaukiu Angie, ji vedasi mane vakarienės – ragaujame keistų skanių patiekalų. Paskui pasivaikštom pakrante, o tada Angie parodo vieną iš dangoraižių, kuriame galima pakilti į viršų ir pamatyti miestą. Grožimės naktiniu švytinčiu singapūru iš labai aukštai, Angie papasakoja vieną kitą istoriją apie vietas ir pastatus. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Po dangoraižio keliaujame namo.

Kitą dieną jau išvažiuosiu iš Singapūro. Jei Filipinuose manęs nebūtų privertę nusipirkti bilietą, turbūt užsilikčiau čia dar porai dienų – man čia patinka. Bet pinigų prarasti nenoriu, tad galvoju, kad šiam kartui užteks Singapūro, likusias įdomybes pamatysiu kadanors, kai čia sugrįšiu.

Ryte dar važiuojame su Angie papusryčiauti, išbandau dar porą tradicinių patiekalų, ir atsisveikiname. Randu autobusą ir štai jau esu pakeliui į Kuala Lumpurą.

Angeles City

12.June.2013

Angelų mieste yra Clark oro uostas, iš kurio skrendu į Singapūrą. Atvažiuoju dieną anksčiau, nei reikia, tam, kad netyčia nepavėluočiau į skrydį. Nepavėluoju, bet tik tiek – Angeles mieste nerandu visai nieko įdomaus.

Atvažiuoju ankstų rytą, kai nelabai yra kas veikti, tad, gėda prisipažinti, einu į Makdonaldą kavos ir interneto. Ten prasėdžiu iki prasideda diena.

Tada einu per miestą, užsuku į parką, kur prisėdus susirandu draugą. Draugas yra masažistas ir primygtinai siūlo parodomąjį masažą čia pat parke, bet atsisakau. Daug pasakoja apie savo vaikus Singapūre ir Kinijoje. Išeidamas palieka man savo telefono numerį – jei užsinorėčiau masažo.

Keliauju toliau, noriu apsigyventi prie oro uosto esančiame viešbutyje, kurį radau internete. Pasirenku neteisingą kelią – per oro uosto teritoriją, kuri, pasirodo, nuo likusio miesto atskirta tvora, tad atėjus iki taško, kuriame norėčiau pasukti link viešbučio, randu tvorą. Tenka eiti toliau, kol randu išėjimą. Apsauginiai stebisi, kad vaikštinėjuosi čia pėstute ir dar su didele kuprine.

Randu gatvę, kur turėtų būti viešbutis, paskui ir patį viešbutį – bet vartai uždaryti ir nė gyvos dvasios aplinkui. Pasibaladojusi į vartus ir nesulaukusi jokios reakcijos, turiu pasiduoti. Tiesa, pagrindinėje gatvėje, nuo kurios nusukau, yra daug viešbučių, bet visi jie gerokai per brangus. Karštyje ir su kuprine prasitampau gerą valandą, kol randu įkandamos kainos viešbutį. Kambarys, turiu pasakyti, tikrai prabangus, kaip už tokią kainą.

Viešbutį turiu, prieš akis dar geras pusvalandis – bet kad čia taip nėra ką veikti. Išeinu įsitikinti, kad tikrai čia nieko aplinkui įdomaus – ir tikrai nieko nerandu, į ką pažiūrėti. Tad grįžtu į viešbutį ir praleidžiu vakarą su televizoriumi ir kompiuteriu.

Ryte nukeliauju į oro uostą. Atrodo, jau esu čia – kas dar gali būti negerai? Ogi vos nelieku Filipinuose. Avialinijos, su kuriomis skrendu, Cebu Pasific, primygtinai reikalauja bilieto, rodančio, kad aš per 90 dienų paliksiu Singapūrą. Ilgai ginčijuosi ir baisiai nirštu, bet man neleidžia užsiregistruoti tol, kol neparodysiu bilieto. Tad galiausiai paskubomis internetu nusiperku autobuso bilietą į Kuala Lumpurą, kad man leistų skristi. Check-inn’as laukia tik manęs, per skubėjimą avialinijų ofise vos nepalieku savo kreditinės kortelės.

Beje, nusileidus Singapūre, niekas net nepaklausė apie tai, kiek laiko būsiu čia ir ar turiu bilietą, rodantį, kad išvažiuoju. Dvigubai pykstu and Cebu Pasific.

Banaue

11.June.2013

 DSC_0242

Banaue garsėja gražiausiomis ryžių terasomis Filipinuose. Tiesa, pačios gražiausios yra ne čia, o kaime, pavadinimu Batad, kuris pasiekiamas iš Banaue. Yra terasų ir Banaue, ir visur aplinkui. Taip pat čia galima lankyti įvairias gentis ar tiesiog laipioti po kalnus. Deja, nebeturiu tam laiko.

Į Banaue važiuoju autobusu. Šalia sėdi moteriškė su mergaite, kartais mane pakalbina, bet per daug į kalbas neiname. Grožiuosi kalnais į kuriuos važiuojame. Užvažiavę ant vieno sustojame ir dauguma autobuso keleivių išlipa nusipirkti daržovių. Keistokas autobuso sustojimas turguje…

Į Banaue autobusas leidžiasi žemyn nuo kalno, leisdamas man pasigrožėti vaizdais. O jie tikrai verti dėmesio – ryžių terasos kyla aukštyn iš slėnių į kalnus. Autobusas išmeta mane miesto viršuje ir iš karto sulaukiu pasiūlymų turams į Batadą – šiandien, ryt, vėliau ar kada tik panorėčiau. Kai prasibraunu pro triračių vairuotojus ir nusileidžiu žemyn į pagrindinę miesto aikštę, sulaukiu ir nakvynės pasiūlymų, vieną iš jų priimu, nusideru kainą (vėliau sužinau, kad už gretimą tokį patį kambarį du vyrukai moka dvigubą kainą) ir netrukus turiu kambarį. Koridoriaus gale – balkonas su gražiais vaizdais į slėnį. Tiesa, kambariuose nėra rozečių – norint ką nors pakrauti reikia nešti į registratūrą.

 DSC_0208

Įsikūrusi užsuku į infocentrą ir išsiaiškinu, kad blogai suplanavau kelionę – nebespėsiu aplankyti Batado. Vienintelis džypnis į ten važiuoja 15 val. dienos, tad reikėtų nakvoti tenai, norint kažką pamatyti (o jau susimokėjau už nakvynę čia), o norint važiuoti ryte ir apžiūrėjus grįžti popiet – reikia samdytis trirati ar tą patį džypnį ir daug mokėti. O ryt vakare aš jau turiu gaudyti naktinį autobusą iš Banaue ir daug mokėti nenoriu. Be to, ten tik dar daugiau ryžių terasų, gal ir gražiausių, bet tiesą pasakius, mačiau jų jau tikrai nemažai. Tad gal geriau paskutinius porą pusdienių ramiai praleisiu Banaue.

Tad išeinu pasivaikščioti iki Banaue apžvalgos taško, kuris yra keletas kilometrų aukštyn į kalną. Pakeliui sutikti žmonės stebisi, kad vaikštau pėsčiomis, o triratukininkai stabteli ir siūlo savo paslaugas, bet aš ramiai sau žingsniuoju viršun ir grožiuosi vaizdais. Apžvalgos „taškų“ yra daug – kas antras restoranėlis įsirengęs po tokį, jei tik turi bent pusėtiną vaizdą į terasas ar miestelį. Prie kai kurių taškų turistų laukia tradiciniais genčių rūbais apsirengę senoliai (dėdulės ir tetulės), kurie siūlo už pinigus fotografuotis su jais.

 DSC_0219

Užlipu iki „oficialaus“ taško, pasigrožiu vaizdais. Čia ir papietauju, žiūrėdama į ryžių terasas. Ir tada leidžiuosi žemyn. Užsuku į vietinį turgų, užsiperku mangų.

Nelabai ką dar nuveikiu tądien, tik patinginiauju guesthouso balkone. Vakarėjant prapliumpa didžiulė liūtis. Vakarieniaujant surandu draugų – prie mano stalo prisėda italas, taip pat keliaujantis vienas, tad pasidaliname įspūdžiais ir patarimais. Viešbučio restorane beveik tiesiai virš mūsų stalo kaba iš medžio drožtas paskutinės vakarienės paveikslas. Keistoka vakarieniauti po juo.

Kitą dieną nebelabai turiu ką veikti, kadangi jokių turų pirkti nenoriu, tad ilgai tinginiauju guesthouso restorane-balkone. Vėliau išeinu pasivaikščioti. Iš pradžių nusileidžiu žemyn, apžiūriu bažnyčią, pereinu kabančiu tiltu, sutinku būrį vaikų, norinčių patobulinti savo anglų kalbą, su kuriais plepame gana ilgai, kol jų susidomėjimas išblėsta.

 DSC_0269

Vėliau lipu į viršų ir keliauju pasigrožėti vaizdais iš kitos pusės, kur, tiesa, ryžių terasų ne tiek daug ir ne tokios gražios, bet vaizdai neblogi, o pakeliui sutikti žmonės malonūs ir norintys bendrauti. Visur pakeliui jie kramto ir spjaudo raudonąjį Momą.

Kaip bebūtų Banaue apeinu greitai ir netrukus grįžtu į viešbutį papietauti ir ilgai bei tingiai laukti autobuso. Kurį laiką pabendraujame su prancūze, kuri Filipinuose savanoriauja, jai dar liko mėnuo, bet dabar ji susidūrė su problema. Dėl šeimyninių priežasčių (mirtis šeimoje) lyg ir reikėtų grįžti, bet nėra kam palikti projektus, o ir bilietą už mėnesio jau nusipirko – skubus kainuotų daug pinigų, kurių ji nelabai turi. Žodžiu, pasibėdavoja man.

Kai prancūzė išeina, prie gretimo staliuko prisėda gausus ir keistas būrys – lenkai, olandai, indai, jei nieko nepražiopsojau. Į jų pokalbį įsiterpiu su patarimais apie Sagadą, kur jie važiuos ryt, o ilgainiui jie pakviečia prisijungti prie jų stalo. Tuo tarpu vėl prapliumpa liūtis – čia, regis, lyja kiekvieną vakarą/popietę.

Na bet lietus liaunasi, kai man ateina laikas keliauti į autobusą. Ir vakarėjant palieku Banaue ir ryžių terasas.

Sagada

10.June.2013

DSC_0168

Į Sagadą žmonės atvažiuoja tam, kad apžiūrėtų olas, palaipiotų po kalnus, pasimaudytų kriokliuose. Yra čia ir ryžių terasų – visko po truputį. Miestelis mažiukas ir jaukus, išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų ir daug gražių vietų aplinkui. Tai puiki vieta tiek aktyviai apžiūrinėti kalnus, tiek ramiai atsipalaiduoti jaukiose kavinėse ar baruose. Čia man patinka nuotaika ir mažo miestelio ramybė. Ir kol kas čia dar ne per daug turistų.

Važiuoju į Sagadą su džypniu per kalnus ir grožiuosi vaizdais. Truputį keikiu dviratininkus – norėjau sėdėti ant džypnio stogo, o ten dabar sėdi dviračiai. Na bet ir per langus matau, kaip čia gražu. Sagada – dar mažesnis miesteliukas, nei Bontokas, pora gatvių ir tiek. Susirandu nakvynę (tiesa, kiek palaipiojus aukštyn žemyn pagrindine gatve) viešbutyje su raudona siena ir didžiulėmis medinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis kažkurios tai genties vyrą ir moterį. Įsikuriu (regis, esu vienintelis svečias čia, nes visose kitose duryse įkišti raktai) ir išeinu pažindintis su apylinkėmis.

Vienas iš įdomesnių lankytinų objektų Sagadoje yra kabantys karstai. Tad pirmiausia ir žingsniuoju link jų. Internete skaičiau detalias instrukcijas, kaip juos rasti, tad žingsniuoju jų ieškoti. Pro bažnyčią einu iki kapinių, tuo pačiu keliu, matau, eina du kinai turistai su gidu, laikome panašų tempą. Čia prie manęs pristoja du berniūkščiai. Klausia, kur einu, sakau, pasivaikščioti. Jie pradeda sekti iš paskos (arba laukti) ir vos stabteliu kur ką nufotografuoti, aiškina, kur eiti (nors ir pati žinau). Po Sapos patirties nenoriu neprašytų „gidų“, tad jiems paaiškinu, kad gido man nereikia ir jiems pinigų neduosiu. Berniūkščiai kiek pasimeta, bet atstoja. Pradeda sekti tą porelę kinų, einančią su gidu. Su jais pakeliui persimetame keletu žodžių. Jie keliauja ne tik apžiūrėti karstų, bet ir iki toliau esančios požeminės upės. Nurodo man kryptį, tad pabandau eiti į tą pusę, bet netrukus išsigąstu tamsių lietaus debesų ir grįžtu.

 DSC_0074

Tuo tarpu apžiūriu kabančius karstus – įdomi laidojimo technika užkabinti karstą ant uolos. Bet kažkaip vaizdas ne itin įspūdingas, tikėjausi kažko kitokio, kažko įdomesnio.

Grįžtu į viešbutį, prapliumpa didžiulė liūtis. Man besėdint ir besimėgaujant vaisių kokteiliu, parbėga šlapia mergaitė – pasirodo, ji yra antras žmogus nakvojantis šiame viešbutyje, be mūsų daugiau svečių nėra. Lyja, tad niekur neinam, sėdim viešbučio restorane ir pažindinamės. Mergina iš Vokietijos baiginėja savo atostogas ir netrukus skris namo. Ji buvusi Lietuvoje ir jai ten patiko.

—-

Kitą rytą pradedu nuo pusryčių restoranėlyje su terasa ir gražiu vaizdu į kalnus. Tokių vietų čia, Sagadoje, regis, nemažai.

Po pusryčių keliauju apžiūrėti žymiųjų Sagados olų. Neimu turo, nors vienas visai domina, jo metu įlendi į vieną olą ir po poros valandų išlendi kitoje. Na bet jeigu nuoširdžiai, olos niekad manęs per daug nedomino, tad mokėti per daug už tokią ekskursiją nenoriu – kaip nors patyrinėsiu olas ir pati.

 DSC_0107

Keliauju žemyn Sagados pagrindine gatve. Miestas gražiai išsidėstęs tarp kalkakmenio uolų. Kelias vingiuoja, vaizdai gražūs. Praeinu dar vieną vietą su kabančiais karstais, bet ši dar mažiau įspūdinga, nei vakarykštė. Pakeliui taip pat grožiuosi apačioje slėnyje esančiomis ryžių terasomis. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Praeinu pirmą olą, iš dalies dėl to, kad abejoju, ar čia yra nusukimas į ją (ženklų nėra), iš dalies planuodama čia užsukti grįždama. Ir pradedu nuo didžiosios Sumaguing olos. Čia nemažai turistų ir dauguma jų eina su gidais, kurie neša lempas. Aš įsijungiu prožektoriuką ir leidžiuosi gilyn pati. Tiesa, pakeliui sutikti gidai bando įtikinti, kad vienai ten leistis negalima – bet aš ir neketinu eiti labai giliai, vistik tamsu, slidu ir gali būti pavojinga.

Gražu žiūrėti, kaip turistų grupės ateina, praeina ir nutolsta su savo šviesomis. Įlindus giliau į olą yra aklinai tamsu. Kurį laiką pasėdžiu išjungus prožektoriuką visiškoje tamsoje. Įdomus potyris. Paskui vėl priartėja kita turistų grupė. Gidai siūlo savo paslaugas, bet aš gilyn nebeinu, lipu aukštyn į šviesą.

 DSC_0135

Nuo olos dar paeinu truputį tolyn – paieškoti vaizdų. Bet netoli tenuėjus atsiveria vaizdas į audros debesis, tad nusprendžiu, kad laikas suktis atgal ir grįžti. Sutinku kitą turistą, kuris Sagadoj jau penkta diena ir sako, kad čia kasdien apie 15 val. pradeda lyti. Tad tikrai metas suktis atgal.

Grįžtant užsuku į laidojimo olą, kur galima apžiūrėti kitą čia vyravusį laidojimo būdą – karstai tiesiog sukrauti į krūvą oloje.

Grįžtant pradeda lynoti. O kai jau esu viešbutyje – smarkiai lyti. Bet lietus ilgai netrunka ir po valandos ar pan. išsigiedrija.

Kai išsigiedrija, nusprendžiu dar pasivaikščioti į tą pusę, kur turėtų būti vienas iš krioklių – paieškoti jo ir šiaip pasivaikščioti. Dar nenutolusi nuo Sagados sutinku pakeleivį, Džimas iš Baguio ieško draugų, gyvenančių viešbutyje kažkur į tą pačią pusę, kur aš einu. Plepėdami ateiname iki jo draugų viešbučio.

 DSC_0150

Einu toliau, aplinkui ir vėl ryžių terasos – atsižiūrėsiu jų šiomis dienomis ilgam. Bet krioklio taip ir nerandu. Ten, kur pagal žemėlapį jis turėtų būti, nerandu jokio takelio, nusukančio nuo pagrindinio kelio. Pro šalį eina kelios moteriškės, paklausiu jų, bet jos žino tik didįjį krioklį, iki kurio dar tolimas kelias. Dar kiek pavaikštau pakele pirmyn atgal ir nusprendžiu, kad nėra čia ko, laikas grįžti.

Vos pasuku atgal – pro šalį važiuoja sunkvežimis su darbininkais, nestabdomas sustoja ir vienas jų pasiūlo pavežėti. Netrukus stoviu sunkvežimio kėbule su darbininkais. Tas, kuris pasiūlė pavežėti, vienintelis bendrauja (kiti gal nemoka angliškai), jis nemažai keliavęs ir žino, kur yra Lietuva, kas yra gana stebėtina šiuose kraštuose.

Sunkvežimis paveža beveik iki pat Sagados, o kai išlipu, pamatau keliu ateinantį Džimą. Jo draugai, pasirodo, išvažiavę į olas, tad jis grįžta į miestą pavalgyti. Pareiname kartu, jis pasiūlo man prisijungti ir nors nesu alkana, išgeriu kavos – Džimas vaišina. Netrukus jį pasiima jo draugai, bet susitariame, kad jeigu jie vakare išeis atgal į miestą, Džimas užsuks manęs pasiimti iš viešbučio.

 DSC_0130

Tuo tarpu vėl pradeda lyti – šį kartą audra stipri, griaudžia, žaibuoja, pliaupia.

Vakare Džimas iš tiesų užsuka į viešbutį ir pakviečia mane prisijungti prie jo ir draugų. Jo draugai visi puikiai kalba angliškai, kompanija smagi, daug juokiamės ir geriame daug alaus. Vakaras prabėga puikiai.

Kitą rytą palieku Sagadą. Keliuosi anksti ir nustembu radusi turgų beveik mano viešbučio kieme. Susirandu džypnį, vežantį į Bontoką ir čia randu draugų – trijulę keliautojų, kuriuos sutikau vakar pusryčiaudama. Įsitaisome ant džypnio stogo ir kol jis laukia daugiau žmonių, pusryčiaujame.

Džypnis pajuda, važiuojame per gražius kalnus. Ankstus rytas, slėniuose miega debesys, ramu ir labai labai gražu.

Bontoc

9.June.2013

DSC_0773

Bontoc – vienas iš miestelių, kuriuose galima pamatyti ryžių terasas. Ir nors jis ne toks populiarus (ir terasos gal ne tiek įspūdingos) kaip Banaue, tuo jis mane ir sužavi – turistų čia beveik nėra. Miestukas jaukus, terasos, tiesa, tolokai nuo jo, bet vertos pasivaikščiojimo. Tad nors čia praleidžiu tik dieną, džiaugiuosi, kad nusprendžiau čia stabtelėti. Gera įžanga prieš turistinę Banaue. Be to, pakeliui į Sagadą.

Į Bontoc važiuoju traškančiu, braškančiu nekondicionuojamu autobusu. Tiesa, kondicionieriaus nelabai reikia – ilgainiui ir langus beveik visi užsidaro, nes pakilus į kalnus atvėsta.

Dar belaukiant autobuso mane užkalbina tetulė mokytoja, taip pat važiuojanti į Bontoc. Kai įlipu į autobusą, pasiūlo sėstis šalia, tad važiuojame ir kalbamės. Nors dabar moksleiviams vasaros atostogos (čia „vasara“ yra kovą ir baladį), į mokyklą jai reikia važiuoti dėl artėjančių rinkimų. Jos šeima tai gyvena Baguio. Tetulė labai draugiška – sustojimo metu pavaišina garintu (garuose virtu) kukurūzu ir keistokais traškučiais su padažu. Atvažiavus nurodo, kur man lipti ir kur mano nusižiūrėtas guesthouse.

 DSC_0743

Jau pakeliui pradedu matyti šen bei ten ryžių terasas, o ir šiaip kalnai labai gražus – spoksau pro langą visą kelią. Pamatau ir keistų vaizdų, pvz. mažo miestelio mėsinės lange iškabintas karvių galvas. Su oda, akimis ir pan. Įdomu, ką su jomis daro?

Atvažiavusi įsikuriu viešbutyje, kuriame yra problemų su dušu ir tualetu, bet viską atsveria gražus vaizdas iš balkono. Ir, žinoma, nakvynės kaina.

Jau popietė – kelionė truko virš 6 valandų, tad šiandien iki terasų neisiu (jos toli), vietoj to apeinu ratą aplink miestelį (ilgai neužtrunku, nes miestelis mažiukas) ir užsuku į miesto muziejų. Čia daugiausia eksponuojamos visokios nuotraukos su gentimis ir žmonėmis, tarp jų – ir galvų medžiotojų gentis. Įdomu žiūrėti nuotraukas ir skaityti istorijos nuotrupas, kurių pateikta šen bei ten, bet nedaug kur. Muziejaus kieme įrengtas pavyzdinis genties kaimas – keletas namukų, ritualinis ratas ir pan. Įdomu, ypač turint omenyje, kad neturiu laiko važiuoti į tikrus genčių kaimus.

 DSC_0800

Po muziejaus grįžtu į guesthousą ir vakaroju ilgai balkone su gražiais vaizdais. Pamatau gatve einantį kitą turistą – pirmas baltas žmogus, kurį matau Bontoke.

Ryte keliuosi anksti ir išsiruošiu link Maligcong terasų. Iki jų netrumpas kelias ir, pasirodo, beveik visas į kalną. Pasidžiaugiu, kad bent jau grįžti bus lengviau. Žingsniuoju sau keliu, sutikti žmonės sveikinasi. Karšta ir į kalną lipti darosi sunkoka, bet viską atperka gražūs vaizdai. Kai jau beveik užlipu ant kalno, sustoja pro šalį važiuojantis sunkvežimis su darbininkais ir pasisiūlo pavėžėti. Sutinku, įšoku į kėbulą ir važiuojame. Maligcong kaimelis su terasomis jau šalia. Vyrai priveža iki pat įėjimo į terasą, kur patys irgi išlipa – eis dirbti. Dar pavaišina coca-cola ir išeiname visi į ryžių terasas, tik aš iš lėto ir grožėdamasi, o jie – į darbą.

 DSC_0010

Terasos gražios, bet po Sapos Vietname nebėra to „wow“ įspūdžio. Bet palaipau ir pavaikštau po jas su malonumu. Gražu, bet kuriuo atveju. Nepaprastai gražu.

Čia sutinku tą patį turistą, kurį vakar stebėjau iš balkono – vaikštome tais pačiais keliais.

Pasitrainiojusi po terasas, apžiūrėjusi kaip žmonės čia dirba, keliauju atgal. Laukia ilgas, bet lengvesnis kelias, o be to reikia grįžti, kol dar važiuoja džypniai iki Sagados, kur šiandien keliausiu. Pakeliui pasigaunu į Bontoką važiuojantį džypnį, pilną vietinių ir visi nustemba, kai lipu ant stogo sėdėti su vyrais (moterys čia paprastai lipa į vidų). Ir štai važiuoju su vėjeliu ir mėgaujuosi kelione – nauja įdomi patirtis. Jau iki šiol buvau įsimylėjusi džypnius dėl to, kokie jie yra gražūs ir įdomūs ir kaip smagu juose važiuoti, dabar mano meilę pagilina ir tai, kad gi galima važiuoti ant jų.

Pasiimu kuprinę iš viešbučio ir randu džypnį į Sagadą. Pasigrožiu, kaip ant jo stogo šeši vyrukai tvirtina savo dviračius – sukčiauja, turėtų minti į Sagadą, o ne džypniu važiuoti.

Baguio

9.June.2013

DSC_0713

Į Baguio važiuoju kaip į tarpinę stotelę prieš visus gražius miestelius kalnuose – bet Baguio pasirodo taip pat yra gražus miestelis kalnuose. Na, greičiau miestas, bet pakankamai ramus ir atsipalaidavęs, gražiai išsidėstęs tarp kalvų. Čia neužsibūnu – praleidžiu gerą pusdienį ir naktį (ar pusantros), bet laikas prabėga maloniai.

Atvažiuoju į Baguio apie pietus ir keliauju per miestą iki pigaus guesthouso. Baguio, nors neatrodo didelis, turi ir Makdonaldų, ir KFC, ir kitos panašios „civilizacijos“. Bet mane labiau sudomina didžiulis turgus, pro kurį žingsniuoju nakvynės link – čia dar grįšiu, reikia naujų batų.

DSC_0723

Apsinakvindinu guesthouse ir grįžtu į miesto centrą. Praeinu turgų, užsuku į parką – pilna vietinių, ežere jie mina visokias ten gulbes ir kitokius laivelius. Aplink parką šurmuliuoja gatvės maisto prekystaliai – čia ir pasiimu vieną kitą užkandį. Pavaikštinėju po aplinkines kalvas. Pavakarienauju, tiesą pasakius, prekybcentryje, bet jame yra didžiulis food court su didžiuliu nebrangaus maisto pasirinkimu.

Grįžtu į guesthousą ir vos įžengus pro duris, mane užkalbina du restorane sėdintys britai – spėlioja, iš kur aš. Neatspėja. Prisėdu prie jų, pasiimu alaus ir leidžiame vakarą smagiai, beveik visą laiką besijuokdami.

Ryte gaudau autobusą į Bontoc. Tuo tarpu į Baguio dar grįžtu pakeliui į Angeles miestą, vidury nakties ir tik porai valandų.

Bohol

8.June.2013

DSC_0615

Bohol sala garsėja pirmiausia savo šokoladinėmis kalvomis – taip jos vadinamos ir dėl formos, ir dėl spalvos, mat kai kuriais sezonais jos visos yra rudos. Deja, jos nėra padarytos iš šokolado – didžiulis nusivylimas!

Dar čia yra vienas kitas pliažas, galima pamatyti mažiausių beždžionių pasaulyje – ir turbūt tiek. Porą dienų saloje praleidžiu puikiai, ramiai ir atsipalaidavus ir viešnagę Bohol laikyčiau vienu iš geresnių potyrių Filipinuose.

Atplaukiu į Tagbilaran – vieną didesnių Bohol salos miestų, bet čia neužsibūnu. Uosto infocentre išsiaiškinu, kur yra stotis, vežanti man reikiama kryptimi ir kiek kainuoja nuvažiuoti ten. Tiesa, išėjus iš uosto, triratininkai visi kaip susitarę prašo dvigubai, nei sakė mergaitė infocentre, tad tenka išeiti iš uosto teritorijos, kur surandu motociklininką, kuris mane nuveš netgi truputį pigiau, nei sakė mergaitė.

 DSC_0689

Važiuoju į vietą, apie kurią perskaičiau lonely planetnuts huts. Tai bungalų kurortas (ar tiesiog gyvenamoji vieta) keliautojams – backpackeriams, įsikūręs džiunglėse prie upės netoli Loboc miestelio. Važiuojant pro Loboc miestelį sustojame praleisti laidotuvių orkestrą, kuris, stebėtinai, groja gana smagią muzikėlę. Jie žingsniuoja paskui katafalką, o paskui juos – artimieji ir šiaip turbūt pusė miestelio. Ką turėtų reikšti, kad mano atvykimas pažymėtas tokiu reginiu?

Iš autobuso išlipu ant plento ties nusukimu į Nuts Huts ir tada dar 10 minučių ar pan žingsniuoju iki Pamišusių trobelių. Priėjus mane pasitinka laiptai – juos keiksiu ateinančias porą dienų. Laiptų gal milijonas, jie veda žemyn nuo kalno, pusiaukelėje yra registratūra, o upė ir nameliai apačioje. Leisdamasi žemyn laiptų dar nekeikiu, juos pradėsiu keikti kaskart lipdama iki registratūros-restorano ar lauk iš Nuts Huts.

Tuo tarpu užsiregistruoju, užkabinama Lietuvos vėliava, nupiešta ant kompaktinio disko, pažymėdama, kad čia tarp kitų svečių dabar yra ir lietuvių. Ir aš ne pirma lietuvė čia, Filipinų gilumoje. Prieina pasisveikinti šeimininkė – ši vieta priklauso belgų porai, jie abu asmeniškai pasisveikina su visais svečiais. Jauku.

Nusileidžiu iki trobelių. Pakeliui randu keletą ožkų ir jų (bei Nuts Huts) šeimininkę, kuri užlindusi už mano namelio ieško vienos iš ožkų, toji, pasirodo, yra nėščia ir artimiausiomis dienomis turėtų gimdyti – šeimininkė jaudinasi.

Aš gyvensiu dorm’e, kuris kol kas tuščias, tik palubėje įsitaisę du nemaži driežai. Išeinu pasivaikščioti po apylinkes. Upe kas 10 minučių praplaukia koks laivas grojantis kokią nors pop muzikėlę – čia turistai plaukioja upe. Tiesa, vėlyvą popietę jie baigia ir tada įsivyrauja ramuma.

Nukeliauju iki krioklio, kur išsimaudau. Grįžusi jau randu kambarioką iš izraelio, o vėliau prisijungia dar ir olandas Peteris. Su juo einame pavakarieniauti (pradedu keikti laiptus). Vakarienę pratęsia keletas alaus, viršuje nemažai žmonių, susėdam apie didelį stalą ir bendraujame visi kartu, tikrai labai jauku – šitas žodis turbūt geriausiai apibūdina Nuts Huts atmosferą.

 DSC_0601

Restoranas užsidaro vienuoliktą, leidžiamės žemyn, bet du prancūzai ištraukia romo butelį ir pasiūlo vakarėlį pratęsti. Dalis kompanijos vis tik eina miegoti, liekame septyniese ir pavėsinėje prie upės sėdime iki pradeda švisti. Prancūzų romą pratęsia britų romas, o kai alkoholis baigiasi, dar kurį laiką nesiskirstome, nes kalbų vis dar pilna.

Kitą rytą keliuosi vėlokai, nes miegot nuėjome švintant. Su Peteriu lipame aukštyn pusryčių. Čia sutinkame austrą Mathiasą, kuris užsuko tik pusryčių ir pasižiūrėti, kas tie Nuts Huts važiuodamas pro šalį. Jis keliaus link šokoladinių kalvų, kaip ir mes su Peteriu. Tad tikimės dar pasimatyti (jis su motociklu, mes su autobusu).

Po tingių ilgų pusryčių šiaip ne taip išsiruošiame lauk. Lipant į viršų vėl keikiu laiptus – jų tiek daug! Nužingsniavę iki plento randame dėdulę, siūlanti moto-taksi paslaugas, bet taip pat visai linkusį tiesiog pasišnekučiuoti. Šnekučiuojamės iki mes sulaukiame autobuso.

 DSC_0623

Atvažiuojame iki Šokoladinių kalvų parko, susimokame už įėjimą ir lipame į viršų. Kažkaip, tikėjausi įspūdingesnių vaizdų, bet turiu pripažinti, kad kalvos ypatingos – tokių dar nemačiau ir visai gražu. Kai šiaip ne taip užlipame iki pat kalvos-apžvalgos aikštelės viršaus (vėl laiptai), randame ten Mathiasą – gi žadėjome susitikti. Pasitrainiojame viršuje, pasifotografuojame, pasigrožime vaizdais – ir keliaujame žemyn. Mathiasas keliaus toliau, o mes ieškome, kur papietauti, be to, norime pasivaikščioti po apylinkes, juk neįdomu tiesiog užlipti ant vienos kalvos ir tiek.

Papietaujame ten, kur valgo vietiniai. Tai turbūt mano pigiausi pietūs per visą kelionę, nes mokame labai mažai, o gauname daug skanaus maisto. Vietiniams sukeliame daug džiaugsmo – du turistai tarp jų ir esame fotografuojami.

Po pietų randame taką, sukantį kažkur tarp kalvų, tad einame juo. Pasivaikštome laukais aplink kalvas – keista matyti, kaip jos tiesiog stūkso tarp lygių laukų. Taip pat apžiūrime mažyčius kaimelius, kur vietiniai draugiškai sveikinasi ir kartais pasiūlo taksi paslaugas. Apsukę gražų ratą išeiname ten pat, kur ir pradėjome pasivaikščiojimą.

 DSC_0629

Grįžtame ant plento gaudyti autobuso, bet nusprendžiame jo belaukiant patranzuoti – trečia mašina sustoja ir veža mus atgal į Nuts Huts. Pakeliui prapliumpa didžiulė liūtis, bet kol pasiekiame tikslą, ji liaujasi. Taip kad labai laiku sugalvojome grįžti.

Grįžus, Peteris eina iki krioklio maudytis, o aš gulu į hamaką ir tinginiauju skaitydama knygą.

Vakare vėl smagiai pasibendraujame prie alaus su keletu kitų svečių ir Nuts Huts šeimininku, bet šį vakarą ilgai neužtrunkame – einame miegoti kai restoranas užsidaro. Tiesa, kol sėdime ten, prie restorano atskrenda keli jonvabaliai (fireflies) ir paišo visokius simbolius gražiai tamsoje. Tuo metu visi restorane nutyla ir grožimės tais šviečiančiais vabaliukais.

 1CSC_0675

Kitą rytą vėl ilgai į tingiai pusryčiauju. Peteris išeina į ekskusiją po šikšnosparnių olas, o mano planas šiandien – aplankyti tarsierius – mažiausias beždžiones pasaulyje. Australas Tomas, važiuojantis link šokoladinių kalvų pametėja mane iki vieno iš tarsierių centrų, tiesa populiariausias ir didžiausias centras šiandien nedirba, nes miestelyje fiesta, bet šeiminkas belgas vakar man rekomendavo važiuoti į tą, į kurį važiuoju, nes jis daug lengviau pasiekiamas, o tarsieriai visur panašūs.

Taigi, netrukus apžiūrinėju mažulučius ant šakelių snūduriuojančius tarsierius. Cuteness overload. Centro darbuotojai paslaugiai nurodo, kuriose vietose juos galima rasti. Pamatau apie 10 beždžionėlių.

Ilgai neužtrunku ir netrukus esu vėl ant kelio, laukdama autobuso ir tuo pačiu tranzuodama. Sustoja porelė filipiniečių, kurie čia taip pat leidžia atostogas ir ką tik apžiūrėjo šokoladines kalvas. Greitai parsirandu atgal į Nuts Huts.

DSC_0682

Čia vėl pagulinėju hamake su knyga, kol ateina laikas keliauti. Šį vakarą noriu pasiekti Tagbilaran, kuriame nakvosiu, nes rytoj ryte gaudysiu laivą atgal į Cebu. Pasigaunu autobusą, atvažiuoju iki stoties, surandu tritatininką, kuris paveža iki centro, čia apsinakvoju ir išeinu apžiūrėti vakarinio miesto. Žiūrėti nelabai yra į ką, tad tiesiog nusėdu kavinėje su kava ir internetu.

Ryte nukeliauju link uosto, čia papusryčiauju su vietiniais ir keliauju į terminalą. Susimoku visus mokesčius, dar mane išduria ir priverčia sumokėti bagažo mokestį, kurio galėjau lengvai išvengti – jis tiems, kas patys nenori tampyti bagažo. Tuo tarpu man tris darbuotojai tvirtina, kad privalau mokėti šį mokesti, negaliu pati neštis savo kuprinės, tokia šio terminalo tvarka. Klausiu bent penkis kartus, ar tikrai negaliu pati neštis kuprinės – tvirtina, kad ne. Ir tik vėliau pamatau visus tuos, kurie patys nešasi savo daiktus nieko nemokėję. Na, nors suma nedidelė – apie tris litus. Tiesa, tuo metu labai supykstu. Ne dėl pinigų – dėl to, kad visi jie taip drąsiai melavo man į akis… Tad Bohol palieku pikta, bet pyktis ilgai netrunka, nes tos trys dienos saloje buvo tikrai vykusios.

Cebu

7.June.2013

DSC_0536

Cebu yra antras pagal dydį Filipinų miestas, bet jis taip pat nevertas dėmesio, kaip ir Manila. Čia nėra ką žiūrėti, nėra ką veikti ir šiaip, nėra ko užsibūti. Vis tik norėjau pamatyti nors vieną miestą Filipinuose rimčiau, nei pamačiau Manilą. Ilgainiui galvoju, kad tiesiog sugaišau laiką veltui.

Cebu mane pasitinka įdomiu vaizdeliu – čia išmaldos prašinėtojai tuo užsiima ne tik gatvėse, bet ir vandenyje. Kol laivas švartuojasi, jis apsupamas krūva mažyčių laivelių, kuriuose sėdi tai ištisos šeimos, tai moterys su vaikais, tai vienišos senutės ir visi jie prašo mūsų numesti jiems centų. Jie net techniką centams gaudyti turi – tarp dviejų pagalių ištiestą celofaną ar medžiagą, į kur sukrenta centai. O jei centai krenta pro šalį, tos moterys ar senutės neria iš karto paskui juos. Įdomu, ar pagauna… Vistik vaizdas įdomus ir kartu baisus – taip pulti į vandenį dėl keleto centų…

 DSC_0549

Laivas prisišvartuoja ir štai aš esu Cebu. Nusprendžiu pasivaikščioti – rytas ankstyvas ir kažin ar guesthousai jau priims svečius. Taigi, keliauju per uostą link senamiesčio ir ten esančio forto. Pakeliui visi sveikinasi ir linki labo ryto. Vienas uosto apsauginis labai susirūpina, kad aš čia viena vaikštinėju ir prisako būti atsargiai – ar turėčiau suprasti, kad Cebu pavojinga, ar tiesiog jie rūpinasi turistais?

Prieinu fortą – nelabai įspūdingas. Užeinu į vidų – irgi nieko įdomaus, tik laikina paroda su nuotraukomis iš žvejų kaimų mane sudomina kiek labiau.

Po forto pailsiu truputį parke ir po truputį keliauju kryptimi guesthouso, kuriame norėčiau nakvoti. Pakeliui randu puikius pusryčius – keptus bananus. Einu palei gatves ir suprantu, kad nelabai čia yra ką žiūrėti. Na bet vis tiek nusprendžiu praleisti čia dieną (ir naktį) prieš keliaudama toliau.

 DSC_0576

Įsikuriu guesthouse, pilname citatų iš biblijos. Ir išeinu apsukti ratą per miestą. Randu daug prekybcentrių, porą teritorijų su gatvės maistu (vienoje jų ir pavalgau gana skaniai), seną katedrą ir magelano kryžių. Kertu porą upių – kaip baisiai jos čia smirda! Žinau, kad dar galima važiuoti kažkur į kalną pažiūrėti vaizdo iš viršaus, bet važiuoti niekur nenoriu, be to, abejoju, kad vaizdas bus labai įdomus.

Randu kur galima prisėsti prie jūros, ten praleidžiu kažkiek laiko ir vakarėjant grįžtu į guesthousą. Vakarą praleidžiu kambaryje nieko labai neveikdama. Galvoju, eiti anksti miegoti, bet miegas neima – nežinau, ar gaidžiai kalti, kurie nuolat kakariekuoja, ar šalia esantis bilijardo klubas, iš kurio triukšmas nenutyla visą naktį. Bet tikriausiai tiesiog užpuolė nemiga – neužmiegu visą naktį, daugiausia tiesiog prasivartau lovoje ar trumpai snūsteliu.

 DSC_0558

Tad ryte anksti išsiruošiu iš hostelio ir keliauju iki prieplaukos. Čia gaudau laivą į Bohol.

Terminale laukiančiuosius pradeda linksminti aklųjų ansamblis. Išsipuošę havajietiškais marškiniais, vyrai groja labai neblogai. Nuotaika iš karto pakyla.

Iš Bohol grįžtu į Cebu dar vienai nakčiai prieš išskrendant. Bilietą į Bohol pirkau į abi puses – kitaip būčiau turbūt dar pasilikusi vieną dieną ten, neskubėjusi į Cebu, kuris nėra įdomus. Na bet.

Nusprendžiu nakvoti Mactan saloje, kurioje yra oro uostas. Iki jos tolimas kelias, bet aš nusprendžiu keliauti į ten pėsčiomis. Juk turiu visą dieną. Einu palei uostą, paskui palei plentą, paskui mažesniais keliais. Vienu metu turiu kelionės draugą – dviratininkas stabteli ir pradeda minti lėtai, prisitaikęs prie mano tempo. Kalbamės. Jam nuostabu, kad einu tokį tolimą kelią – daugumai žmonių čia keista matyti pėsčiomis vaikščiojančius turistus, mat transportas čia gi pigus. Domisi, kas ir kur yra Lietuva, kalbam apie mano kelionę. Galiausiai atsisveikina ir numina tolyn.

 DSC_0699

Vėliau kurį laiką su manim eina vyrukas, kurio namai ta pačia kryptimi. Jis irgi stebisi, kad vaikštau pėsčiomis. Priėjus jo namus, siūlo nakvoti pas jį, jei tik noriu, bet kažkaip nusprendžiu nerizikuoti ir keliauju toliau.

Prieinu didelį tiltą, nuo jo atsiveria vaizdai į pakrantės lūšnynus ir miestą. Apačioje vaikai maudosi, šokinėja nuo namelių stogų į vandenį. Grožiuosi kurį laiką, prieš pajudėdama tolyn.

Pasiekiu salą, bet iki guesthouso dar reikia paeiti. Pakeliui sutinku vyrukus, kurie čia atvažiavo iš Manilos su festivaliu. Jie važiuos atgal su mašina per salas ir kiek įmanoma žeme, o ne jūra. Siūlo prisijungt – bet aš jau turiu skrydį ir neturiu laiko.

 DSC_0555

Randu viešbutį, įsikuriu. Tądien dar tik nueinu iki turgaus, apžiūriu apylinkes ir tiek.

Lėktuvas išskrenda tik vakare, tad ryte dar išsiruošiu iki jūros – saloje yra keletas pliažų. Tiesa, pliažas, į kurį atvažiuoju, nelabai vykęs, na bet porai valandų tiks. Pasimaudau, patinginiauju ir važiuoju atgal, pasiimu kuprinę iš guesthouso ir keliauju iki orouosto pėstute. Atsirandu ten vis dar per anksti ir kol sėdžiu ir laukiu, randu draugų. Keistoka moteriškė ima labai bendrauti su manimi. Šnekamės apie daug ką, vėliau prie mūsų prisijungia dar viena moteriškė, ji patyrusi keliautoja. Jos išskrenda valanda anksčiau, negu aš.

Šiaip ne taip sulaukiu lėktuvo. Filipinų avialinijos turi labai juokingą klipą apie saugumą (vietoj to, kad stiuardesės rodytų, kaip ten užsidedama liemenė ir pan).