miestelio pavadinimas yra kilęs nuo obuolių. nežinau, kodėl konkrečiai nuo jų, tačiau kiekvieną rudenį čia švenčiama didelė obuolių šventė, o ir šiaip obolio simbolių mieste ne vienas ir ne du. miestelis yra tik už kokių 25 km nuo mano kaimo ir už kokių 50ties nuo Aarhus miesto.

miestelis simpatiškas, bet visai nedidukas. jis gana pailgas ir išsidėstęs palei jūrą. pakrantėj stovi ispūdinga fregata Jylland, kuri buvo paskutinė fregata su kažkokiu ten sraigtu pasaulyje. Jylland beje yra vadinama žemyninė Danijos dalis. aplink laivą yra muziejukas į kurį įėjimas visai nepigus, tai ir nėjom.

visai netoli fregatos ir vis dar pakrantėje yra įsikuręs stiklo dirbinių muziejus. tiesa, nelabai didelis ir nelabai jau kažkuo įspūdingas. o už muziejaus truputį toliau pakrantėje yra rajonėlis su keletu stiklo dirbtuvių, kuriose galima prisižiūrėti neprastesnių darbų ir dargi nemokamai.

toliau nuo jūros ir įlindus giliau į miestuką, galima rasti porą senų ir gražių gatvių. ten ir yra miesto centras - parduotuvės, žmonės, renginiai - kai mes ten trynėmės, grojo kažkoks dūdų orkestrėlis.

yra nedidukė ir simpatiška rotušė, yra nedidukė bažnytėlė - štai jau ir visos įžymybės. tiesa, vasara po miestelį vaikšto senoviška uniforma apsivilkę miesto sargai - sena tradicija, išlaikyta daugiausia turistams.

dar radom visai įdomią seną ir įdomiai atrodančia gamyklą, malūną ir daug tadicinių senų daniškų pastatų, tokio stiliaus, kaip šis:

tiek ir to Ebeltofto. puikiai praleista popietė, jaukus, bet ne daug ką parodyti galintis miestelis.

tai antras pagal dydį danijos miestas, studentų miestas, artimiausias nuo mano kaimo miestas. tarti reiktų Orhus, o rašyti - kaip pavadinime, arba Aarhus.

Aarhus yra gana senas miestas - manoma, įsikūręs aštuntam amžiuj, o gal net anksčiau. tačiau realiai jis suklestėjo tik 19 amžiuje, kai sparčiai pradėjo plėstis uostas. dabar miestas - itin jaunas - 13 procentų gyventojų yra studentai, o ant kiekvieno kampo - po universitetą.

pataikiau pirmą kartą aplankyti Aarhusą, per miesto festivalį, tad jis man paliko itin gyvo ir šurmuliuojančio miesto įspūdį. gyviausios mieste, turbūt, yra upės krantinės, pilnos kavinių, restoranų ir žmonių.

Aarhus turi aukščiausią katedrą danijoj. nors ji man nepasirodė ypatingai aukšta, bet tas didelis bokštas nuotraukos centre yra 96 metrų. beje, dar kažkurios ten bažnyčios navos yra ilgiausios danijoje. kitaip tariant, danų mastais ji yra tikrai didelė. šiaip jau nėra ji labai įspūdinga, toji katedra, didelė, griozdška ir šiek tiek gotikinė bažnyčia. ir tiek.

čia vis dar katedra, ji kiek gražesnė iš šono, nei iš priekio.

daug gražesnis yra už bažnyčios esantis teatro pastatas. tai labai gražus art noveau stiliaus pastatas, statytas devyniolikto amžiaus pabaigoj. gaila, visas netilpo į kadrą.

tarp lankytinų objektų reikia nepamiršti bjauriosios rotušės. nors miestas ja didžiuojasi, bet, turiu pripažinti, ji yra tikrai šlykšti. griozdiškas keistos spalvos pastatas su dideliu ir negražiu laikrodžiu.

dar yra daniškosios rumšiškės - Gamle By. į vidų neužėjau, nes bilietas brangus, bet pasėdėjau greta esančiame parke, prie malūno. nedidelis tas jų Senas miestas (taip verčias Gamle By), bet visai gražus, bent jau iš tolo.

na ir dar reikėtų paminėti AROS, šiuolaikinio meno muziejų. iš išorės jis ne labai įspūdingas, bet viduje tikrai gražu. ir ekspoziciją turi labai neblogą. vertas dėmesio.

gražiausia miesto dalis - ne tie dideli ir turistų giduose sužymėti objektai, o mažos gatvelės, maži namukai ir maži kiemai, kuriuose kartais gali rasti labai gražių dalykų.

o toliau, be mažų ir jaukių senamiesčio gatvelių belieka tik parkai. šiek tiek toliau nuo miesto yra vienas didelis didelis parkas. sako, kažkur jame stovi karalienės rezidencija, tačiau mes jos neradom. užtat radom gražią krantinę.

beje, šioje nuotraukoje matote porą miesto dviračių. Aahuse, kaip ir kopenhagoje galima nemokamai pasivažinėti miesto dviračiais, kurie, nors ir ne itin patogūs, bet itin tinkami miesto tyrinėjimui. dviračiai sustatyti tam tikruose stovuose (kurie sužymėti mieste esančiuose žemėlapiuose), o norint jais naudotis, reikia turėti 20ties kronų monetą. principas panašus į vežimėlių prekybos centruose principą - įkiši monetą, gauni dviratį, grąžini dviratį į bet kurį stovą - gauni atgal monetą.

beje, kaip jau minėjau, Aarhuse buvau jo festivalio metu. festivalis - tai krūva meno keistose tam vietose. nuo paprastų dalykų, pvz., oranžinės kėdės, pakabintos ant langų

iki sudėtingesnių, tokių kaip varlė dviratininkė miesto upėje.

meno pilnas miestas, o vakarais - dar ir muzikos. ant kiekvieno kampo - po palapinę/barą, o juose - muzika. visas miestas buvo vienas didelis vakarėlis. gatvės pilnos žmonių. tikra šventė.

tuo šurmuliu, tuo gyvumu man miestas ir patiko labiausiai. gražus tas Aarhusas, net jei ir neturi jokių ten rūmų ar super gražių pastatų…

copyright’as: dalis nuotraukų, įskaitant paskutiniąją, priklauso W. ačiū, W.

daug kur keliavau, daug ką mačiau. apie kai ką karts nuo karto papasakosiu.

taigi, pradedu nuo Kopenhagos, šalies, kurioje dabar gyvenu, sostinės. buvau ten visai neseniai, kai jau buvo šalta ir daug lijo. bet man vis tiek patiko.

Kopenhaga yra zelandijoj - taip vadinasi didžiausia danijos sala. jei verstume miesto vardą - jis sudarytas iš žodžių “pirkti” ir “uostas”. prekybinis uostas, kuris tapo ne tik šalies sostine, bet ir vienu lankomiausių miestų Europoje.

ką gi, pirmiausia tai Hanso Kristiano Anderseno miestas. kas nežino žymiosios undinėlės skulptūros?

Tačiau kas iš jūsų žinote, kad šią skulptūrą miestui padovanojo turtingas aludaris, kurį baisiausiai sužavėjo baletas “Undinėlė”. jis užsakė skulptūrą, kurios veido modelis buvo balerina iš to baleto, o kūno modelis - aludario žmona. miestui, regis, toji dovana ne itin patiko, nes undinėlė į tolius žvelgia ganėtinai nutolusi nuo miesto centro ir pagrindinių turinstinių objektų. iki jos tenka pėdinti arba tikėtis, kad atveš turistinis autobusas. ko jau ko, bet turistų prie undinėlės tikrai netrūksta.

anderseno pėdsakų yra ir daugiau -  čia jis gyveno nuo 14 metų, čia jis ir palaidotas, Nørrebro rajono kapinėse, kuriose ilsisi ir daugiau danų įžymybių, pavyzdžiui, Kierkegoras. beje, tos kapinės labai gražios, nors įžymybių antkapiai visai neįspūdingi…

Kopenhaga - laisvės dvasia alsuojantis miestas. Tai Kristianijos, laisvojo miesto dvasia. 1971 metais, maištaujantis jaunimas įsiveržė į tuo metu jau apleistą karinę stovyklą ir pareiškė: “mes čia gyvensime pagal savo, o ne pagal jūsų taisykles”. ir įsikūrė čia, daugiausia menininkai, bet taip pat ir alkoholikai, bomžai ir kiti geri žmonės.ir tikrai ėmė gyventi pagal savo taisykles.

miestas ir valdžia į viską pažiūrėjo pro pirštus - tegul žaidžia. pavadino tai socialiniu eksperimentu ir… leido gyventi pagal savo taisykles. geriausiai savas taisykles įliustruoja tai, kad ten buvo viešai prekiaujama narkotikais - valdžia į tai nesikišo iki pastarųjų metų. dabar kuo toliau, tuo labiau Danijos valdžia nori “sutvarkyti tą bardaką” - pašalinti Kristianiją iš viso, paversti tą teritoriją parku ar vaikų žaidimo aikštelėmis, tačiau Kristianijos žmonės nesileidžia. pavyzdžiui, įėjimai ir įvažiavimai į teritoriją yra užbarikaduoti dideliais akmenimis - mašinų eismas ten neleidžiamas, bet valdžia nuolat bando pašalinti akmenis, aiškindami, kad to reikia, kad greitoji pagalba ar gaisrinė laiku pasiektų nukentėjusius. tačiau kristianijos gyventojai grąžina akmenis atgal, nes įtaria, kad valdžia gali panaudoti atsivėrusį įvažiavimą policijos operacijoms (su gaisrine ir greitąja pagalba kristianijos žmonės yra susitarę ir paruošę kitus privažiavimo kelius). beje, policija čia nėra reikalinga, nes Kristianijoje yra uždrausta vogti, naudoti prievartą, turėti ginklų. o ten gyvenantys žmonės gerbia savo įstatymus taip, kaip gerbia savo laisvę.

visiškai kitoks yra karališkasis miesto veidas. tai pilys, rūmai, parkai. pačiame miesto centre stovi Amalienborg rūmai.

tai pastatų kompleksas, kuriame dabar įsikūrę keletas valdymo organų (tiksliai nė nežinau, kokių). kadaise šių rūmų vietoje stovėjo kopenhagos pilis, paskui keletas rūmų, kurie vieni po kitų degė. iš jų yra šiek tiek išlikę, tačiau didžioji dalis dabartinių rūmų yra pastatyti tik XX a. pradžioje. šiame komplekse taip pat yra gražus bibliotekos sodas, didžiulis kiemas su ilgomis arkadomis ir karališkos arklidės. sako, kartais ten galima užtikti kokią princesę, besiruošiančią jodinėti. netyčia užklydau į arklides (ten lyg ir muziejus, bet muziejaus neradau, tik arklides), apžiūrėjau arklius, bet princesių nei princų nebuvo.

Rosenburg pilis taip pat stovi gana miesto centre. šalia pilies yra didelis ir gražus karaliaus sodas, kuriame yra pilna įvairių skulptūrų. pilis yra olandiško renesanso stiliaus ir ją XVII a. pastatė karalius Kristianas IV, kuris pristatė ir daugiau žymių pastatų danijoj. Dabar pilyje yra muziejus: daug labai gražių ir autentiškų pilies kambarių bei karališkos brangenybės.

nuotrauka iš wikipedijos, nes aš gražios neturiu, lijo

šie rūmai yra karališkosios šeimos žiemos rezidencija. iš keturių pastatų sudaryti rūmai statyti 1750-1760 metais. juose taip pat veikia muziejus, kuriame demonstruojama karališkosios šeimos meno kolekcija. beje, prie rūmų nuolat budi sargyba su tradicine uniforma. marmurinė bažnyčia, matoma nuotraukos centre, stovi visiškai šalia rūmų komplekso ir, sakoma, yra labai įspūdinga (viduje nebuvau)

Frederiksberg parke, esančiame atokiau nuo centro, stovi dar vieni rūmai. o ir pats parkas labai gražus. rūmai statyti XVIII a. ir dabar yra karališkosios kariuomenės karininkų akademija.

Apvalusis bokštas ypatingas tuo, kad iki pat jo viršaus veda ne laiptai, o kylantis ir besisukantis koridorius. toks koridorius buvo įrengtas tam, kad į bokšte esančią biblioteką knygas būtų galima vežioti vežimais, kuriuos traukia arkliai. taip pat bokšte buvo įrengta observatorija, kuri veikia iki šiol ir yra seniausia veikianti observatorija Europoje. nuo bokšto viršaus galima apžvelgti visą miestą.

rotušės aikštė yra viena gyviausių miesto vietų. šalia dar ir yra Tivoli atrakcionų parkas, taigi, žmonių čia netrūksta, ypač vakarais, kai dauguma kitų miesto vietų ištuštėja, čia vis dar verda gyvenimas, vyksta koncertai ir pan.

kai aš ten buvau, aikštėje stovėjo lego žaidimo aikštelė - baltas miestas, kuriame pastatus ir bokštus iš baltų kaladėlių statė visi, kas tik norėjo. atrodė labai gražiai.

kopenhaga - uostas, taigi vandens ten visur kiek tik nori. krūvos pakrančių su gražiais vaizdais, kuriomis tiesiog būtina pasivaikščioti.

na ir kopenhagoj, savaime aišku, yra krūvos muziejų. gera žinia, kad nacionalinis muziejus yra nemokamas. yra įdomių eksponatų iš įvairių danijos istorijos periodų. o dauguma kitų muziejų yra nemokami trečiadieniais.

na ir dar yra visko daug kopenhagoj, pavyzdžiui netoli undinėlės skulptūros yra labai gražus fortas,  yra įdomus geltonų ilgų ir visai vienodų namukų kvartalas, yra naujasis uostas su daug restoranų, yra naujas operos pastatas, yra universitetas ir jo bilbioteka ir nacionalinė biblioteka su sodu, yra kalsbergo alaus darykla ir kitų dalykų. bet jei apie visus rašysiu, tai knygą prirašysiu.

taigi, ką aš ten dariau? tryniausi gatvėmis, grožėjausi pastatais, kai kuriuos dar ir aplankydama, stačiau lego miestą, slampinėjau po kristianiją, sėdėjau parkuose, pakrantėse stebėjau saulėlydžius ir dar dariau daug visokių mažų dalykėlių. man patiko, tad rekomenduoju.

tiesa, jei ten kada važiuosit, nepražiopsokit galimybės apsukti ratą apie miestą dviračiu. yra viešieji kopenhagos dviračiai - stovi tam tikrose miesto vietose ir laukia, kol kas nors įdės 20 kronų monetą ir paims dviratį pasivažinėjimui. tiesa, dauguma stovų dažniausiai tušti, bet aš sugebėjau rasti dviratį sau ir pamatyti dar keletą. kai pasivažinėsite, grąžinkite dviratį į bet kurį stovą ir atgausite 20 kronų. na taip, dviračiai griozdiški ir ne itin patogūs, tačiau vis tiek geriau, nei pėdinti pėstute aplink visą didelį miestą.

tiek žinių iš kopenhagos. oj, kaip pavargau klavinti…

taigi, pradėt turbūt reikėtų nuo pradžių, bet nuo pradžių nepradėsiu. pradžia buvo kažkur ilgame kelyje tarp vokiškos italijos ir mano kaimo. apie tai - kadanors vėliau. jei netingėsiu.

taigi, žinot ar nežinot, bet aš gyvenu Rønde, vienam tokiam nedideliam Danijos kaime. kaimas yra žemyninėj danijos dalyje, Djursland srityje, netoli Aarhus miesto.  na, danai Rønde vadina miestu, bet kad čia tėra 5 gatvės ir 3 supermarketai. tikras kaimas, o aplink dar ir pilna laukų, fermų, karvių, arklių ir net viena kita avis.

pagrindinė miestelio gatvė

tiesa, visai šalia (pro langus matyti) yra jūra. už kokio kilometro (tik eiti iki jos reikia ratais).

dar miestelis turi savo bažnyčią ir kapinaites. šiaip jau danijoj jie daugiausia liuteronai, tad bažnyčia balta ir tuščia.

užtat kapinaitės labai gražios, visai nepanašios į kapines:

taip, čia tikrai kapinės, tuose gyvatvorių apskritimuose yra akmenys - antkapiai.

daugiau mieste nieko gero, tik už poros kilometrų yra pilies griuvėsiai. pilis yra saloje, tačiau salą ir žemyną jungia siauras dirbtinis pylimas.

ta pilis buvo pastatyta kažkada, kai danijos karalių užkniso netoliese saloje įsitaisę piratai. jis nusprendė pastatyti neįveikiamą pilį gintis nuo visokių priešų. ir pastatė - saloje, su daugybe pylimų ir įtvirtinimų - tikrai neįveikiamą. priešai tai puikiai suprato, todėl niekada ir nebandė įveikti šitos pilies. kam vargti, jei galima tiesiog apeiti ją dideliu ratu. tad pilis stovėjo nenaudinga, o jos valdytojas griežė dantimis. galiausiai karalius nusprendė, kad iš pilies tiek naudos, kiek naudingos jos plytos - išrinko pilį į dalis ir išvežė akmenis į kopenhagą, kur juos panaudojo kažkurios kitos pilies statybose. paliko tik stebėjimo bokštą, kuris stovi ir iki šiol.

taigi, tiek tų įžymybių mano kaime. tiesa, čia dar yra viena tokia mokykla, ta pati, kurioje aš dabar sėdžiu. bet apie ją - rytoj.

(Copyright’as: beveik visas naudotas nuotraukas padarė W. ačiū.)

paskutinis kelionės taškas - baltoji Kordoba, žydų ir arabų miestas. turistinis, bet turistams per daug nepataikaujantis miestas. turintis savo dvasią, išdidus ir elegantiškas. ispūdingas ir mielas.

vienam iš turistų gidų buvo parašyta, kad Kordobos Mezquita yra “absolutely must see”. būtina pamatyti. tikrai labai pritariu. tai itin keistas statinys, buvusi mečetė, į kurios vidurį įstatyta katedra. ne perstatyta, ne nugriauta ir užstatyta, o tiesiog viduryje įkurta katedra. tad katalikiškas skulptūras ir altorius supa arabiški ornamentai, ažūras, arkos. vaizdas nepaprastas, nenusakomas - tokio religijų persipynimo dar neteko matyti. nors aš vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai yra kažkaip klaidinga, kažkaip neteisinga - toks neįprastas tas reginys.

iš Mezquitos visi turistai suka į Juderiją. baltąjį labirintišką žydų kvartalą. siauros gatvelės ir baltai baltai dažytos sienos. sukiesi jomis, sukiesi ir taip jauku, taip miela.

gėlių gatvelė - miesto įžymybė. tačiau ne ji viena pilna gėlių - jų galima rasti vos ne kiekviename kiemelyje. ir tai ne turistams paruoštos vietos - taip gyvena paprasti žmonės. ir tas žavi bei stebina. ir priverčia pavydėti “o kad taip pas mus….”.

dar vienas Alkazaras. dar vienas įspūdingas sodas. turbūt tvarkingiausias, labiausiai išdailintas, jei ne čia pat įrengta stovėjimo aikštelė. jame pirmame pamačiau apkarpytus apelsinmedžius. įdomu.

parke skulpūra, įamžinanti istorinį įvykį - karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė derina Kolumbo kelionės smulkmenas. čia, Kordoboje, prieš keletą šimtmečių.

mieste pilna įvairiausios istorijos pėdsakų - nemaža ir romėnų palikimo. garsus tiltas, mažiau garsių malūno, šventyklos griuvėsiai.

pagrindinė aikštė. kleganti, nuolat pilna žmonių ir tuo graži. jos centre paminklas, supamas fontanų. visas tamsus, metalo spalvos, o galva - kažkodėl balta.

dar pilna žavių parkelių - tokiu tapęs beveik kiekvienas miesto skveras. pora suoliukų, keletas medžių ir krūmų, galbūt fontanas - nieko daugiau ir netrūksta, bet miestui prideda daug daug žavesio. ir net šiukšlių konteineriai čia gražūs.

įdomi detalė - senamiestyje dauguma restoranų, viešbučių ir parduotuvių iškabų yra balta ant juodo. vientisumas prideda miestui stiliaus.

galiausiai dar surandam ir karnavalo atgarsius - mokyklinis karnavalas. klasės nuo mažiausių iki didžiausių, pasipuošusios karnavalo kostiumais, žingsniuoja aplink parką ir skanduoja karnavalines skanduotes. tėveliai laksto aplinkui, fotoaparatais šaudo. smagus vaikų karnavalas.

Ispanijoj užgavėnės taip pat švenčiamos. Tik vadinamos kitaip. Ir švenčiamos ne visai taip, nors pagrindinis principas tas pats - persirengėliai. Kadize ir kai kuriuose kituose miestuose jos švenčiamos rimtai - savaitgalį prieš ir savaitgalį po užgavėnių antradienio visas miestas virsta karnavalu, vyksta įvairūs renginiai.

Tiesa, kai atvažiavom iš ryto, po vakarykštės dienos šventimo, miestas atrodė kaip didelė šiukšlių krūva. Tai karnavalo užkulisiai. Irgi įspūdingi - tokio savartyno mieste dar neteko matyti. Bet mes ne apie tai.

Labiausiai man patiko tai, kad šventėje dalyvauja visas miestas. Miestas šurmuliuoja kaip kaziuko mugė, gatvės pilnos žmonių. Persirengusių kuo nors - daugybė, net jei jie visai nesiruošia dalyvauti kokioje nors programoje, pasirodyti. Kostiumai, dažniausiai, specialiai siūti, dažnai turbūt nuomoti.Tai tiesiog karnavalo dieną į gatves išėję žmonės. Nebijantys pasirodyti kvailai, kartais net besistengiantys pasirodyti kvailai.

(šitas ponas yra mano numylėtininis)

Labiausiai besimėgaujantys kostiumais, turbūt, yra vaikai.

Net vežimėliuose sėdintys vaikai yra išpuošti.

Suaugę gal ne visi išsipuošę, bet išsipuošę visai neblogai. Iš tiesų tai ko tik žmonės neprisigalvoja, kiekivenas gali prisiieškoti idėjų karnavalo kaukėms ir kostiumams.

Viena raudonkepuraitės versija:

Kita raudonkepuraitės versija:

Ir kiti kostiumai:

Bet kaukėti žmonės - tai dar ne visas karnavalas. Dar ir programa yra. Dieną - vadinamoji Karuselė. Tai daugybės chorų (beveik be išimčių, dainuoja tik vyrai, tačiau tarp muzikantų turi būti bent viena moteris) pasirodymai visame mieste. Chorai, savaime suprantama, irgi su kostiumais. Vieni chorai vaikšto ir dainuoja, kur sustoja.

Kiti, sulipę ant platformų ir traukiami traktoriukų, važiuoja siaurutėmis gatvelėmis ir dainuoja, kur sustoja.

Paskui, vakare, visas miestas patraukia žiūrėti parado. Sutūpia kas kur randa kampą. Palei ilgą ilgą gatvę, kuria eis paradas, sustatytos kėdės, parduodami bilietai norintiems atsisėsti. Pilna žmonių. Belaukiant parado pradžios, sutemsta, todėl ir nuotraukų neparodysiu - pernelyg jau nieko jose nematyti. Parade eina tie patys persirengėliai, tempiami didžiuliai balioniniai žvėrys, važiuoja didžiulės teminės platformos - apipavidalintos pagal pasakas ar populiarius animacinius filmus.

Paskui šventė tęsiasi iki ryto.

sako, čia startavo Kolumbo laivai, ieškantys trumesnio kelio į Indiją. miestas yra ilgame pusiasąlyje, o jo pats galas ir kartu senamiestis - keistos formos iškyšulyje. pajūrys.

miesto daug nematėme, nes ten siautė karnavalas - žiūrėjom į žmones, o ne į pastatus. bet apie karnavalą kitame įraše.

aplink senamiestį yra jūra, o palei jūrą - gražūs pasivaikščiojimo takai ir parkai. ir, žinoma, pliažas. yra bent keletas fortų, tvirtovių, viena iš jų įrengta kiek nutolusioje saloje, į ją ir traukia visi turistai ir ne tik turistai - gražu pasivaikščioti ilgu keliu per jūrą.

katedra - vėl įspūdinga. deja, į vidų niekas neįleido, turbūt, dėl karnavalo.

kas dar? yra senų bažnyčių, gražių pastatų. net romėnų teatro griuvėsiai. bet juos man užgožė karnavalas. ir mažų jaukių gatvelių yra, į jas tuoj nersiu su karnavalu.

lietuviškai tariamas Cherez, chereso tėvynė, miestas, labiausiai garsus savo vyno daryklomis ir arklių pasirodymais. dar viena, eilinė flamenko sostinė.

įspūdinga stotis pasitinka vos atvažiavus į miestą. tik viskas aplink remontuojama. pirmas įspūdis geras - gražios pėsčiųjų gatvės, aikštės, žmonės visur. tačiau tik nuklysk į šalį - nuošalios purvinos gatvės ir myžalo kvapas raukia nosį - visiškai šalia pagrindinių gatvių. tas turbūt ir užkliuvo labiausiai, labiausiai paveikė sudarant miesto vaizdą. tas ir griuvėsiai, pavyzdžiui - prie katedros.

O kadedra, kaip visur - didžiulė ir įspūdinga. Daug tuštesnė, nei Sevilijos, bet tuo ji man ir patiko - neperkrautumu.

už katedros - nedidelis vietinės reikšmės Alkazaras (karališkieji rūmai). keletas senų pastatų ir mažas jaukus sodelis su fontanėliais. tiesa, jo dalis uždaryta - kaip ir daug kas šios kelionės metu: dalis to neveikia, daliai to - dar ne sezonas.

šalia - vyno darykla, kur būriais traukia visi turistai. o aš taip ir neužėjau - neįdomios man tokios vietos, kurių didžiausias tikslas - parduoti turistams brangių produktų.

daugmaž tiek ir to miesto - nieko labai įspūdingo. tiesa, dar radome vieną labai malonią kažkokios šventosios skulptūrą. užkliuvo tuo, kad toji šventoji itin žmogiška.

beje, keista, tačiau visame Cherese apelsinmedžiai serga. apelsinai juodais taškais nuberti, mežiai pusę savo lapijos praradę. keistas vaizdas.

Andalūzijos sostinė, laikanti save flamenko gimtine (nors tuo save laiko turbūt kas antras miestas šiam krašte), besididžiuojanti savo įspūdinga katedra ir visaip kitaip žavi. miestas, kurio tabako fabrike dirbo Karmen, kuriame moteris žavėjo Don Žuanas. pirmas ir paskutinis kelionės taškas.

Sevilija turi du pagrindinius turistų lankomus objektus - tai katedra su įspūdingu bokštu Giralda ir karališkieji rūmai Alkazaras.

Katendra tikrai didžiulė ir įspūdinga. kadaise ji buvo mečetė, tačiau vėliau buvo perstatyta į katedrą. išliko minaretas, dabar vadinamas Giralda su Giraldina ant jo stogo. atrodytų - begalė laiptų į viršų, tačiau kopiama ne laiptais, o tiesiog padarytas kylantis ir besisukantis koridorius. todėl užlipi ir beveik neprivargsti. o vaizdas viršuj - garantuotai vertas dėmesio. visa Sevilija tau po kojomis, balta, švytinti. galima pasigrožėti stogais, ant kurių įrengtos ne tik rūbų džiovyklos ar sodai, bet ir baseinai. pati katedra - didžiulė, erdvi, pilna visko, bet itin didelio įspūdžio nepalieka. joje yra kolumbo karstas - neša jį keturios skulptūros. įdomi detalė - vienam jos kampe susėdę protestuotojai. dėl ko protestuoja - taip ir nesupratom, bet pats faktas, kad žmonės eina ne prie seimo, o į katedrą - labai įdomus.

Alkazaras. taip karališkuosius rūmus vadina visuose aplinkiniuose miestuose. per kelionę juos aplankėme tris. šie įspūdingiausi, nes išlikę daug arabų meistrų darbų. įspūdingi kiemeliai, pilni mauriško ažūro, baseinėlių ir fontanėlių. didžiuliai sodai, kuriuose pilna ne tik apelsinų, bet ir palmių, gėlių ir kito grožio.

toliau - Plaza Espana. ji, kaip ir eifelis, buvo pastatyta pasaulinei parodai. ir ji nemažiau įspūdinga. didžiulė, erdvi ir išdailinta. mano nuomone, vienas gražiausių vaizdų Sevilijoje.

Paskui - parkai, gatvelės, skverai, pastatai. visų neįšvardinsi, neparodysi. tačiau pavaikštinėti po juos tiesiog būtina, nes atmosfera juose tiesiog nepaprasta.

ką būtų galima atskirai paminėti? gal koridą? ne, kovos su bulium nematėm, tik pačioje arenoje buvom.

Gal ažulėjas (ar kaip ten jas reikėtų vadinti) - piešinius iš plytelių ant bažnyčių ir namų sienų? Pilnas miestas šito grožio.

Ką tikrai būtina paminėti - tai flamenko. ne veltui Sevilija vadinama šio šokio sostine. turistų visur laukia pasiūlymai - flamenko šou ten, flamenko šou ten. kainos nuo 14 iki 70 o gal ir daugiau eurų - žiūrint, kiek valgysi ir gersi - viskas vyksta restoranuose ar bent jau baruose.

nėjom nei į vieną turistinį šou. nuėjom į vieno ispano man rekomenduotą barą, kuriame, jo nuomone, vyksta geriausi nemokami flamenko visame mieste. ir tai ne planuoti šou - į sceną gali išeiti bet kuris baro klientas, jei staiga užsimanys parodyti, kaip jis šoka. tiesa, ta vieta jau irgi žinoma tarp turistų - ispanų buvo geriausių atveju pusė iš pilnos salės. ilgai laukėm veiksmo ir kai jau atrodė, kad nieko nevyks, prasidėjo. dainavo tas pats vyras, kuris prieš tai pilstė gėrimus už baro ir šoko viena moteris. ir tai buvo taip gerai, taip įspūdinga, kaip žodžiais nepapasakosi. vieną šokį atliko ir čia pat prie scenos sėdėjusios pagyvenusios ponios. jei būtume likusios ilgiau - gal ir daugiau lankytojų būtume pamačiusios ant scenos. tuo tarpu kitoje salėje, prie išėjimo dainavo ispaniškas dainas pagyvenusi moteris su rože plaukuose.

tas vakaras - vienas įsimintiniausių kelionės įspūdžių.

yra dalykų, kuriuos apibūdinti žodžiais be galo sunku. toks buvo ir tas penktasis, paskutinis sustojimas. nerašysiu kaimo pavadinimo, nes nežinau, kaip jis tiksliai rašosi, o ir žemėlapiuose jo nėra.

važiavome ten prisiklausę legendų apie vietinę pabaisą - vilką, o gal vilkolakį, o gal tiesiog žiaurų tų vietų valdytoją, kuris išžudė daug žmonių. pasirodo, legendos nepataikė - tai ne tas kaimas, ne ta vieta. kur ten pabaisos tokioje ramybėje.

ramybė yra tas sunkiausiai apibūdinamas, bet pats geriausias dalykas ten. kalnų ramybė, mažo kaimelio ramybė, nakties ir žvaigždžių ramybė. nepamenu vietos, kurioje tiesiog būti yra taip gera, kaip šitoje magic place. o kaip apibūdinsi ramybę?

kaimas ant kalnelio, gal 20 namų ir bažnyčia. 11 nuolatinių gyventojų. dailininko namas, kurį jis pats susirentė iš apleistos griuvenos. kai kurie kambariai apšviečiami žibalinėmis lempomis, nes nėra elektros. keistas namas, jaukus namas, įdomus namas. daug detalių, daugybė. ir jaukumas, persmelktas žibalo kvapo.

aplinkui kalnai, kiek akys užmato. naktimis ant jų skimbčioja keisti varpeliai - kažkokie vabzdžiai skleidžia keisčiausią gyvenime girdėtą gyvą (gyvūno) garsą. o iš kalno apačios jiems atliepia varpeliai iš po avių kaklo.

žvaigždžių - dvigubai daugiau nei Lietuvos danguje matosi. atsiguli prie bažnyčios ir stebi jas. ir taip gera, kaip seniai nebuvo, taip lengva.

artimiausias kaimas didesnis, nes turi didelį ežerą. į tą kaimą, sako, atvažiuoja žmonės numirti. gyvena savo paskutinius gyvenimo metus ramybėje ir laukia iš kalnų ateinančios mirties. prie ežero - baras, muzika, žmonės, kurie šiek tiek nerealiai atrodo po kalnų, tamsos ir ramybės. visi vieni kitus pažįsta, todėl jautiesi beveik kaip kažkieno namuose.

rytą upės tarp kalnų sukyla ir suformuoja naują kalną - debesį. ankstyvas rytas, nes reikia skubėti, nes neturi daugiau laiko pabūti šitoje magic place, į kurią pasižadi dar kadanors grįžti, būtinai. neriam į debesį, praskrodžiam kalną.

pakalne turėtų važiuoti traukinukas, mažiukas garinis traukinukas, vieno vagono, skirtas moksleiviams ir turistams. tačiau mes ne moksleiviai ir jis neatvažiuoja mūsų pasiimti - sekmadienis. dar viena priežastis sugrįžti - traukinuku reikia pravažiuoti. geriausia - link Nicos, ten gražiausios vietos.

išneriam iš debesies, kaip iš sapno. tarsi pasaulis už jo būtų sukurtas kaip vienos nakties pasaka, iš kurios teliko šiltas jausmas krūtinėj ir pasižadėjimas grįžti.

priekyje - namai.