Ko Phangan garsėja savo pilnaties vakarėliais (Full Moon Party), kurių metu sala yra pilnutėlė turistų, atvažiavusių čia pasilinksminti. Aš pasistengiu tokio vakarėlio išvengti, bet užsuku į pusmėnulio vakarėlį (Half Moon Party).

Phangan saloje gyvenu, kaip atvirutėje. Trobelė (bungalas) ant jūros kranto, palmės, smėlis, saulė. Dienos bėga greitai, nors nieko neveikiu, turbūt pirmą kartą per kelionę tiesiog ilsiuosi. Gulinėju hamake arba pliaže, vaikštinėjuosi palei pliažą, stebiu saulėlydžius ir žaidžiančius vaikus. Tiesa, ilgainiui pritrūksta veiklos, tad paskutinės dienos saloje – aktyvesnės, bet vis tiek daugiausia laiko čia praleidžiu hamake.

—

Atplaukiu į salą šeštą ryto, tad nesitikiu, kad nakvynes siūlančios moteriškės jau bus prieplaukoje. Bet jos jau čia ir pasiūlo man pigų namuką, o kai dar nusideru – jau turiu nakvynę. Be to, iki jos veža nemokamai. Tiesa, pasivažinėjimas gana smagus: pirmiausia sustojame turguje užsipirkti maisto, vėliau prie vairo sėdi viena iš moterų, kuri mokosi vairuoti. Todėl važiuojame labai lėtai ir atsargiai. Ir ilgai.

Kaip bebūtų, pasiekiame tikslą, Srithanu kaimą, prie kurio gyvensiu. Kai tetulė man aiškino, kad trobelė yra ant jūros kranto, nelabai ja tikėjau, ne už tokią kainą. Pasirodo, nemelavo. Tad gaunu savo bungalą gražiame sode ant jūros kranto. Išėjus iš jo, jau esu pliaže, o dar 10-20 metrų ir jau siekiu jūrą.

Tiesa, atvažiavau čia sausuoju sezonu, tad jūra nusekusi ir nutolusi. Norint normaliai išsimaudyti, tenka žingsnuoti toli toli į jūrą. Per potvynius, naktimis vanduo kažkiek pakyla, bet vis tiek lieka gana seklu. Kaip ten bebūtų, man kaip tik ateina nesimaudymo dienos, tad labai skųstis negaliu.

Įsikūrus bungale, prasideda tingėjimo dienos, susidarančios iš jūros, saulės, knygos, hamako, ilgesnių ar trumpesnių pasivaikščiojimų pakrante ir kasdieninių kelionių iki greta esančių maisto prekystalių ir 7eleven. Pliažai aplinkui tušti, vos vienas kitas turistas šildosi saulėje, kurortai stovi ramūs ir snaudžiantys, ir tik jų sarginiai šunys vis sukelia šiek tiek triukšmo. Šunų čia daug ir dauguma jų, man einant pro šalį, bėga pas mane lodami, bet vos pakalbinti, tampa draugiškais ir dėmesio norinčiais šunyčiais.

Mano bungalų kurorte yra ir daugiau žmonių ir jau pirmą vakarą susipažįstu su ispane Mara. Ji čia jau praleido mėnesį – bėga paskutinės dienos. Mūsų bangos sutampa, tad daug kalbamės apie viską, keliones, kiną, teatrą, socialines problemas ir pasaulio sandarą. Praleidžiame nemažai laiko kartu, Mara išsinuomavusi motorolerį, tad juo vieną vakarą važiuojame į naktinį Thung Sala turgų vakarienės, kitą vakarą – į pusmėnulio vakarėlį. Gaila, Mara išplaukia atgal į žemyną, kai mano viešnagė dar tik įpusėjusi.

Kurorte taip pat vis trainiojaisi ir kompanijos ieško senas ir barzdotas dėdė Ronaldas iš Australijos. Jis čia jau mėnesį, kiek dar bus – nežino, nes jam čia patinka. Ronaldas visada šypsosi ir visiems draugiškas ir tam tikra prasme yra šio kurorto veidas – pasisveikina ir pabendrauja su visais naujai atvykusiais. Mane užkalbina kaskart einamas pro mano bungalą ir radęs mane hamake ar kėdėj.

Vieną vakarą kurorte gyvenantys argentiniečiai išsitraukia gitaras, uždega porą žvakių ir vakaroja pajūry. Prie jų prisijungia vienas po kito daugiau kurorto gyventojų, taip pat ir aš, ir jaukiai vakarojame susėdę ratu ir kam nors vis brazdinant gitaras. Galvoju, kada paskutinį kartą vakarojau su gitara. Tikrai labai seniai.

O daugiau kurorto gyvenimas vyksta labai ramiai ir tyliai. Jį prižiūrintys vietiniai kas rytą ir vakarą laisto gėles, jų vaikai ir šunys kartais palaksto aplink namelius, o vakarais registratūroje/ restorane jie klausosi gangnam style, dažniausiai kartojamo daugybę kartų. Tiesa, mano namelis tolokai nuo jų, tad vos girdima muzika per daug neerzina. Pas mane į svečius kartais ateina katė, įsitaiso verandoje ir stebi mane, gulinčią hamake.

—

Pirmomis dienomis vaikštinėju tik palei gretimus pliažus. Dėka nusėdusio vandens, turbūt galima visą salą apeiti neįbridus giliau, nei vos virš kulkšnies. Vanduo kartais pilnas jūros ežiukų, tad vaikščioti reikia atsargiai. Dar daug uolų, mangrovių.

Bet ramus gyvenimas pabosta, o ir norisi pamatyti daugiau salos, tad paskutinėm trim dienom išsinuomoju dviratį. Brolis sakė, kad su dviračiu salą apžiūrėti gali būti nelengva – ir buvo visiškai teisus. Iki tol daugiausia mačiau kelią tik iki Thung Sala kuriame yra porą nedidelių kalniukų, bet šiaip jau jis lygus. Pirmą dieną ir važiuoju į tą pusę, kelionė neužtrunka, minu pirmyn ir atgal greitai ir lengvai. Bet pirmą kartą išvažiavus į šiaurę, suprantu, ką brolis turėjo omenyje.

Artėjant prie Haad Yao pliažų, prasideda kalniukai. Jie neaukšti, bet baisiai statūs, tad po keleto, į kuriuos įminu, tenka pasiduoti ir ridenti dviratį į viršų pėstute. Karšta ir esu visa šlapia šlaputėlė nuo prakaito ir pasiekus nusukimą į Haad Yao, kuris eina žemyn (ir atgal reikės lipti į viršų), net suabejoju, ar noriu į jį nusukti. Bet tada nusprendžiu palikti dviratį ant kalno ir pasivaikščioti iki pliažo. Pliažas toks, kaip ir visi – palmės, smėlis ir nusėdęs vanduo.

Minu toliau link Chalok Lam žvejų kaimelio. Vėlgi, į kai kuriuos kalniukus dviratį ridenu, bet pravažiavus Haad Yao situacija pagerėja. Chalok Lam kaimelis iš viso plokščias. Pasivažinėju siauromis, jaukiomis gatvelėmis, apžiūriu miestelį ir prieplauką, papietauju ir pasiilsiu pliaže.

Grįžti nusprendžiu kitu keliu, kuris eina žemynu ir, tikiuosi, mažiau kalnuotas bei prasuka pro nacionalinį parką, keletą krioklių ir šventyklą – tad galima apžiūrėti visus šiuos objektus. Prie pirmojo krioklio prisimenu, kad gi sausasis sezonas – upės vaga tai yra, o vandens – ne. Čia ateinu tuo pačiu metu, kaip grupė kitų turistų, tad juokaujame apie nematomą ir negirdimą krioklį.

Šis kelias tikrai ne toks kalnuotas ir daug lengviau įveikiamas, nei pajūrinis. Stabteliu prie budistinės šventykos, vėliau, prie kiniškos, bet šventyklų aš jau atsižiūrėjau, šitos nėra kažkuo ypatingos – tad neužtrunku. Pasiekiu nacionalinį parką su didžiausiu kriokliu saloje ir nors nujaučiu, kad ir šitas krioklys bus nematomas ir negirdimas, vis tiek einu pažiūrėti. Šitas krioklys truputuką vandens turi. Kai paieškai, paeini į šoną, pasivaikštai aplinkui. Taigi, jis ne visai nematomas, bet gana negirdimas, nes vandens srovelė tokia maža, kad visai neošia, kaip turėtų ošti kriokliai.

Na bet viešnagė nacionaliniame parke nepraeina veltui. Lipu aukštyn, aukštyn ir aukštyn ir pasiekiu apžvalgos tašką. Kur pažvelgsi, beveik vien palmių miškai, bet gražu čia, tad pagulinėju ant uolos virš Ko Phangan ir pasimėgauju vaizdais, prieš parmindama į savo bungalą.

—

Kitą dieną su dviračiu patraukiu į priešingą pusę – reikia aplankyti Had Rin, tarp turistų populiariausią paplūdimį. Didžioji dalis kelio apylygė, čia jau buvau, nes pirmą dieną atmyniau iki Thung Sala ir dar pasivažinėjau palei jūrą ir palei Baan Tai paplūdimį. Tačiau kai Baan Tai baigiasi, linksmybės prasideda – kalniukai šioje pusėje net baisesni, nei prie Haad Yao. Dar net neįpusėjusi pirmojo, jau pasiduodu, nes jis baisiai status ir gana aukštas. Čia net nuo kalno kartais ne važiuoju, o veduosi dviratį, nes stabdžiai nėra super geri, o kalnai yra super statūs. Pravažiuontys žmonės šypsosi, nežinau, ar užjausdami ir palaikydami, ar galvodami „durna turistė“. Bet aš nepasiduodu ir įveikusi visus kalnus esu Had Rin.

Čia smėliukas gražus ir vanduo gal ne tiek nusekęs, bet ir kurortų bei žmonių daug, tad visai džiaugiuosi, kad nepasidaviau bandos jausmui ir neieškojau nakvynės būtent čia. Mano bungalas ir ramybė aplink jį man daug labiau patinka, be to, tikriausiai yra daug kartų pigesnis.

Grįžti iš Had Rin, tiesą pasakius, pasirodo lengviau, tarsi kalnai į vieną pusę būtų žemesnį, nei į kitą pusę.

—

Savaitė saloje prabėga nepastebėtai. Nors kažin ar norėčiau likti daug ilgesniam laikui – nusibostų, nebeturėčiau ką veikti, bet keletą dienų nieko neveikti man patiko. Brolis sakė, kad Ko Phangan reikia tiesiog chillinti – su tuo visiškai sutinku, tą dariau ir tuo man šita sala patiko.

—

Tiesa, neaprašiau pusmėnulio vakarėlio (Half Moon Party). Vos atvykus mane sužavėjo dekoracijos, vieta buvo tikrai gražiai išpuošta. Ir žmonių čia prisirinko tiek, kiek nemaniau, kad yra saloje, nes dienomis pliažuose jų visai nesimato. Su Mara įlendame kažkur į minią ir šokame bei šokinėjame. Geriame kokteilius. Kažkuriuo metu prasideda tikrai įspūdingas ugnies šou. Ir visa tai trunka iki paryčių. Tada sėdame ant Maros motorolerio ir važiuojame per tamsą namo ir man labai patinka taip važiuoti per tamsą, nežinia ar dėl per daug kokteilių ar tiesiog, taip gera gera tuo momentu.

—

Turbūt neaprašiau ir dar kažko. Kaip jau rašiau, dienos čia susiliejo ir atskirti detales ir smulkmenas darosi vis sunkiau. Išlieka tik ramios, atsipalaidavusios atmosferos pojūtis ir noras šypsotis, pagalvojus apie Ko Phangan.

Autobusas iš Phuketos į Surat Thani važiuoja ilgai. Ir pro Khao Lak ir kažkurį nacionalinį parką, kur, tiesą pasakius, svarsčiau, ar nesustojus. Bet šioje pusiasalio pusėje prasidėjęs lietingasis sezonas atbaidė mane nuo tos minties. Tad pakeliui tik apžiūriu, kaip tos vietos atrodo iš tolo. Prisižiūriu gražių kalkakmenio (limestone) kalnų. Dar pakeliui vienu momentu pamatau dramblį. Tiesiog taip, pakelėje.

Surat Thani pasiekiu, kai dar galėčiau pagauti paskutinį greitąjį laivą į Ko Phangan, kurį man primygtinai siūlo vos išlipus iš autobuso, bet aš jau suplanavusi, kad plauksiu naktiniu laivu – sutaupysiu vieną nakvynę. Stotyje nagrinėjant žemėlapį mane užkalbina vienas dėdė, jo paklausiu, kur yra naktinis keltas ir jis mane nukreipia neteisinga kryptimi. Tiesa, tą sužinau vėliau, o dabar keliauju link ten, kur jis nurodė.

Pakeliui porą mokyklų, prie kurių pilną gatvės maisto prekystalių su įvairiausiais užkandžiais ir vaikais, juos perkančiais. Mano nuomone, nelabai gerai, kad tie visi užkandžiai išsirikiavę gundo vaikus – gi nesveika…

Vienos iš mokyklų sargas užklausia, kur žingsniuoju ir kai pasakau, kad ieškau naktinio laivo, paaiškina, kad einu ne ta kryptimi. Nukreipia ten, kur reikia. Tuo tarpu pradeda lyti ir jis man primygtinai siūlo imti tuk-tuką, bet aš paaiškinu, kad laiko turiu gerokai per daug, tad mieliau pasivaikščiosiu. Ir pasivaikščioju, stebima vietinių, kurie visi nustemba savo gatvėse pamatę turistę.

Randu paupį ir laivą, nusiperku bilietą ir palieku kuprinę, bet iki laivas išplauks, dar turiu keturias valandas. Tad einu pasivaikščioti palei upę, kurį laiką stebiu žvejus. Paskui užvalgau kažko, įtartinai panašaus į bulvinį blyną su jūros gėrybėmis, šalia prieplaukos esančiame naktiniame maisto turguje. Prie gretimo staliuko valgo du vyrukai, pasirodo, gruzinai, irgi plauksiantys tuo pačiu laivu. Įsišnekame, vėliau jie pasiūlo pasiimti alaus iš 7eleven, tad netrukus sėdime prie upės ir geriame alų. Prie mūsų prisijungia dar pora vyrukų vokiečių, irgi laukiančių to paties laivo ir taip nepastebimai prabėga laikas iki prireikia išplaukti.

Laivas įdomus – jame tiesiog pritiesta daugybė čiužinių, ant kurių miegosime per naktį. Laivas puspilnis, dauguma plaukiančių – vietiniai. Sugulame ant čiužinių ir netrukus jau miegu.

Pabundu ryte, artėjant prie Ko Pangan. Iš už salos gražiai kyla saulė.

Nors Phuketa garsėja pliažais, į juos nevažiuoju. Stabteliu čia trumpam ir tik Phuketos mieste. Netraukia manęs rusų turistų pilni kurortai ir švytintis naktinis klubinis gyvenimas. Užtai Phuketos miestukas man pasirodo visai įdomus, bent jau vertas trumpo sustojimo.

—

Plaukiant iš Ko Phi Phi į Phuketą, jūra stipriai banguoja, nors ir saulėta. Tad keleiviams išdalinami maišeliai, jei užsuptų ir vėliau pastebiu ne vieną pripildytą. Man problemų nekyla, sėdžiu sau ant denio ir mėgaujuosi kelione.

Atplaukiame į uostą, kuris tolokai nuo centro, bet vis tiek nelabai turiu ką veikti, tad vietoj to, kad imčiau taksi ar maršrutinį sunkvežimiuką, einu tuos keletą kilometrų pėstute ir apžiūriu priemiesčius. Visai įdomu, tiek kad dalis kelio eina palei labai jau dvokiantį kanalą…

Pasiekiu hostelį, dorm’e, o gal ir visame hostelyje esu vienintelis svečias. Įsikūrusi, einu apžiūrėti miestelio.

Senamiestis primena jaukius singapūro senamiestukus – dviaukščiai gražūs namukai, kurių beveik visų pirmuose aukštuose parduotuvėlės ar kavinukės. Praeinu keliomis gatvelėmis ir pasuku link kalniuko, nuo kurio turėtų atsiverti vaizdas į miestą ir salą. Tiesa, pėstiesiems kelias į kalną nepritaikytas ir tokių turbūt daug čia nėra, nes pakelėse besidarbuojantys vietiniai stebisi, kad čia vaikštinėju. Bet kalnas neaukštas ir nestatus, be to, daug pavėsio, tad pasivaikščiojimas visai malonus.

Pasiekiu apžvalgos aikštelę, kurioje pilna rusų turistų grupių. Vaizdai į salą niekuo per daug neypatingi, bet vieta graži, tad čia kurį laiką pasėdžiu žiūrėdama į tolius ir gerdama vaisių kokteilį. Ir leidžiuosi žemyn. Tiesa, pasuku kitu keliu ir apžiūriu budistų šventyklą su virš jos iškilusiu didžiuliu Buda. Čia mane užkalbina vienuolis, einantis pro šalį su trimis šunimis, paaiškinu, kas ir kur yra toji Lietuva (kaip dažnai tenka čia, Azijoje).

Dar pasivaikštau po senamiestį, bet ilgai neužtrunku. Nelabai čia yra kas veikti. Tad grįžtu į hostelį ir stumiu laiką prie kompiuterio. Sutemus dar išeinu apsukti ratą aplink miestą ir pavakarieniauti. Randu vietą, kur daro vaisių kokteilius iš visokių keistų vaisių, tad paimu iš karto du. Tuo ir pabaigiu vakarą.

Ryte pėstute nukeliauju į prie centro esančią stotį, čia sužinau, kad man reikia į kitą, toli nuo centro esančią stotį, bet į ją veža autobusas, sulaukiu autobuso ir netrukus esu pakeliui į Surat Thani, iš kur plauksiu į Ko Phangan.

Phi sala taip vadinasi turbūt dėl to, kad ten visi dviratininkai ir žmonės su karučiais vis šūkauja „pi-pi“, vietoj to, kad naudotų skambučius ar kitus signalus. Motorinio transporto ten beveik nėra, nes sala mažytė. Tai graži sala, pilna kačių ir kalkakmenio uolų. Žiūrint iš toliau ar aukščiau – tai turbūt gražiausia (ar antra gražiausia) sala iš mano aplankytų. O pliažų visų nemačiau, tie kuriuos mačiau nelabai ypatingi ar gražūs.

Į Phi Phi atvažiuoju nelaiku – lietingasis sezonas, tad lietaus gaunu daugiau, negu saulės. Turbūt daugiausia, per visą kelionę. Dėl to planus pakeičiu ir vietoj ilgesnio periodo čia praleidžiu tik porą dienų, prieš išskubėdama į rytinę pakrantę, kur lietingasis sezonas prasideda vėliau.

—

Į Ko Phi Phi plaukiu laiveliu, įsitaisiusi ant denio ir grožėdamasi apylinkėmis. Jau iš tolo matosi, kad sala bus graži – kalkakmenio uolos prideda daug žavesio. Ir miestukas gražus ir jaukus, siaurutės pėsčiųjų (ir dviratininkų) gatvelės, parduotuvėlės, kavinukės ir krūva nardymo centrų. Taip pat čia pilna kačių – pastebiu vos atvykusi į salą.

Einu ieškoti nakvynės. Beieškant gaunu pasiūlymą miegoti pas vieną vyruką lovoje nemokamai. Bet kaip nors apsieisiu. Apsinakvyndinu kambarėlyje virš vieno iš nardymo centrų. Tuo tarpu, pradeda lyti.

Išeinu į balkonėlį (kambarėlis antrame aukšte) pasižiūrėti, kas vyksta gatvėje per lietų. Kitoje gatvelės pusėje (kitame nardymo centre – jų čia per akis) sėdintis vyrukas užkalbina mane apie orą ir sako, kad tokiu oru vienintelis užsiėmimas būtų nardyti. Paaiškinu, kad baiginėjasi mano finansai, tad nardymas ne mano kišenei. Toliau šnekučiuojamės kurį laiką taip, aš balkone, jis apačioje gatvėje, kol jis pastebi, kad situacija per daug primena romeo ir džiuljetos žymiąją sceną. Tad nusileidžiu žemyn ir jis pavaišina mane arbata (bei internetu – gaunu jų wifi slaptažodį, kuris tikrai labai praverčia ateinančiomis dienomis).

Kol geriam arbatą, išsigiedrija, tad atsisveikinusi su Fabio einu apžiūrėti salos. Vis dar stebina, kiek kačių sutinku gatvėse, pliaže, visur, kur pažiūrėsiu.

Apžiūriu abu prie miestelio esančius pliažus. Lo Dalam pliažas pilnas barų ir restoranų ir, santykinai, pilnas žmonių. Priešingoje miestelio pusėje esantis pliažas tuščias, čia užsibūnu ilgiau. Begulint ir beskaitant knygą, prieina mergaitė, prašo pasaugoti daiktus, kol maudysis, o išsimaudžiusi prisėda šalia. Jai šis vakaras paskutinis saloje. Sakė, ir praėjusias keletą dienų lijo.

Įdomu tai, kad musulmoniškoje Malaizijoje Imamo, kviečiančio maldai, beveik negirdėjau, o Phi Phi saloje girdžiu nuolatos, nors čia yra vos viena mečetė…

Vakare einu maisto į turgų ir alaus į pliažą su barais. Čia vaizdas labai pasikeitęs – vanduo stipriai nusekęs, laivai guli ant smėlio, uolos kyšo, žmonės tarp jų vaikštinėjasi. Kažkaip keista matyti taip stipriai atitolusią vandens liniją.

Prisėdu viename iš barų. Begeriant alų, mane užkalbina vietinis (neištariamu vardu), besidomintis mano kelionėmis ir turintis pasiūlymų, ką gero nuveikti saloje. Vis laukiu momento, kol jis man pradės siūlyti kurio nors nardymo centro ar dar ko nors paslaugas, bet tas momentas neateina, tiesiog maloniai pasibendraujame.

—

Kitą rytą, kol šviečia saulė, praeinu pro Lo Dalam pliažą, kur nusimaudau ir tada lipu pasižiūrėti į apžvalgos tašką. Pakeliui jau užklumpa lietus, tiesa, nelabai stiprus ir labiau erzina uodai, kurių džiunglėse daugiau negu daug. Pasigrožiu vaizdais iš apžvalgos aikštelės nr 3 ir einu ieškoti kitų, bet priėjusi prie aikštelės nr. 2 pamatau, kad ji mokama. Lietus vėl pliaupia, tad už vaizdą per lietų mokėti nesiruošiu – pasuku atgal. Tiesa, dar nenulipus nuo kalno, lietus baigiasi, tad vietoj to, kad grįžčiau į miestelį, nusprendžiu išbandyti kitą taką, vedantį į ilgąjį pliažą.

Einu per džiungles, prieinu vandens rezervuarą, paskui gyvenamuosius namus, kuriuose, akivaizdžiai, gyvena vietiniai salos gyventojai. Čia užklumpa rimta liūtis, tad kurį laiką slepiuosi po vieno iš namų stogu. Galiausiai, šiaip ne taip, pasiekiu ilgąjį pliažą.

Nors lietus baigėsi, jūra nerimsta, bangos daužosi į krantą, vanduo pakilęs, tad eiti palei pliažą nėra taip paprasta. Nors likau sausa per lietų (ačiū lietpalčiui), čia tenka išsirengti iki maudymuko ir į lietpaltį supakuoti kuprinę. Taigi, nereikia net atskirai eiti maudytis – išsimaudau eidama palei jūrą.

Tuo tarpu išlenda saulutė, tad nusprendžiu ilgajame pliaže pabūti kiek ilgiau. Tiesa, vanduo po lietaus drumzlinas ir pilnas šiukšlių, tad maudytis nelabai norisi…

Kai išalkstu, ieškau kelio atgal į miestelį. Jis veda aukštyn, žemyn, per džiungles ir kurortus, kol galiausiai grįžtu į „civilizaciją“. Po pietų, grįžtu į viešbutuką, vėl pradeda lyti ir vėl pamatau Fabio kitoje gatvės pusėje, tad einu pasitrinti jo nardymo centre.

Kai vėl išsigiedrija, dar nueinu iki Lo Dalam pliažo pasimaudyti, vakare pasivaikštau po miestelį ir nusprendžiu, kad ryt važiuosiu iš čia. Nors būtų galima aplankyti dar daug pliažų čia, bet neprognozuojamas oras gadina malonumą. Tad pasitenkinsiu trumpa viešnage Phi Phi salose.

Ryte, kaip tyčia, šviečia saulė, bet savo pasiryžimo išvažiuoti nepakeičiu. Išsimaudau, atsisveikinu su sala ir pasiėmusi kuprinę keliauju į prieplauką. Gaudysiu laivą į Phuketą.

Nežinau, ką miestelio pavadinimas turi bendro su krabais, bet čia yra krabo skulptūra, tai gal kažką bendro turi… Krabi ketinau tik pravažiuoti, bet užsilikau net trims dienoms. Miestelis man patinka, nors pačiame mieste nieko labai įdomaus nėra, čia jauku ir ramu. Įdomybės yra kiek toliau nuo miesto – kalnai, uolos, salos, pliažai. Apžiūriu truputį jų, bet daugiausia laiko praleidžiu pačiame Krabyje, tiesiog ramiai ir atsipalaidavusi.

—

Atvažiavus į Krabį iš karto galiu pasakyti, kad man čia patinka. Nežinau kodėl, bet patinka. Kai mikruškės vairuotojas sako „this is center“, išlipu ir apsidairau. Nukeliauju tiesiai į paupį ir pasigrožiu tolumoje esančiomis dviem kalkakmenio uolomis – Krabi simboliu. Susirandu pigų, jaukų guesthousą, įsikuriu mėlyname kambaryje, apžiūriu gražų guesthouso sodą ir keliauju pasivaikščioti.

Apžiūriu gėlių turgų, praeinu pro kažkokį oficialų pastatą, kurio sienos iškabintos bronziniais bareljefais su Krabio istorija, užsuku į gražią baltą šventyklą, nueinu iki turbūt įdomiausių kada matytų šviesoforų – juos laiko urviniai žmonės. Tuo metu pradeda lynoti, vėliau stipriai lyti, tad lendu slėptis į pirmą kavinę ir ragauti vaisių kokteilių. Nežinau, ar įsikalbu, bet Tailande jie skaniausi.

Lietus su protarpiais pliaupia visą vakarą, tad iš kavinės užsuku į turgų nusipirkti vakarienės ir grįžtu į guesthousą. Vėliau, išlindusi iš kambario, guesthouso kavinėje randu olandę Ruth, su kuria plepame visą vakarą.

—

Kitą rytą miegu ilgai. Paskui apvaikštau aplinkines agentūras – ieškau turo trečiai dienai. Randu pakankamai pigų.

Šiandien einu pasivaikščioti ten, kur dar nebuvau. Praeinu pro shoppingo gatvę, kurioje pilna parduotuvių, apžiūriu kitą įdomų šviesoforą su gyvūnų skulptūromis ant jo. Grįžtu į paupį, randu krabo skulptūrą. Pasivaikštau palei upę, pirma į vieną pusę tolyn nuo centro, iki pradeda lynoti, tad lendu į pirmą pasitaikiusią kavinę gerti pieniškos arbatos ir užrašinėti atvirukų. Lietus netrunka, tad netrukus vėl vaikštinėjuosi paupiu, dabar jau į kitą pusę. Gražus paupys, tik ne visur sutvarkytas, kartais tenka lipti per purvus ir smėlius.

Vėl nulyja, pasislepiu prieplaukoje. Kitoje kranto pusėje matyti plūduriuojantys kaimai. Šitoje kranto pusėje randu abėcėlės parką – raidės iliustruojamos skulptūromis, tiek angliškos, tiek tailandietiškos abėcėlės.

Einu palei upę tol, kol galiu, kai nebegaliu, grįžtu į gatves. Netrukus vėl atsirandu prie turgaus, kur vėl randu maisto ir tada grįžtu į guesthousą.

Išlendu iš kambario jau vakarėjant. Prie upės vyksta renginys, reklamuojasi telekomunikacijų bendrovė. Čia vyksta koncertas, kurio pasiklausau kurį laiką. Taip pat čia vyksta gatvės maisto turgus, kuriame vėl randu ko naujo paragauti. Kol prie vienų keistų užkandėlių laukiu eilėje, stabteli pro šalį eidami du vyrukai, domėdamiesi, kas čia tokio. Kai gaunu savo porciją, pavaišinu ir juos, ragaujame keistoką desertą. Su vyrukais įsišnekame, kartu grįžtame į guesthousų gatvę ir jie pasiūlo kartu išgerti alaus. Maikas ir Robertas yra iš Kanados, bet keliauja ne kartu, tiesiog susitiko hostelyje. Pasišnekame apie keliones prie alaus bokalo.

—

Kitą rytą keliuosi anksti, nes keliausiu į turą. Guesthouso kavinėje randu dar porelę turistų, laukiančių savo turo, visi važiuojame į Keturių salų turą, bet, pasirodo, į skirtingus turus. Juos sunkvežimiukas susirenka pirmus. Maniškis atvažiuoja kiek vėliau. Kol kas jame yra tik du vyrukai vakariečiai, bet netrukus sunkvežimiukas prisipildo kinų turistų. Paskutiniai keleiviai lipa ant stogo, nes vietos nebėra.

Atvažiuojame į pajūrį, Ao Nang miestelį, čia mums išdalina lipdukus pagal kelionės tipą (turų yra visokių) ir netrukus žalieji, mano lipdukai keliaujame į laivą.

Į laivą lipti reikia stovint iki kelių vandenyje. Tiesa, vėliau kažkada išlipam į vandenį iki pusės – žodžiu, geriausia iš karto būti tik su maudymuku. Ir saugoti daiktus. Dalis keleivių lipa sėdėti ant stogo, nes laive vietos nebelabai yra. Grupėje dauguma rytiečiai – kinai, tailandiečiai, malajai.

Plaukiame link salų, sustoti turėtume keturiose iš jų. Mums vadovauja mergaitė su dviem kasytėmis – mūsų grupės gidė.

Pirmas sustojimas – Phra Nang pliaže. Pliažo gale yra šventykla, kurioje vietiniai aukoja falus deivei. Pora olų pilnos bybių, visi prie jų fotografuojasi ir džiaugiasi.

Čia taip pat galima laipioti į uolas, maudytis ir fotografuotis. Vadenyje ne taip toli stovi kalkakmenio uola, pagražinanti nuotraukas. Aš nueinu iki falų olos, o paskui tiesiog maudausi, kol ateina laikas grįžti į laivą.

Antras sustojimas – Poda saloje. Tiesa, prieš išlipant gidė surenka iš visų mokestį už patekimą į salą, bet aš atsisakau jį mokėti – man perkant turą žadėjo, kad visi mokesčiai įskaičiuoti. Gidė per daug nesispyrioja – turbūt ir taip susirenka pakankamai pinigų.

Šioje saloje pirmiausia papietaujame. Pietus atvežė su mumis, gauname ryžių, vištienos, daržovių. Visai skanu ir tikrai sotu.

Toliau yra laiko apžiūrėti salą, bet žiūrėti čia nėra ką, tad tiesiog užsiimu gulėjimu pliaže. Porą kartų vietiniai manęs paprašo su jais nusifotografuoti. Tarsi gražių uolų jiems neužtektų…

Toliau plaukiame į Tub salą, kuri yra sudaryta iš dviejų uolų, sujungtų smėlio juosta. Taip pat atoslūgio metu ši mažytė sala sujungta smėlio taku su didele sala greta. Dabar potvynis, tad sujungimo nematyti, bet žmonės vis tiek juo eina, brisdami į vandenį maždaug iki pusės.

Šioje saloje gerai pasimato, kiek daug turistų važiuoja į šituos turus. Ji mažytė, tad visi koncentruojasi ant tos pačios smėlio juostos, kuri pilna žmonių. Čia sustojame per ilgam laikui – nėra ką šioje saloje veikti…

Kai ateina laikas išplaukti – laivo nėra ten, kur jis buvo paliktas. Kartu su dar pora žmonių iš laivo laukiame – gal jis išplaukė, bet grįš? Galiausiai pamatome dar keletą žmonių iš laivo, kurie eina kažkur į šoną už vienos iš uolų – pasirodo, laivas priparkuotas ten. Matyt, tailandietiškai buvo pasakyta, kur laivo ieškoti, bet nesuprantantiems kaip jį reiktų rasti – nežinau. Dėl to ir užtrunkame, kol gidė sugaudo visus tokius, kaip mes, pasimetusius…

Iš čia plaukiame link paskutinės – Vištos salos. Čia į krantą nelipame, bet gauname kaukes ir galime snorkelinti. Pirmą kartą snorkelinu ne krištolo skaidrumo vandenyje, tad reik priprasti. Žuvų ir koralų čia galima daug pamatyti, bet nieko labai ypatingo.

Po šios pramogos jau turas baigiasi – plaukiame atgal. Dar pakeliui atgal gauname užkąsti arbūzo. Atplaukiame, susodina mus į autobusus ir sunkvežimiukus ir ilgai netrukus atsirandu vėl savo guesthouse. Pradeda lyti, tai išlendu tik iki turgaus nusipirkti vakarienę. Guesthouso kavinėje kompanijos irgi nerandu, tai einu anksti miegoti. Ryt plauksiu į Ko Phi Phi.

Iš Penango į Tailandą važiuoju traukiniu. Na, pirma persikeliu keltu, kuris, beje, nemokamas – į Penangą keltis kainuoja, o atgal grįžti – ne. Iš kelto stebiu ne tik miestą ir laivus, bet ir meduzas, kurių, didesnių ir mažesnių, pilnas vanduo.

Traukinių stotyje tenka palaukti porą valandų. Aplink statybos, tad eiti kažkur pasivaikščioti netraukia. Jau ir taip paklaidžiojau ratais, kol stotį radau, nes dėl statybų, rodyklių nurodytos kryptys nebeveikia.

Pagaliau įsėdu į traukinį. Važiuoju iki Hat Yai, bet stotyje bilietą parduoda tik iki pasienio. Įdomu, nes į Bangkoką bilietą nusipirkti galima, o štai į pirmą didesnį pasienio miestą – ne. Bilietą likusiai kelionės daliai tenka pirkti pasienio stotyje, kur ir šiaip maišalynė su visa pasų kontrole, o dar gerai paklaidžioju, kol randu kur tą bilietą pirkti.

Su manimi taip pat paklaidžioja vienas australas, irgi važiuojantis tik iki Hat Yai. Vėliau traukinyje susėdam kartu ir pasišnekučiuojam tas 20 minučių, kurias liko nuvažiuoti iki Hat Yai.

Hat Yai pasiekiame vakare, kai jau tamsu. Ir po pirmų 10-ties minučių mieste, man dar beieškat viešbučio, čia dingsta elektra. Neveikia šviesoforai, neveikia gatvės apšvietimas… Einant gatve viena moteriškė primygtinai bando mane įkalbėti prisėsti prie jos ir pralaukti, kol atsiras šviesa, nes dabar gatvėmis vaikščioti nesaugu. Gerai, kad nepasiduodu, nes pigų guesthousą randu už 5 minučių, o šviesa ir elektra neatsiranda dar keletą valandų.

Guesthouse sako, kad elektra dingo visame šiauriniame Tailande. Taip ir nesužinau, kas nutiko.

Į tamsias gatves eiti kažkaip nesinori, tad vakarą praleidžiu guesthouso kambaryje, o anksti ryte išvažiuoju – tiek to Hat Yai ir tepamatau. Elektra atsiranda apie vidurnaktį.

Į Krabi važiuoju su mikroautobusu, pilnu vietinių. Įdomu, ar jie už kelionę mokėjo tiek pat, kiek ir aš?

Pakeliui į Krabi, netikėtai pasijuntu, lyg grįžusi namo ir važiuojanti Vilnius-Kaunas plentu. Palmės dingusios iš pakelės, visur žaliuoja beveik lietuviški miškai, tiesus asfaltuotas kelias su skiriamąja juosta ir namai, sandėliai bei degalinės ne ką tesiskiria nuo lietuviškųjų. Tik neperskaitomi tailandietiški ženklai ir karts nuo karto pakelėje pasirodantys karaliaus portretai primena, kur esu iš tikrųjų. Žinoma, įsižiūrėjus ilgiau ir atidžiau, atsiranda vis daugiau skirtumų, bet vis tiek bendras panašumas stebina, tiesa abejoju, ar jis tikras, ar aš tiek pripratau prie Azijos kraštovaizdžio, kad jį jau laikau savu…

Staiga iš už medžių išlenda kalkakmenio kalvos ir bet kokia mintis apie „kaip namie“ dingsa.

Penange gal ir nebūčiau tiek ilgai buvusi, jei nereikėtų pasidaryti vizos. Bet nesigailiu – Džordžtaunas jaukus ir gražus, sala didelė ir ne viską čia spėjau aplankyti, o be to couchsurferis Deividas buvo daugiau nei puikus ir parodė man čia ir aplinkui daugybę įdomių dalykų. Tad galiausiai išvažiuodama iš Penango, gailėjausi, kad taip greitai.

Be to, Penango virtuvė ne veltui giriama – kiek skanaus maisto prisiragavau…

—

Kartu su Nolwen pasiekiame Penangą apie pusę šešių ryto. Tad nusprendžiame pirmiausia pasitrinti stotyje, kol išauš ir bus galima traukti į miestą. Užsilipame į stotį ir randame masažinius krėslus – tad prisėdame minkštai ir patogiai. Deja, po kažkiek laiko, krėslai pradeda pypsėti – reikalauti pinigų (čia tie krėslai, kur įmeti kažkiek pinigų ir jie kurį laiką vibruoja). Tačiau ant gretimų krėslų įsitaisę vyrukai atranda būdą tą įkyrų pypsėjimą nutildyti – išjungia krėslus iš rozetės. Tuo pačiu ir mobilius telefonus galima pasikrauti…

Krėsluose pasėdime iki septynių ryto, tada išsiaiškiname, kokį autobusą reikia pasigauti, kad pasiektume Džordžtauno centrą ir einame į lauką. Čia sėdime beveik valandą, kol atvažiuoja autobusas. Tuo tarpu klausomės, kaip kažkoks vyras į mikrofoną dainuoja „teksiteksiteksiteksi – frazė malajų kalba – teksiteksiteksiteksi“ kaskart, kai į aikštelę atvažiuoja autobusas.

Galiausiai sulaukiame autobuso, atvažiuojame iki Komtar – transporto ir prekybos centro. Čia randame indišką valgyklėlę ir labai skanius pusryčius (tik arbata gerokai persaldinta).

Deividas, pas kurį nakvosiu, dirba, tad keliaujame ieškoti Nolwen viešbučio – ji pasisiūlo pasaugoti mano kuprinę. Ji pati nesiruošia niekur eiti ir nieko rimto veikti, nes yra stipriai nudegusi nugarą ir nori tiesiog pailsėti. Be to, ji jau buvo Penange. Siauromis gražiomis gatvelėmis atkeliaujame iki jos viešbutuko, palieku kuprinę ir išeinu tyrinėti miesto.

Noriu susirasti infocentrą ir išsiaiškinti, kur yra Tailando ambasada ir kaip ją pasiekti. Daugmaž žinau, į kurią pusę turėčiau eiti, tad keliauju mažomis jaukiomis gatvelėmis, vėliau – palei britų paliktus pastatus ir galiausiai pasiekiu infocentrą.

Čia tuo metu yra tik valytoja, kuri angliškai nekalba, bet sugeba pasakyti, 15 minutes – suprantu, kad tiek reik lukterėti. Laukiu. Sulaukiu, man pasako, kur ir kokį autobusą gaudyti, duoda žemėlapį.

Užtrunku, kol surandu autobusą, vėliau – kol jo sulaukiu, jie čia važinėja gana retai. Tiesa, informacijos mergaitė nebuvo visai teisi – autobusas nevažiuoja iki ambasados, bet važiuoja santykinai nelabai toli. Tad atvažiuoju į nepažįstamus rajonus ir bandau ieškoti ambasados. Kiek paklaidžiojus apie mokyklas ir prabangias vilas, randu ambasadą – bet esu per vėlai. Paraiškos vizoms priimamos iki 12 val, o dabar yra 12:20. Teks laukti pirmadienio…

Keliauju atgal į centrą. Kiek paklaidžioju (vėl), kol randu autobusą atgal – jis važiuoja visai iš kitos vietos, nei autobusas pirmyn. Kaip ten bebūtų, centrą pasiekiu. Dar turiu porą valandų iki Deividas baigs darbus, tad apsuku dar ratą per kinų ir indų miestukus (Chinatown, Little India) ir grįžtu pas Nolwen į viešbutį. Išgeriame arbatos, paplepame – ir man jau laikas eiti.

Deividas nurodė susitikimo vietą prie Bolivudo guesthouso. Ateinu ten kiek anksčiau, nei reikia, pradeda lynoti, tad slepiuosi po guesthouso stogeliu. Išlenda pasišnekėti guesthouso šeimininkas, išsiklausinėja (mandagiai), kas esu, ką čia veikiu, ko laukiu. Nors bandau išaiškinti couchsurfingo idėją, jis, akivaizdžiai, įsivaizduoja, kad aš nakvosiu pas internetinį „boyfriendą“. Kol tas „boyfriendas“ nepasirodo – abu nustembam, sužinoję, kad Deividas yra jo pusbrolis.

Deividas dirba minibuso vairuotoju, pasiima mane su minėtu minibusu ir važiuojame link jo namų – Batu Ferringhi. Tačiau pakeliui pakliūname į kamštį, tad Deividas pasiūlo apsukti ratą aplink miestą ir pavalgyti. Važiuojame ir Deividas pasakoja tai vieno, tai kito pastato istoriją. Sustojame Mažojoje Indijoje, kur užeiname pavalgyti. Deividas yra indas, tad artimiausiomis dienomis būsiu detaliai supažindinta su indiška virtuve.

Po vakarienės parvažiuojame į Deivido kambarėlį. Jis gyvena daugmaž pašiūrėje, plonos betoninės sienos, skardinis stogas, tarpai tarp sienos ir stogo, kuriais landžioja žiurkės (vieną pamatau vos atvykusi) ir žiauriai karšta viduje, kai kaitina saulė. Bet yra pora lovų, dušas – ko dar gali reikėti?

Vakarą praleidžiam Deividui pasakojant ir rodant savo couchsurferių ir dviratininkų nuotraukas. Jis tikrai nuoširdžiai džiaugiasi savo svečiais, juos prisimena, prisimena, ką su jais veikė. Jis pats, kai sveikata pradėjo šlubuoti, ėmė važinėti dviračiu, kad pasportuotų. Ilgainiui pradėjo sutikti užsieniečius dviratininkus (sakė, kad iki pradėjo bendrauti su užsieniečiais, galvojo, kad visi balti žmonės yra britai) ir pats nusprendė pabandyti dviračiu apminti vieną kitą užsienio šalį. Pradėjo nuo gretimų – Tailando, Kambodžos, Vietnamo, Indijos ir pan, o vėliau, išėjęs į pensiją apkeliavo dalį Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir visur – dviračiu. Daug man pasakojo apie savo nuotykius, sutiktus žmones. Grįžęs po kažkurių kelionių jis pradėjo kviesti sutiktus dviratininkus pas jį pernakvoti. Vėliau atrado couchsurfingą. Ir yra aktyvus narys.

—

Kitą rytą keliamės labai anksti – Deividas suplanavęs visą dieną. Važiuosime į jo gimtąsias vietas netoli nuo Penango salos.

Kai susiruošiame ir papusryčiaujame, Deividui neįtinka mano apranga, sako, maikė per daug nutrinta. Primygtinai siūlo apsivilkti jo duotą maikę. Pradžioje nesuprantu, kur problema, bet Deividas aiškina, kad susitiksime jo draugus ir jam svarbu, kad gerai atrodyčiau. Pasiduodu ir velkuosi jo duotą maikę.

Sėdame į Deivido seną paklebusią mašinytę ir važiuojame. Iki tos vietovės, kurią turime pasiekti, ilgas kelias autostradomis. Pravažiuojame krūvas gamyklų, vieną kitą miestelį ir galiausiai atvažiuojame iki pirmojo sustojimo.

Pirmas sustojimas – molinių puodų dirbtuvėse. Čia gaminami tradiciniai indiški puodai, kuriose tradiciškai buvo gaminamas maistas, bet dabar dažniausiai jie naudojami tiktai religinių ar tradicinių švenčių metu. Taip pat čia gaminamos aliejinės lempos hindu šventykloms ir namams, tokią lempą pabandau pagaminti ir aš. Vienas iš darbininkų užleidžia man savo vietą ir iš trečio karto padarau pusėtiną lempą. Deividas visą laiką fotografuoja.

Po molio dirbtuvių, keliaujame toliau. Nusukame nuo pagrindinių gatvių į siaurus keliukus ir važiuojame per kaimus ir plantacijas. Stabtelime vienoje ir Deividas man parodo, kaip atrodo palmių, iš kurių gaminamas palmių aliejus, vaisiai. Ir kaip imamas jų derlius. Įdomu. Pagal palmės aukštį Deividas gali pasakyti jos amžių. Derlius nuo tokių palmių imamas kas porą savaičių ir tol, kol jos užauga per aukštos, kad pastangos būtų vertos vaisiaus. Atsižvelgiant į palmės aukštį, jų lapai, po kuriais slepiasi vaisius, nukertami trim skirtingais įrankiais. Ir jei vaisių pasiekti kai palmė žema, nėra labai sunku, nuo aukštų palmių nuimi vaisių gali tik specialistai. Deividas pasakoja, kad daugumoje plantacijų dirba darbininkai iš Indonezijos ir jiems mokama kažkiek ten centų už kiekvieną vaisių.

Važiuojame toliau. Stabtelime netoli upės ir Deividas klausia, ar mačiau kada beždžiones plaukiančias. Iki šiol net nesusimąsčiau, ar beždžionės plaukti moka, tad tikrai nemačiau. Prie upės už poros dešimčių metrų nuo mūsų sėdi keletas makakų, Deividas šūkteli, kad išgąsdintų jas ir jos pradeda plaukti į kitą upės pusę. Štai ir pamačiau beždžiones plaukiančias.

Toliau važiuojame per laukus ir pro žuvų auginimo tvenkinius. Kai kur stovi keistos formos dideli pastatai, Deividas papasakoja, kad šitie namai yra skirti kregždėms, jos viliojamos viduje sukti lizdus, kuriuos paskui žmonės surenka ir verda kregždės lizdo sriubą iš jų, prabangų delikatesą. Prie kai kurių iš šių pastatų leidžiami įrašyti kregždžių balsai – kad priviliotų daugiau paukščių. Stabtelime prie vieno jų pasiklausyti.

Atvažiuojame į žvejų kaimą. Sustojame prie geldelių iškrovimo vietos, Deividas parodo jų valymo aparatą, bet darbai čia jau baigti, pavėlavome. Šalia yra laivų dirbtuvės su nauju įpusėtu laivu.

Atvažiuojame į prieplauką-žuvų turgų. Čia žvejai atvyksta su laimikiu ir iš karto jį parduoda. Vienos žuvys populiaresnės, kitos niekam neįdomios. Kai kurios žuvys išverstos tiesiog į krūvą ant žemės, uždėtas popierėlis su kaina – prašom pirkti. Ir perka žmonės.

Netrukus lipame virš turgaus, kur yra pora kavinukių ir čia geriame arbatą, prieš judėdami tolyn.

Toliau programoje – pietūs. Važiuosime pietauti pas Deivido draugą, tiesa, pakeliui ieškome, kur čia nusipirkti karių. Deividas galiausiai randa jį tenkinančius ir važiuojame ieškoti jo draugo. Randame draugą, paruošiamas maistas ir pirmą kartą ragauju Todį – kokosų vyną, kaip jį apibūdina Deividas, bet tai ne visai vynas. Gamybos technologiją pamatysiu vėliau.

Pietaujant išmokstu valgyti rankomis (be įrankių) indišku būdu. Deividas giria, kad darau tai gana vykusiai. Maistas labai skanus.

Papietavę tęsiame ekskursiją. Atvažiuojame į medžio anglies gamyklą. Čia iš mangrovių gaminama anglis. Pirmiausia valdžios atstovai sužymi medžius, kuriuos galima kirsti, tada medžiai kertami ir laivais gabenami iki krosnių, čia basliai sustatomi į didžiulę krosnį ir lėtai dega keletą dienų, kol suanglėja, bet nesudega. Kartu su mumis procesu domisi vaikų ekskursija, kuriems aš vienu momentu esu įdomesnis objektas, nei tos krosnys.

Toliau važiuojame pro kaimus ir plantacijas. Stabtelime prie vienos iš hindu šventyklų pasigrožėti ir traukiame toliau. Pravažiuodami apžiūrime, kaip statoma žuvų ferma, kuri vėliau bus ištempta į vidurį upės. Ir galiausiai atvažiuojame į mangrovių mišką. Čia, vėlgi, pilna vaikų, jie dalyvauja projekte „Pasodink mangrovę“. Mes turime alaus ir samosų, tad įsitaisome miške ir grožimės aplinka ir ramybe. Karts nuo karto girdėti keistas pokšėjimas – Deividas papasakoja, kad su tuo garsu mangrovės sėkla atsiskiria nuo medžio, krenta ir sminga į dumblą.

Dar apžiūrime vietinio mero namą, įsitaisiusį gražioje vietoje mangrovių parke ir keliaujame toliau. Važiuojame per plantacijas, kurios man atrodo tarsi vasaros stovyklos – mediniai nameliai, įsitaisę tarp medžių ir gėlių. Čia gyvena palmių aliejaus plantacijų darbuotojai ir jų šeimos, daugiausia iš Indonezijos. Deividas pasakoja, kad taip dauguma indų atvažiavo į Malaiziją, kai britai čia įkūrė koloniją. Jiems buvo pasiūlomas namas, vaikams – mokykla, žmonoms – šventykla, vyrams – todžio baras. Ko daugiau norėti? Geras gyvenimas, tiek, kad toli nuo gimtos šalies.

Važiuodami per upę, stabtelime ant tilto pasigrožėti žuvų fermomis ir žvejų miestelių. Tada užvažiuojame į sūdytų kiaušinių gamyklą. Čia molio ir druskos pagalba gaminami virti sūdyti kiaušiniai. Nežinau, man visa technologija pasirodė pernelyg sudėtinga, turint omenyje, kad kiaušinį galima tiesiog išvirti ir užsibarstyti druskos, bet Deividas sakė, kad tai yra labai populiari prekė, ypač tarp kinų. Mane turbūt labiau sudomina ne kiaušinių sūdymo būdas, o prietaisas, automatiškai išrūšiuojantis kiaušinius pagal dydį.

Toliau keliaujame į Todžio plantaciją, kur Deivido draugas, pas kurį pietavome, parodys, kaip gaminasi tas „vynas“. Atvažiuojame, kai jis jau darbuojasi medyje – užsilipęs į palmę. Todis išgaunamas panašiai, kaip sula, tik ne iš kamieno, o iš „gėlės“, kaip sako Deividas. Toji gėlė pavirstų ilgainiui į kokoso riešutą, bet tam tikru momentu nugenėta, ji pradeda leisti sulą – Todį. Jis nurenkamas du kartus per dieną, ryte ir vakare, iš ant „gėlės“ pakabintų puodynių.

Pažiūrėję, kaip darbuojasi Deivido draugas, prisėdame čia pat esančiame „bare“ – pora stalų ir daug nuolatinių lankytojų. Gaunu poros rūšių Todžio paragauti – jauno ir pastovėjusio. Pastovėjęs todis įgauna daugiau laipsnių. Deivido draugas vėliau dar atneša stiklinę specialaus todžio for free specialiai man (ir jis tikrai skaniausias iš ragautų).

Deividas čia dažnai atsiveža savo svečius, bet vis tiek esu atrakcija kitiems baro klientams. Su manimi fotografuojamasi arba aš fotografuojama, esu vaišinama užkandžiais ir gaunu dovanų vietinį cigarą (vėliau išbandome į su Deividu).

Tuo tarpu Deividui paskambina jo draugai, esantys kitame Todžio bare, tad netrukus važiuojame ten toliau ragauti todžio (jau būsiu išgėrus jo porą litrų). Šitie draugai daugiau kalba angliškai, tad man įdomiau, tiesa, netrukus pradeda baisiai pulti uodai, be to jau temsta ir mūsų laukia ilgas kelias namo, tad neužsibūname. Gauname todžio „į namus“, kurį Deividas duoda man palaikyti – pasirodo, todis leidžia daug dujų, tad sandariai uždarytas butelis gali net sprogti, arba atidaromas šauti geriau, nei stipriai pakratytas šampano butelis…

Atgal kelias ilgas, bet galiausiai parsirandame namo. O ten randu dovanėlę – žiurkės patikrino mano daiktus. Apgraužė odinius mano prakaito prisigėrusius sandalus, pragraužė skylę kuprinėje, kad pasiektų ten buvusį sausainį. Net prakando dantų pastos tūbelę. Tiesa, ne visos pergalės žiurkių pusėje – tualete Deividas randa vieną, kuri užvalgė jo paliktų nuodų ir neišgyveno…

Prieš eidami miegoti dar pribaigiame todį. Šiandien Deividas man rodo ne couchsurferių nuotraukus, o įvairius video iš jų viešnagių, daugiausia kaip kas nors šoka.

—

Kitą rytą Deividas išeina anksti į darbą, palikdamas mane pamiegoti. Kai esu jau atsikėlusi – grįžta su pusryčiais. Jo ofisas šalia namų ir šiuo metu nėra jokių užsakymų ar nurodymų, tad galime ramiai papusryčiauti.

Po pusryčių jis man duoda dviratį ir išminu apžiūrinėti Penango salos. Pirmiausia minu tolyn nuo Džordžtauno, link nacionalinio parko. Atmynusi, apžiūriu žemėlapį, bet nusprendžiu, kad vis tik į vidų neisiu. Pasiekti ką nors įdomaus reiktų trekinti porą valandų, o tuo tarpu susitariau šiandien papietauti su Nolwen. Tad parką palieku kitam kartui ir vietoj jo pakeliui atgal į Batu Ferringhi, užsuku į pliažą. Čia išsimaudau ir pagulinėju ant smėliuko. Ir minu į Džordžtauną.

Minu per kalnus ir kalniukus. Pakeliui stabteliu pasigrožėti plūduriuojančia mečete, kuri visai ne plūduriuoja, o yra pastatyta virš vandens ant pastolių. Mindama toliau, išgirstu mušamus būgnus, tad užsuku pažiūrėti, kas dedasi netoli kelio esančioje induistų šventykloje. Vienas dėdė paaiškina, kad vakare vyks fire walking, nelabai suprantu, kokį čia ėjimą su ugnimi jis turi omenyje, bet įsidėmiu vietą, kad vakare galėčiau grįžti.

Minant toliau užklumpa liūtis, tad bėgu slėptis po stogu. Čia sutinku taip pat nuo lietaus su dviračiu besislepiančią vokietę merginą. Ji, pasirodo, gyvena Džordžtaune. Labai stebisi, kad atvažiavau iš Batu Ferringhi, bet gi atstumo tik kokie 15 km…

Kai lietus liaujasi, atsisveikinu su vokiete ir minu susitikti su Nolwen. Randame ramią valgyklėlę pietums. Jos nugara jau beveik nebeskauda nuo nudegimų, tad rytoj Nolwen keliaus jau į Langkawi salą. Tad po pietų atsisveikiname, bet pasižadame pamėginti dar kartą susitikti kur nors Tailande.

Po ilgų pietų ir pasivaikščiojimo, pradedu minti atgal – vistik ilgas kelias. Grįžtu į Batu Ferringhi dar prieš Deividui baigiant darbą. Jau atsidarinėja čia veikiantis naktinis turgus, tad pasitrainioju po jį.

Deividas grįžta, bet jis dar turi darbo – nuvažiuoti iki oro uosto. Pasakau jam apie ugnies ėjimą, pasiūlo pametėti iki ten ir pasiimti vėliau, grįžtant. Taip ir padarome.

Šventė prasideda dar gatvėje, pilnoje šokančių žmonių. Taip pat čia eina keista procesija – pirma eina vyras, pribadytas adatų ir jo nugara suvarstyta kabliais, prie kurių pririštas virves laiko kitas vyras, atrodo, lyg jis vestų kokį gyvulį už pavadžio. Priėjus prie šventyklos suprantu, kas yra tas fire walking – vaikščiojimas per žarijas. Prie šventyklos padarytas žarijų takas, per kurį eina basi žmonės. Vieni greitai perbėga, kiti lėtai pereina. Kiti tiesiog eina ratais aplinkui. Įdomus, keistas reginys. Vaikščiojimas per ugnį užtrunka apie valandą, kol pereina visi norintys (pasiruošę). Vėliau Deividas pasakoja, kad ruošiantis šiam ėjimui žmonės daug meldžiasi ir pasnikauja.

Baigus ėjimą, šventė nesibaigia – gatvė vis dar pilna šokančių žmonių. Surandu draugą, kuris man aiškina, kas kur vyksta, o vėliau nusiveda pavalgyti – visi šventės dalyviai vaišinami maistu, ragauju labai skanų vegetarišką karį. Paskui dar pabandau indiškus saldumynus, bet jie man gerokai per saldūs.

Ateina laikas grįžti į gatvę, kur mane pasiims Deividas. Jis atvažiuoja kartu su klientais – dviem britais, kuriuos paėmė iš oro uosto ir veža į viešbutį. Pasišnekame su britais apie Penangą, vienas iš jų čia jau ketvirtą kartą.

Grįžus pas Deividą, padedu jam kompiuteriniais klausimais – jis nusipirkęs naują laptopą su windows 8 ir nemoka jais naudotis. Suinstaliuoju vieną kitą jam reikalingą programą, pamokau vieną kitą triuką. Ir einame miegoti.

—

Šiandien pirmadienis, tad važiuosiu į ambasadą darytis vizos. Deividas pametėja mane iki ambasados, tiek, kad valanda per anksti, tad pasivaikštau po apylinkes. Šis rajonas pilnas prabangių vilų su dideliais sodais ir dažnai didelėmis tvoromis, pro kurias nedaug kas matosi… Grįžtu prie ambasados 10 minučių prieš atidarymą ir jau randu laukiančių žmonių. Su viena mergina užmezgame kalbą, ji dirba Džordžtaune ir į Tailandą važiuos darbo reikalais.

Ambasada atsidaro, užpildau dokumentus ir labai apsidžiaugiu sužinojusi, kad visa bus padaryta jau šiandien popiet. Belieka kažkur pralaukti tas keletą valandų.

Keliauju iki netoliese esančių budistinių šventyklų. Jos yra dvi, vienoj gatvės pusėj Tailando budistų, kitoje – Birmos. Pirma užeinu į Tailando – šventykla ne itin įspūdinga, turint omenyje, kad jų mačiau nemažai. Birmos įdomesnė – teritorijoje pilna keistų, spalvingų ir gana kičinių skulptūrų. Be to, čia yra nemažai žmonių, norinčių fotografuotis su manimi. Dar vienam pastate galima užkilti ant stogo ir pasigrožėti apylinkėmis.

Po šventyklų keliauju iki netoliese esančio pajūrio, susirandu maisto ir tiesiog pasėdžiu prie jūros skaitydama knygą iki ateina laikas keliauti atgal iki ambasados. Čia gaunu vizą ir keliauju į Džordžtauną.

Šiandien Džordžtaune noriu pamatyti žymiuosius lietuvių autoriaus grafičius. Tad susirandu informaciją, kur jie slepiasi ir einu grožėtis. Kiek keista, kai vienas iš žinomiausių Penango vaizdų – mergaitės ant dviračio yra lietuvio darbas… Apžiūriu šį ir kitus jo darbus ir kai jau nebeturiu ką veikti, skambina Deividas, klausdamas, kur esu. Jis pasiima mane su minibusu ir važiuojame paimti poros klientų, kuriuos reikia parvežti į Batu Ferringhi.

Parvažiavę namo, persėdame ant motociklo ir važiuojame prie jūros gerti alaus. Pakeliui Deividas nuperka alaus ir kibirą ledo. Pirmiausia užkylame ant kalno, kur yra užtvankos sukurtas ežeras. Gražu, bet nėra kur prisėsti, tad leidžiamės prie jūros ir čia atsidarome po pirmą alų. Vakaras, ramu, laiveliai supasi ant bangų.

Miestelyje, prie kurio geriame alų, vyksta naktinis turgus, tad keliaujame jo apžiūrėti. Taip pat čia išragaujame daug įvairių maistų, kurių dar neragavau, visokių ten mėsų ant pagaliuko bei keistokų blynų. Ir tada važiuojame atgal, tiesa, pakeliui dar stabtelime kitoje vietoje, kur tarp ant kranto iškeltų laivų išgeriame po antrą alų. Dar po vieną alų išgeriame grįžę į Deivido kambarėlį, prieš eidami miegoti.

—

Šis rytas jau paskutinis Penange. Deividas pavežėja iki miesto, kur drauge papusryčiaujame ir jam reikia važiuoti dirbti. Aš, prieš eidama į keltą, dar užsuku apžiūrėti seno kiniško rajonėlio, buvusios prieplaukos – Chew Dock. Mediniai namukai ir susiraukusios kinės bobulės kuria jaukią atmosferą, tad prieplaukos gale pasėdžiu dar truputį, pasimėgauju saule ir paspoksau į medūzas, kurių čia pilna. Ir keliauju į keltą.

Dar belaukiant laivo iš Perhentian salų į krantą, susipažįstu su Nolwen, kuri yra prancūzė/ ispanė. Sutampa ne tik mūsų kelionės tikslas, bet ir požiūriai, tad greitai sulimpame į krūvą. Atplaukusios į krantą, randame autobusų stotį, kur Nolwen perka, o aš patvirtinu bilietą ir belieka sulaukti autobuso. Tiesa, paskutinis laivas iš salos plaukia ketvirtą, o autobusas į Penangą išvažiuoja tik aštuntą, tad turime daug gražaus laukimo.

Įsitaisome ant suoliukų prie stoties. Čia trainiojasi taksistai, ieškantys klientų ir prieš mūsų akis atsidarinėja naktinis maisto turgus. Taksistai ir kiti vietiniai vis pabando mus pakalbinti, domisi iš kur ir į kur važiuojame, kai kurie nustemba, kad iš šio miestuko yra autobusas į Penangą.

Po vieną einame patyrinėti maisto turgaus ir išbandyti dar naujų maistų. Viskas labai skanu.

Prie mūsų stabteli pro šalį einanti britė, ji jau keletą metų gyvena Langkawi saloje. Žada visokeriopą pagalbą, jei ten atvažiuosime (aš nevažiuosiu, Nolwen važiuos). Moteriškė smagi ir draugiška, pasidalina istorijomis apie gyvenimą Malaizijoje.

Vėliau, jai nuėjus, prie mūsų prisėda vokietis, jis laukia autobuso į Kuala Lumpurą. Nowlen gyvenusi Vokietijoje, tad jie įsišneka vokiškai. Kurį laiką pasaugom jo kuprinę, kol jis bėga fotografuoti naktinio turgaus.

Kai sutemsta ir nusibosta laukti, autobusas pagaliau pasirodo. Tiesa, „tiesioginis“ autobusas į Penangą (kaip sakė perkant bilietą) iš tiesų yra autobusas su persėdimu Kota Bharu mieste. Tad dabar važiuosime tik iki Kota Bharu.

Autobuso vairuotojas garsiai užleidžia disco muzikikę, važiuojame naktiniu miestu ir kalbamės apie šį ir tą. Kota Bharu persėdame jau į teisingą naktinį autobusą ir ankstų rytą pasiekiame Penangą.

Perhentian salos yra dvi, didžioji ir mažoji, bet aplankau tik vieną, kitą tik apžiūriu iš laivo. Aš apsistoju porai dienų mažojoje saloje Kecil, kur yra vos pora pliažų su krūva kurortų. Sala nedidelė, bet gana užgulta turistų, nors infrastruktūra dar kol kas tik vystosi ir elektra ar belaidis internetas yra toli gražu ne visur ar ne visą dieną. Čia pagrininis užsiėmimas yra gulėti pliaže ir snorkelinti (nardyti su kauke), daugiau nelabai yra kas veikti, bet snorkelinant galima pamatyti daug visko įdomaus. Žodžiu, sala labai tinkama ieškant ramybės.

—

Iš Kamerono kalvų į salas važiuoju nusipirkusi bendrą bilietą laivui ir mikruškei. Mikruškė tikrai maža ir nepatogi, o kelionė trunka ilgai, ilgiau nei žadėjo, kai pardavė bilietus. Mūsų joje 10, didžioji dalis – prancūzai, beveik neprašnekantys angliškai.

Kaip bebūtų, galiausiai atsiduriame pakrantės miestuke, kur gauname bilietus į laivą, susimokame nacionalinio parko mokestį ir mus išdalina į du laivus, vienas plauks į vienus pliažus, kitas į kitus. Aš nusprendžiu plaukti į mažosios salos ilgąjį pliažą, kur turėtų būti didžiausias pasirinkimas kurortų (ir, tikiuosi, normaliausios kainos). Laive susipažįstu su Anuk – olande, kuri taip pat keliauja viena. Ji taip pat plaukia į tą patį pliažą, tad susimetame ir nutariame kambario ieškoti kartu.

Mūsų pliažas paskutinis. Prieš tai sustojame dviejuose kituose, kur laivelis stabteli ir keleivius išleidžia prie prieplaukos. Galiausiai liekame tik keturi. Kai atplaukiame į ilgąjį pliažą (kuris ne toks jau ilgas), prie mūsų priplaukia mažesnis laivelis ir mums nurodoma persėsti į jį. Persėdame, jis priplukdo prie kranto ir tada prasideda – šis laivelis, pasirodo, buvo taksi ir už jį reikia susimokėti. Nedaug – 2 ringet (mažiau nei 2 litus), bet mes su Anuk nemokame iš principo ir ginčijamės su valtininku, kad jau sumokėjome už kelionę iki pliažo, tad jei nori pinigų, tegu reikalauja iš ano laivo vairuotojo. Kiti du keleiviai susimoka. Valtininkas nenori pasiduoti, pagriebia Anuk kuprinę (ji turi per daug bagažo – didelę kuprinę, mažą kuprinę ir mažą lagaminą) ir nenori atiduoti, Anuk pradeda šaukti ant jo, galiausiai jis kurpinę atiduoda ir mes nueiname šalin. Nesusimokėjusios. Vėliau vakare, kai einame pro šalį jis vis dar mus prisimeta ir sako, kad esame skolingos jam 4 ringet.

Kaip ten bebūtų, mes ieškome pigios nakvynės. Tai, pasirodo, nėra paprasta – kainos čia pakilusios, nes vieta išpopuliarėjusi tarp turistų (su vienu vyruku pasikalbėjusios išsiaiškiname, kad per metus kainos padvigubėjo). Galiausiai randame bungalą su daugmaž tenkinančia kaina – šiai nakčiai, kadangi jau temsta ir tampytis su kuprinėmis nusibodo. Namukas ant kalniuko, ramioje gražioje vietoje.

Įsikūrusios ir nusipraususios einame ieškoti maisto. Maistas čia irgi, santykinai, brangus. Tiesa, žuvis palyginus nebrangi (ir šviežia bei skani), tad ja ir maitinuosi beveik visą laiką, kol esu saloje. Anuk nepasisekė – ji nemėgsta žuvies ir jūros gėrybių…

Po vakarienės leidžiamės įkalbamos užsukti į vieną iš barų (mums pažada nemokamus šotus, be to, kokteiliai čia santykinai nebrangūs). Pirmą kartą ragaujame beždžionių sultis (monkey juice) – vietinį, saloje gaminamą romą. Kokteiliai irgi puikūs, be to iš čia matyti kitame bare vykstantis ugnies šou (kas, kad nelabai vykęs), tad užsibūname iki ateina laikas miegoti. Vakare tolumoje pradeda šaudyti žaibai, o vėliau naktį praūžia audra.

—

Rytą pabundu anksti ir kol Anuk miega, mėgaujuosi ramybe namuko terasoje. Vėliau ryte vėl išeiname į nakvynės paieškas su viltimi surasti pigesnį variantą. Keliaujame link koralų pliažo patikrinti ten kainų. Pigų variantą randame pusiaukelėje ant kalniuko tarp abiejų pliažų. Ir nors dar vis tiek patikriname koralų pliažo kurortų kainas, galiausiai grįžtame ir persikraustome į Tropikana guesthousą džiunglėse tarp pliažų. Čia turime ne namuką, o kambarį, bet mokame beveik perpus pigiau.

Tada keliaujame pusryčių į koralų pliažo pusę, kur jau atradome nebrangų ir internetą turintį restoranėlį. Jame ilgainiui praleisime didelę dalį saloje prabėgusio laiko… Pusryčiaujant Anuk užmato pro šalį einančius porą draugų olandų, jie prisijungia prie mūsų ir olandai šneka sau olandiškai, tad ilgainiui aš atsisveikinu ir išeinu į pliažą. Čia gulinėju, skaitau knygą, snorkelinu. Anuk mane susiranda vėliau, prisijungia prie mano tinginiavimo ir snorkelinimo, paskui išsiskiriame ir aš sulaukiu saulėlydžio. Grįžtu į kambarį, čia grįžta ir Anuk. Einame kartu vakarieniauti.

Vienas iš mūsų išsirinkto restorano darbuotojų labai nori su mumis bendrauti – pradžioj tik šiaip pakalbam, paskui prisėda šalia, o pavalgius dar pavaišina beždžionių sultimis. Siūlo susitikti, kai jis baigs darbą. Nepažadam.

Tuo tarpu mes bėgame į kitą pliažą, kurio viename iš barų šiandien rodomas filmas. Ateiname, kai filmas jau prasidėjęs. Jis nelaba įdomus (ir jau pamiršau pavadinimą), bet sužiūrime iki galo. Tada randame Anuk draugus ir neblogą ugnies šou kitame bare, prie kurio taip pat yra kaljanų kioskelis, tad pasiimame kaljaną ir vakarojame.

Grįžti per džiungles naktį tamsoka. Na bet netoli.

—

Kitą rytą pusryčiaudama tame pačiame nebrangiame restorane su internetu, sutinku Susanę ir Lisanę, su kuriomis kartu keliavome į Kamerono kalvas. Jos jau šiandien išvažiuoja. Papusryčiaujame kartu. Tuo tarpu pati susirandu, kur nusipirkti bilietą į Penangą (ryt važiuosiu naktiniu autobusu), už kurį, tiesa, permoku, bet jis pigiausias saloje (pigiau galima nusipirkti tik krante, žemyne, bet ten yra rizika, kad nebebus vietų).

Einu į pliažą, esantį greta koralų pliažo ir snorkelinu ten. Pamatau porą nedidelių rykliukų ir daugybę žuvų, vieną netgi didesnę už rykliukus. Snorkelinu daug ir ilgai, ir, pasirodo, beplūdūriuodama vandens paviršiuje nudegu kojas, rankas ir užpakalį (nugarą maudymukas dengia gana neblogai).
Iš pliažo pasitraukiu tik kai pamatau, kad artėja audros debesys, o ir šiaip jau vakarėja. Kambaryje randu Anuk raštelį su pasiūlymu susitikti vakarienei, taip ir padarome, tiesa, kai baigiasi lietus. Po vakarienės pliaže randame draugų su gitara ir pora butelių romo, kuriuo jie dosniai vaišinasi. Tad vakarojame su jais. Prisijungia ir keletas vietinių, kurie naktį parodo mums vandenyje švytintį planktoną – labai įdomus reginys. Miegoti nueiname kai jau pradeda švisti.

Kitą rytą, deja, turiu keltis anksti – nusipirkau snorkelinimo turą, kuris prasideda 10 val, be to, turime išsiregistruoti (aš išvykstu, Anuk persikelia į pigesnį kambarį).

Keliuosi sunkiai, bet nuėjus iki pliažo, kur tuoj išplauks laivelis į turą, jau esu pilna energijos. Nusipirkau trumpąjį turą, į kurį įeina 4 sustojimai. Tokių pačių snorkelintojų, kaip aš, laivelyje dar 6.

Pirmiausia sustojame virš koralų sodo. Įvairiausių spalvų ir formų koralai, įvairiausių spalvų žuvys. Gražu.

Antras sustojimas – ryklių įlanka. Nors jau mačiau porą rykliukų, čia pamatau daugiau. Taip pat pamatau barakudų ir kitų žuvų. Trečias sustojimas – pažiūrėti jūros vėžlių. Juos pamatome du, didelį ir dar didesnį. Vienas vos vos juda dugnu, kitas plaukioja aukštyn ir žemyn. Paskutinis sustojimas – prie švyturio, kur taip pat pilna koralų ir šimtai įvairiausių žuvų. Dar galima šokinėti į vandenį nuo švyturio, bet aš tiesiog grožiuosi žuvimis.

Tiek ir tos kelionės. Po keturių valandų grįžtame į krantą. Čia keliauju papietauti ir atsisveikinti su Anuk. Susitinkame tame pačiame restorane, kuriame daug kartų pusryčiavome, pietavome ir vakarieniavome. Kai pavalgome ir palinkime viena kitai geros kelionės, dar nueinu pagulėti pliaže – turiu porą valandų iki paskutinio laivo.

Laivelyje į krantą surandu naujų draugų.

Kamerono kalvose šalta, palygius su likusia Malaizija. Kai kas pasakytų, kad ten maloniai vėsu, bet man jau šalta – pripratau prie Azijos karčių. Čia daug kalnų, į kuriuos galima lipti, taip pat krūva brašių fermų, arbatų plantacijų, visokių kitokių daržų, vienas kitas kriokliukas – žodžiu, pakankamai veiklos porai dienų. Negaliu pasakyti, kad kalnai čia labai įspūdingi, bet permainai tinka, be to man tikrai patiko arbatos plantacijos.

—

Kamerono kalvose yra keletas miestukų, bet turistų centras yra Tanat Rata. Čia ir apsigyvenu porai dienų, kol tyrinėsiu aplinkines kalvas. Atvažiuojame čia naktį ir su pakeleivėmis bandome rasti nakvynę. Vienas iš lonely planet paminėtų guesthousų pilnas, kitame vietos yra, bet užtrunkame, kol įsikuriame, nes pirma mums rodo brangius kambarius ir tik apžiūrėjus juos ir vis prašant ko nors pigiau, darbuotojas parodo tai, kas čia vadinama dorm kambariu – mažulyčiai kambariukai, į kuriuos telpa tik čiužinys. Suzanė ir Lisanė ima dvigulį kambariuką, aš ir Madir apsigyvename vienviečiuose.

Nors jau naktis, bet guesthouso sode yra žmonių, tad einame pažindintis. Randame du argentiniečius ir ispaną-kataloną, Madir tuoj pradeda pliurpti su jais ispaniškai, vėliau jie persijungia į anglų ir bendraujame ilgai. Miegot nueinu apie trečią nakties.

—

Kitą rytą keliuosi vėlai ir nusileidusi į sodą randu taip pat užsimiegojusią Madir. Kartu su ja tingiai bendraujame porą valandų. Madir buvusi Lietuvoje porą sykių, ant kaklo nešioja lietuviško gintaro pakabuką ir jai pas mus patinka. Sako, žmonės geri.

Nueiname į greta esantį gatvės maisto turgelį papusryčiauti, o po pusryčių skirstomės. Aš keliauju pasivaikščioti link krioklio ir į kalnus. Krioklys, tiesą pasakius, nuvilia – kažkaip čia, Azijoje turbūt nepamatysiu nei vieno normalaus krioklio. Šitas – mažiukas, greičiau kaskada, nei krioklys. Nuo jo žingsniuoju toliau per džiungles, lipu į kalnus, apžiūriu golfo lauką, tada vėl lipu ir leidžiuosi nuo kalnų – gana sudėtingais, pastangų reikalaujančiais takais. Galiausiai pasiekiu budistų šventyklą ant kalno, kuri, tiesą pasakius, nelabai įdomi. Iš čia suku link miestelio Brinchang Čia randu braškių fermą kur išbandau trintų braškių kokteilį – niam niam kaip skanu. Taip pat turguje nusiperku dėžutę braškių ir tada stoju ant kelio partranzuoti atgal į Tanat Rata. Mašina sustoja vos po poros minučių, vyrukas nekalbus, bet pametėja mane iki pat guesthouso.

Vakarą leidžiame su kompanija guesthouso sode, kur užkuriamas laužas, kažkas išsitraukia gitarą ir vakarojame kaip kokioje stovykloje. Jauku.

—

Kitą rytą vėl keliuosi vėlai. Šiandien planuose – apžiūrėti arbatos plantaciją. Iki jos toloka, tad stoju ant plento ir tranzuoju. Sustoja porelė, kurie patys čia atvažiavo atostogų iš Kuala Lumpuro. Jie irgi važiuoja į tą pačią arbatos plantaciją – man pasisekė. Iki ten gal tik apie 10 km, bet važiuojame labai ilgai – kelyje transporto kamščiai dėl sekmadieninio turgaus.

Nusukame nuo pagrindinio kelio į siaurą keliuką, kur norėdamos prasilenkti, viena iš mašinų turi sustoti ir praleisti kitą. Ilgai trukus privažiuojame arbatos plantacija. Arbatmedžiai gražiai išsidėstę laukuose ant kalvų, o ant kalniuko yra muziejus, kuriame galima pasiskaitinėti, kaip arbata auginama ir ruošiama, plantacijos istoriją. Ir išgerti brangios arbatos.

Ilgai plantacijoje neužtrunku – apžiūriu muziejų, pavaikštau laukais ir patraukiu atgal. Vėlgi tranzuoju ir netrukus sustoja porelė, kuri pamėtės iki pagrindinio kelio, o nuo ten suks į kitą pusę.

Keliukas į pagrindinį kelią išlenda prie mažo miestuko, kuriame kaip tik vyksta turgus, tad pasitrainioju po jį, paragauju tai to, tai ano keisto maisto, vėl nusiperku braškių ir kai jau nebelieka, ką apžiūrėti, vėl stoju ant kelio gaudyti mašiną. Šį kartą ilgai užtrunku, kol pagaunu vieną – gal net 15 minučių…

Šie, kaip ir kiti pavėžėjusieji čia atvažiavo iš kažkur kitur savaitgaliui. Pakeliui stabtelime Brinchange, kur moteriškė išlipa nusipirkti apelsinų, paskui jais pavaišina ir mane. Pameta jie mane iki guesthouso.

Diena dar nesibaigė, tad išeinu pasivaikščioti iki kito krioklio, kuris, tikiuosi, bus nors truputį įspūdingesnis, nei matytas vakar. Tenka nusivilti…

Grįžus į guesthousą, surandu ten Madir. Su ja einame pavakarieniauti, vėliau pasiimame alaus ir smagiai praleidžiame vakarą.

Kitą rytą anksti išvažiuoju į Pehrentian salas.