Kategorija 'Nutikimai'

kūbai

12.December.2013

Su manimi dirba labai protingi žmonės:

Klausimas: kaip apskaičiuoti, kiek kūbų (red: kūbinių metrų) užima medis
Atsakymas: kokie dar kūbai – medis gi apvalus

 

back to school

9.December.2013

pradėjau vėl vaikščioti į mokyklą. tiesa, dabar jau kaip tamsta mokytoja. ne, tikra mokytoja netapau, bet dalyvauju projekte kamtoreikia.lt, kur įvairių sričių specialistai (vadinami praktikais) pasakoja moksleiviams, kam gi reikia mokytis.

tiesą pasakius, patirtis gana įdomi. taip, esu kalbėjus studentams ir moksleiviams įvairiomis progomis, dažniausiai apie savanorystę, bet vesti pamoką – visai kitas reikalas. kaip sudominti 8-tokus savanoryste, dar gerai nežinau, o štai kaip sudominti moksleivius kelionėmis jau beveik pagavau. dar kelios pamokos ir būsiu profesionalė…

projektą labai rekomenduoju visiems, turintiems laiko (ir ką papasakoti). vertinga ne tik mokiniams, bet ir praktikams.

įdomus (ir ne visai į temą) pastebėjimas: gal koks 50proc. mokinių vaikšto su už Rimi lipdukus gautomis kuprinėmis.

bobutė

8.December.2013

šiandien pagavau jau begriūnančią bobutę. paslydo ir jau vertėsi aukštielnika. paskui ilgai man dėkojo ir linkėjo sveikatos. o aš, padariusi gerą darbą, dar dabar jaučiuosi esanti šauni ir nuostabi.

kai kalbu apie savanorystę, dažnai pagalbą visokioms bobutėms naudoju kaip pavyzdį – tas geras jausmas, kurį paprastai jauti kažkam padėjęs ir yra pagrindinis savanorystės variklis. bent jau man.

raktas (ir kitos netektys)

21.October.2013

penktadienį grįžusi namo neberadau dviračio spynos rakto. paskutinį kartą rakinau dviratį prie parduotuvės, atsirakinau, parvažiavau namo ir vėliau vakare rakto neberadau nei kišenėse, nei kuprinėje – niekur.

supratusi, kad raktą pamečiau, pradėjau ieškoti atsarginio – kažkur tikrai turėjau antrą raktelį. perknisau visus namus ir net nuvažiavau į sodą paieškoti tarp ten esančių daiktų – neradau, kur prieš daugiau nei metus “saugiai” padėjau raktelį. taip jau man būna su tais saugiais ir “protingais” daiktų pasidėjimais – vos taip padarau, tuoj nieko neberandu.

ką gi, nusprendžiau, kad savo spyną reikės pasidėti. net susiveikiau kitą, tiesa trumpą ir plonesnę spyną iš brolio. ir štai, nuimdama savo grandinę (kurią vežiojuosi apvyniojusi apie sėdynę), vistik radau raktą. jis buvo spynoje.

prisijuokėm su mama iš situacijos. žioplė aš. bet kažkaip niekada gyvenime nesu palikus to rakto spynoje – ji arba pilnai neužsirakina, arba raktas turėtų iškristi iš jos. tad nežinau, kaip jis ten išbuvo ir kokia žiopla buvau, kad jį ten palikau.

kita, šį kartą tikra penktadienio netektis – telefonas. numečiau jį nuo laiptų, nulėkė pasišokinėdamas. tiesa, paskui kuo puikiausiai veikė – išskyrus vieną mygtuką. problemėlė iškilo vėliau, kai nusėdęs telefonas išsijungė. mat tas mygutas be kitų nelabai svarbių funkcijų yra įjungimo/ išjungimo mygtukas. tad nebegaliu įsijungti savo gudrafono. turiu atsarginį telefoną, tad prisiskambinti man galima, bet vat supratau, kad gudrafonai yra tam tikra priklausomybės forma – šitame paprastame telefone man dabar jau trūksta tai tos, tai anos funkcijos…

lietuvių (ir baltarusių) kultūros sostinė

18.October.2013

per dvi dienas du kartus buvau akropolyje. matyt, sergu.

darbas

1.October.2013

šiandien po daugiau nei metų vėl ėjau į darbą. pirma darbo diena. buvo kiek keista, bet visai smagu (dar smagiau būtų buvę, jei nereikėtų anksti keltis). tiesa, prie minties, kad reikės į darbą eiti kasdien, dar nepripratau, dar vis nenoriu patikėti, kad tinginiavimo ir veikimo visko, ką užsinoriu ir kada tik užsinoriu, laikas baigėsi. baisoka, kai susimąstau, todėl stengiuosi per daug nemąstyti. šiai dienai užtenka to, kad viskas nauja ir įdomu – mane visada traukė naujovės. klausimas tik, kiek laiko viskas bus nauja, o kada tai taps įpročiu, rutina, ir noru vėl kažką keisti… draugai ir pažįstami kartais klausia – tai vėl dirbsi 3 metus, o tada vėl keliaut? nežinau. nesiimu spręsti, kas bus po trijų metų, ką jau ten, net metus į priekį nesiimu planuot. pažiūrėsim.  kol kas – kolegos atrodo visai draugiški, darbas – įdomus ir įkandamas, atmosfera darbe – gera. to šiuo metu man tikrai užtenka.

tuo tarpu, paieškos dar nesibaigė. nors darbą jau radau, ir net greičiau, nei tikėjausi, tuoj ateis laikas ieškoti buto…

ežiukas

28.September.2013

išgelbėjau ežiuką. ir jau net ne pirmą kartą gyvenime (pirmąjį aprašiau čia). o buvo taip.

ėjau sau vėlyvą vakarą palei Nerį iki žaliojo tilto ir ant gatvės pamačiau kažką mažo, pilko ir judančio. kaip tik važiavo mašina, jau galvojau partrenks – bet laiku pristabdė ir apvažiavo. pamačiau, kad tai ežiukas, tolumoje matėsi artėjantis troleibusas, tad nusprendžiau – reikia gelbėti. vienintelė problema, kad vos priėjus, ežiukas susirietė į kamuoliuką ir atstatė spygliukus. o troleibusas artėjo… tad pirštinių ir rankovių pagalba (o spygliukai tikrai badosi) įsikėliau ežiuką į tašę ir atsinešiau į savo gatvės pusę – prie Neries. tada, kol jis gulėjo ir neketino išsivynioti iš kamuoliuko, susimąsčiau – o į kurią gatvės pusę jis ėjo? t.y., o kur, vis tik, jo namai? vienoj pusėj – Neries kranto pieva, kitoje – krūmai ir namai. galiausiai nusprendžiau, kad ežiukai – ne kurmiai ir turbūt pievose negyvena. tad teko jį vėl įsikrauti į tašę ir pernešti per gatvę. padėjusi prie krūmo, kurį laiką dar pastovėjau atokiau ir pažiūrėjau, o ką vis tik jis darys. po kurio laiko, adatų kamuoliukas atvirto į ežiuką, apsiuostė ir įlindo giliau į krūmus. tikiuosi, per gatvę vėl eiti jis nesugalvos.

No Theatre – No Performance

18.September.2013

vakar No Theatre grupės spektaklis No Awards man tapo renginiu No Performance. netilpau. suprantu, renginys nemokamas, tad pati kalta, kad nesistumdžiau miniose dėl teisės patekti į spektaklį, bet vistik kažkaip norėtųsi didesnio organizuotumo. žinant, kad žmonės mėgsta nemokamus dalykus, o  salė nėra guminė, galima pasidaryti registraciją. galima prie įėjimo dalinti ne renginio aprašymus (kurį gavau, bet taip ir nepanaudojau), bet nemokamus bilietus, kuriems pasibaigus, naujai atėjusiems sakyti – atsiprašau, bet vietų nebeliko. sužinoti tai vos atėjus yra viena, o štai pralaukus gerą pusvalandį (o kai kuriais atvejais – tiek laiko prasistumdžius minioje) – nėra didelis malonumas. viena pažįstama sakė, kad atėjo į renginį anksčiau nei prieš pusvalandį, pradžioje užsiėmė gerą vietą minioje, prie pat salės, bet artėjant spektaklio laikui užsinorėjo į tualetą. nuėjus į tualetą atsidūrė minios gale ir į spektaklį nebepateko (nors jos kiti draugai ten pateko ir netgi laikė jai vietą). kaip tada jaustis?

mes minioje nesistumdėme. palaukėme, kol minios sumažėjo, paskui – iki kol pranešė, kad daugiau žmonių neįleis. ir išėjome gerti alaus. sakyčiau, labai atitiko No Theatre pavadinimą.

gilės

14.September.2013

vakar buvau bent keliuose renginiuose, bet įdomiausias buvo visai netikėtas performansas – po “titaniko” kiemelyje esančius medžius nardė varnos ir numušinėjo giles – ant skardinių stogų, plastikinio scenos stogo, suolų ir šaligatvio. visas kiemelis skambėjo nuo tokios perkūsijos. buvo gražu ir netikėta – varnos bombarduoja žemę.

vėliau žiūrėjau nuobodoką lenkų šokio spektaklį ir labai smagų bei šiltą Kamanių šilelio koncertą. koncerte vis karts nuo karto užversdavau galvą į viršų, pažiūrėti, ar negrįžta varnų kariuomenė.

po festivalių

29.August.2013

po festivalių grįžau į Vilnių. ir keista čia būti. nes jau beveik baigėsi tai, kas suplanuota ir netrukus ateis tas momentas, kai turėsiu klausti savęs, o kas toliau? reikės ieškoti darbo, veiklos, tikslų bent jau artimiausiems metams. bet tam prisiryžti kažkaip sunku. štai atsidariau darbo skelbimų svetainę, perskaičiau pirmus 10 skelbimų ir pradėjau žiovauti – miegas ima. ir nei vienas iš skelbimų kažkaip neatrodo patrauklus – nenoriu nei to, nei ano dirbti. nieko nenoriu dirbti, kas, kad jau būtų laikas…

tad kol kas žudau triušius (toks žaidimas), taškausi koncertuose, bandau susitvarkyti kambarį ir tinginiauju.