Kategorija 'Nutikimai'

garsai

31.March.2014

rytais girdžiu paukščius ir traukinius – pastaruosius, tiesa, išgirstu tik tam tikram taške pakeliui į autobuso stotelę – turbūt būtent tam taške joks aukštas namas nestovi tarp geležinkelio bėgių ir manęs. kartais traukiniai ūkčioja ir tai, kartu su dundančiais bėgiais man labai gražu.

kartais prabundu su saule ir tuo metu girdžiu itin daug paukščių. tarsi gyvenčiau ne miesto viduryje. tiesa, dažniausiai tuoj vėl užsnūstu ir rytais ne visada esu tikra, ar tikri tai buvo paukščiai, ar sapnuoti, nes kai ruošiuosi į darbą, jų jau būna tik vienas kitas, o kartais visai nebesigirdi.

savaitgaliais girdžiu kaip bažnyčių varpai triukšmauja. ir nors į bažnyčią jie manęs neprikviečia, vis tiek jų skambesys virš miesto man yra kiek magiškas. ir baisiai gražus. prisimenu, kaip turkas man pasakojo, kokia jam buvo nuostaba pirmą kartą išgirdus miesto bažnyčių varpus, kviečiančius sekmadienio mišioms – panašus magiškas jausmas mus apima, kai išgirstame minaretus prabylant maldomis virš musulmoniškų miestų.

daug girdžiu ir paprastesnių garsų, pavyzdžiui, kaip triukšmauja šalia vykstančios statybos, bet jų garsą dažniausiai automatiškai išfiltruoju. nemaišo man tos statybos.

vakarais kartais girdžiu, kaip kaimynai žiūri televizorių. ir vis svarstau, ar jie labai garsiai televizorių žiūri, ar yra labai  tylūs žmonės – nes daugiau nieko negirdžiu, tik tylų televizoriaus murmėjimą.

o šeštadienį, beje, girdėjau, kaip virš senamiesčio pralėkė naikintuvai. akimirką nesupratau kas dedasi – tik staigiai augantis baisus, nepažįstamas garsas – kol jie nepralėkė virš galvos ir neprisiminiau, kad gi švenčiame NATO. ir kai žmonės gatvėje bėdavojosi, kad taip galima ir širdies smūgį gauti, prisiminiau, kaip kadaise prie strėlių kabindavo švilpukus, kad nepažįstamais, baugiais garsais gąsdintų priešus – o tiems nepaprastu greičiu lakstantiems naikintuvams ir švilpukų nereikia.

namuose

6.March.2014

(kažkada rašiau eilėraštį tokiu pavadinimu (namuose). ta proga norisi pacituoti ištrauką.

o vonioj
vonioje du irkluotojai
be baidarės
tačiau įsikibę į irklą
jiems ten patogu ir arbatos jie ačiū nenori

)

kada pradedi jaustis, kaip namuose? sakyčiau, kai tamsoje jau nekliūni už kampų ir už durų (nebent jas katė atidarė ir paliko atidarytas), kai jau visada pataikai į teisingą šviesos jungiklį (nes gi visada bus du, iš kurių vienas – neveikia), kai pagal kaimynus, kuriuos sutinki laiptinėje irgi išeinančius į darbą, supranti, ar vėluoji, ar dar ne, kai daiktai randa savo vietą, kai tu randi savo vietą ir net katė, paprastai ilgai neapsisprendžianti, bet jau kuriam laikui randa savo vietą.

tiesa, namai dar nepilni – dar neatsivežiau dviračio, tad jis dar neturi savo vietos. dar gal reikėtų vieno kito baldo ar juos kiek pastumdyti. bet čia tik smulkmenos, svarbiausia, kad jaučiuosi namuose.

p.s. irkluotojų vonioje dar nėra, bet kas ten žino, gal ilgainiui…

Bonobo

21.February.2014

parašyčiau ką nors apie radikalumą, neįsiklausymą ir neįsiskaitymą, Ukrainą ar Lietuvą….

bet vakar buvau Bonobo koncerte (ir nors sugebėjau ten išsinarinti koją), man vis dar žiauriai gera nuo to. blemba, kaip gera, kaip gražu, kaip stipru buvo. senokai nebuvau dideliam koncerte (be to, kuriame buvau ant scenos, bet tas nesiskaito, ant scenos būti yra kitaip), kažkaip buvau pasiilgus to jausmo. o dar Bonobo! vienas iš mano “must see” atlikėjų.

tad šlubčiojau vakar namo pilna geros energijos. tokia pat atšlubčiojau šiandien į darbą. tikiuosi, energija ir emocija išsilaikys bent jau iki savaitgalio pabaigos.

dar apie dainavimą

17.February.2014

o dar, šeštadienį dainavau ukrainietiškai. tiesa, ukrainietiškai nemoku. bet dainavau.

buvom užupyje, kur buvo atidengiama konstitucija ukrainiečių (ar kaip jie ten sakė, ukrainų) kalba. ta proga Skylė buvo pakviesti sudainuoti dainą Priesaika, kurią prieš tai jau kartą dainavo ukrainietiškai. dabar prie jų prisijungėme ir mes, dalis choristų, išmokę sudainuoti priedainį. ir sudainavome.

dar šeštadienį buvo labai įdomi generalinė repeticija. choras išsirikiavo vienoje salės pusėje, grupė kitoje, priešais. tai beveik atrodė, kad vyksta privatus koncertas tiktai mums. tiesa, dar buvo vienas kitas draugas ir giminė, pakviesti į repeticiją, bet jie buvo šone ir vaizdui nemaišė :)

dublis du: vėl dainavau su Skyle

17.February.2014

kartą jau gyriausi. kad dainavau su Skyle. tada maniau, kad tai bus tas vienas vienintelis kartas. bet štai, dublis du.

1617710_797434650270581_1348918188_oTiesa, jei aną kartą viskas buvo mėgėjiška ir linksma, dabar viskas buvo labai rimta. dainavom daug, susikaupę, rimti ir beveik profesionalūs. tiesa, vėl buvo problemų su įgarsinimu, tai ne visada mes girdėjomės, bet tai nereiškia, kad mažiau stengėmės. dainavome prieš tūkstantinę minią, atlikome visą “Brolių” albumą (tiesa, choras dainavo ne visas, bet daugumą dainų). buvo labai gražu ir gana rimta. jaučiausi kaip tikra choristė, plėšianti dainas iš širdies kartu su dar krūva tokių pačių dainorėlių.

beje, supratau, kad būnant choristu gerai sudainuoti yra tik dalis iššūkio. štai išstovėti 2 valandas įsitempus ir susikaupus (ir po ilgo stovėjimo “soundcheck’e”), nėra taip lengva. dėl to buvo labai smagu jausti, kad kaskart, kai išjungdavo choro apšvietimą, visas choras pradėdavo muistytis…

(nuotraukos pasiskolintos iš Eglės Česnakavičiūtės)

1911054_797434633603916_427576700_o

 

 

nauji namai

3.February.2014

persikrausčiau. įdomu, ką pirmą žmonės išpakuoja įsikraustydami į naujus namus. aš paprastai pradedu nuo katės daiktų (reikia gi kuo greičiau jai paruošti tualetą) ir knygų. bet šį kartą, kadangi knygų dar neatsivežiau, pradėjau nuo katės daiktų ir alkoholinių gėrimų. taip jau išėjo, kad pirmą dėžę atidariau su buteliais…

jaukinuosi naujus namus. tiesa, dar beveik neatsivežiau daiktų, tad trūksta visų tų priemonių, kuriomis jaukinuosi namus – knygų, paveikslų, nuotraukų, mielų (ir nelabai reikalingų) smulkmenėlių. bet ir tas truputis daiktų, kurį turiu jau padeda pratintis prie minties, kad čia mano namai.

jau radau mėgstamiausią savo vieną – ant palangės. pirmiausia dėl to, kad iš apačios šildo radiatorius, o dar dėl to, kad vaizdas tai į senamiestį. kol dar neturiu interneto – sėdžiu ant palangės ir skaitau knygą. kai ant palangės nesėdžiu aš – sėdi katė.

 

naujųjų rytas

1.January.2014

šiandien važiavau į darbą skambinant Jeruzalės bažnyčios varpams ir auštant labia gražiam rytui. dabar jau rytas išaušo ir pakilo saulė. naujieji metai, matyt, bus tikrai gražūs.

sapnai

30.December.2013

šią naktį daug sapnavau visokių dviračio avarijų, verčiausi nuo dviračio keletu skirtingų būdų. ar tai reikia suprasti kaip perspėjimą?

oras tai pats tas važinėtis dviračiu. tikiuosi, sniego nebus dar ilgai… pvz. iki kitų metų.

darbas per kalėdas

25.December.2013

darbas per kalėdas reiškia truputį darbo ir daug Facebook’o. nuobodoka, tiesą sakant. na bet užtai turiu laiko peržiūrėti visus draugų (ir nedraugų) facebooke įdėtus kalėdinius sveikinimus.

bet man patinka toks tuščias ofisas. labai ramu ir dar žmonės labiau atsipalaidavę, kai darbo beveik nėra.

ir dar man patinka tušti autobusai, kuriuose beveik nėra žmonių. ir rytai, kai mieste tylu ir ramu, ir gražiai kyla saulė.

šviesių švenčių, brangieji!

1390575_10152080211779028_1912879531_n

dainavau su Skyle!

17.December.2013

kai prieš daug metų Palėpės gitarų vakaruose iš visos širdiens plėšdavom Skylės “Kazokus”, miuziklo “Jūratė ir Kastytis” gabalus, ar kas būtų patikėjęs, kad nepraeis nė dešimtmetis ir aš dainuosiu tuos (ir kitus) gabalus ant scenos pritardama Radzevičiui? aš nebūčiau. bet dainavau. va jums, įrodymas:

MPU_7604