Kategorija 'Nutikimai'

ežiukas

10.April.2015

apie 22 val nuo Kazimiero bažnyčios link Radison sas viešbučio einantis ežiukas eina į Bixus ar į Mochito naktis? Kaip bebūtų, pasiuntėme jį namo (atgal).

p.s. ežiukas čia ne metafora. jis buvo tikras ir spygliuotas.

G&G

21.July.2014

10488083_10202864761196980_9118182331683235632_n

vis dar dainuoju su choru. o choras vis dar dainuoja su “Skyle”. bet štai, pradėjome plėsti savo repertuarą – šeštadienį taip pat dainavome su G&G Sindikatu! buvo visai kitaip nei su “Skyle”, bet nemažiau smagu (o gal net labiau, nes buvome labiau atsipalaidavę). tiesa, jie taip garsiai per monitorius leidžiasi muziką, kad savęs visai negirdėjome, nei ką, nei kaip dainavome. bet koks ten skirtumas – svarbiausia, kad gražiai atrodėme…

taigi, dabar kyla klausimas – o kas toliau?

skraidantys objektai

16.July.2014

šį rytą atsikėlusi ir pažiūrėjusi pro langą pamačiau ne tik Vilnių, bet ir didelį oro balioną, pakibusį, regis, čia pat. nusistebėjau, ką jie veikia taip anksti (dar nebuvo net 7 ryto)…

o dar vakarais aplink mano langus laksto kregždės ir spygauja. man labai gražu, kai dangus pilnas judesio.

balandis

23.May.2014

šiandien pirmą kartą kažką “partrenkiau” – priekiniu ratu pervažiavau balandį. kirtau per B.Laurinavičiaus aikštę, kur balandžių visada pilna, o šį kartą vienas jų nusprendė nesitraukti man iš kelio, kaip kad padarė jo draugai (gal girtas buvo?) ir netrukus atsidūrė po mano priekiniu ratu (na ir taiklumas mano – pataikyk tu taip tiesiai ant balandžio…). jis lygtais liko gyvas, nes spėjo pasitraukti ir nepatekti po mano galiniu ratu.

kurį laiką nežinojau, kaip reaguoti – ar jaustis kaltai ir gailėtis balandžio, ar juoktis iš situacijos komiškumo. bobutės tai į mane nuvažiuojančią žiūrėjo labia smerkiančiais žvilgsniais…

štai, neseniai delfi rašė, kad dviratininkas partrenkė žmogų, tai va, galime pridėti dar vieną akmenį į dviratininkų daržą – nutrenktą balandį. nors jei kas man būtų apie tai pasakojęs (o ne pati būčiau tai padariusi) – nepatikėčiau.

ant piliakalnio

27.April.2014

MPU_4138

šeštadienį buvo plukių žydėjimo šventė. ta proga koncertavome užsilipę ant Bradeliškių piliakalnio. gražu buvo, bent jau mums žiūrint iš viršaus. ir įdomu, nedažnai gi pasitaiko proga dainuoti nuo piliakalnio viršūnės.

o diena buvo graži, graži, pilna pavasarinės saulės, kuri mus ten, aukštai ant piliakalnio, gana neblogai kepino. nusvilau taip, kaip net Azijoj turbūt nebuvau nusvilus…

MPU_4343~0

vakar

24.April.2014

vakar kėliausi kai dar buvo tamsu – kada paskutinį kartą tai dariau? nebepamenu. paskui pro traukinio langą žiūrėjau, kaip aušta rytas. ir nors mėgstu pamiegoti, kartais verta atsikelti anksti vien dėl šio vaizdo. dangus niekada nebūna gražesnis, nei ankstyvais rytais.

vakar važiavau į Kauną. vėlgi, nepamenu, kada paskutinį kartą buvau Kaune. nors Kauno vakar mačiau nedaug – tik pravažiavau pro Laisvės alėją, rotušės bokštus mačiau iš tolo.

vakar tranzavau atgal į Vilnių. senai to nebuvau dariusi, ypač Lietuvoje. mašina sustojo per porą minučių ir atvežė iki pat namų. įdomu tai, kad vairuotojas buvo religingas ir klausėsi Marijos radijo. ir diskutavo religinėm temom. o aš ką tik baigiau skaityti J. Saramago „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“ ir taip kartais norėjau pacituoti vieną ar kitą knygos vietą – bet negi prieštarausi vairuotojui, kuris buvo toks geras, kad net atvežė iki pat namų? visada sau sakau, kad su nepažįstamais žmonėmis apie religiją ir politiką geriau nesiginčyti…

18.April.2014

žinios apie Markeso mirtį ir nukirsti Neries pakrantės medžiai man susiliejo į vieną nuotaiką, kuri, tiesa, nėra labia liūdna, greičiau truputį melancholiška. dar savaitės pradžioje matytas kabantis mėnulio blynas tamsiame tamsiame gedimino pilies papėdės parke prideda jai mistiškumo. ji nėra vyraujanti mano nuotaika, vistik saulės per daug ir pavasaris pernelyg jau panašus į pavasarį, bet kažkur giliai glūdi ji ir laukia savo minučių, kurios vis nutinka karts nuo karto.

o šiaip jau gyvenu gerai, turiu vis per mažai laiko, o norisi tiek daug visko padaryti. o dar dažniau norisi tiesiog sėdėti ant palangės, mėgautis saule ir vaizdu ir skaityti Markesą ar ką nors kitą (simboliška, kad Markesas į mano naujus namus atkeliavo vos prieš porą dienų).

 

vilija lietuje

9.April.2014

prieš porą dienų netoli darbo atsirado didžiulė reklama – “Vilija Lietuje”. pamačiusi, negalėjau apsispręsti, ar ji mane juokina, ar nervina.

o vakar myniau namo per lietų ir galvojau apie tą reklamą…

dviratis vs. visuomeninis transportas

3.April.2014

niekad nemaniau, kad po žiemos persėdusi iš autobuso ar troleibuso ant dviračio, imsiu pasiilgti to troleibuso ar autobuso. bet va, ėmė ir nutiko būtent taip – pastaruoju metu kažkaip vis pajuntu norą palikti dviratį namie ir sėsti į visuomeninį transportą.

ir tai niekaip nesusiję su tingėjimu minti pedalus, šaltais rytais ar kitais dviračio “minusais”, nes iš tų “minusų” vienintelis iš tiesų užknisantis mane dalykas yra tampytis dviratį į trečią aukštą (name su aukštomis lubomis – trečias aukštas pas mane yra ne taip jau mažai).

bėda ta, kad pastaruoju metu (naujų technologijų pagalba) prisigalvojau visokių dalykų, kuriuos galima veikti važiuojant autobusais ir dabar jų pasiilgstu.

pirmas mano užsiėmimas buvo gudrafone atrasta kalbos mokymosi programėlė – autobusas man buvo Duolingo laikas – ¿hablas español?

paskui gavau dovanų labai nuostabų daiktą – kindle. ir tada sėdant į autobusą dar tekdavo apsispręsti, ar šiandien imsiuos knygos, ar español. o važiuoti gi tik 15 minučių!

tada atšilo orai, susitvarkiau dviratį ir ėmiau minti į darbą. ir supratau, kad man trūksta tų 15 autobuso minučių… nes atrasti tas 15 minučių kasdienybėje ne taip ir lengva. turint omenyje, kad darbo metu reikia dirbti, o namuose yra laiko vagis internetas. o ir namo dažnai ne taip jau anksti parsirandu…

tad štai ir pasiilgstu tų 15 min, kurias iškeičiau į malonų pasivažinėjimą dviračių.

Once you have traveled, the voyage never ends

2.April.2014

nuo tada, kai grįžau, iki pat dabar (jau greit bus metai), dažnai manęs klausinėdavo – o tai kur keliausi toliau?

nežinojau atsakymo. nei kur, nei kada. gyvenau ramiai, galima sakyti, sėsliai, ir kažkaip visai neniežtėjo padai, nugara nejautė kuprinės tuštumos ir galva nebuvo pilna vietų ir minčių, kur norėtųsi dabar būti – kelionės troškulį, regis, buvau apmalšinusi. bet žinojau, kad ateis laikas – atsiras ir kitos kelionės tikslas, pats savaime, kaip man dažniausiai nutinka.

taip ir nutiko, visiškai neplanuotai, galima sakyti, nukrito iš dangaus. ir nors naujiena visai šviežia, o tikslas – visai netikėtas ir net nesvarstytas, bet jau nekantrauju.

kita mano kelionė bus į Izraelį.

o kad jau pradėjau nuo citatos: To awaken alone in a strange town is one of the pleasantest sensations in the world (Freya Stark)