šis dienoraštis tuoj virs vien mano sapnų dienoraščiu.

sapnavau kad bėgu siaurom gatvėm ir koridoriais, tokiais kaip maroke būna. mane vejasi žmonės, norintys padaryti man kažką blogo. paleidžia šunis, bet aš šunims nematoma, tad jie manęs neranda. nardau po gatveles ir niekaip nerandu nei vienų durų, regis, jei rasčiau, už jų būtų išėjimas, išsigelbėjimas. kai mane beveik pagauna - pabundu.

Šį vakarą buvau Koršunovas. Teatro dienos repeticijoj savanoriams teko pasėdėti scenoje už apskrito stalo vietoje nominantų. tad sėdėjau Koršunovo vietoje ir net gavau gėlių (kurias, tiesa,tuoj atėmė, na bet jos buvo plastmasinės). buvo visai linksma, ypač Sakalausko taiklūs komentarai ir įgarsinimas.

Papildymas: repeticija buvo beveik linksmesnė nei realūs apdovanojimai…

Šiandien sapnavau, kaip gelbėju avis nuo keistos baltos šviesos danguje. Slėpiau jas kažkokiame tvarte. Regis, visos sėkmingai išsigelbėjome. Ir viskas vyko labai rimtai, gyvybės ir mirties klausimas.

Įdomu, ką tai turėtų reikšti?

šiandien buvo saulėta ir gražu, bent jau iš ryto (ar tiksliau apie pietus). nukeliavau į paštą, o ten pora moteriškių tokį skandalą kelia (viskas dėl to, kad paštininkės vaikšto ir laiškus nešioja nuo 6 iki 14 val, o ne prieš 8 ir po 18, kaip kad minėtosioms moteriškėms būtų patogu).

įkišau savo trigrašį, sakau, ko jūs, ponios, tokios piktos, juk saulė šviečia, graži diena, kam čia pykti ir gadintis nuotaiką. sulaukiau dėkingo žvilgsnio iš pašto darbuotojos ir keleto vis dar tiek pat piktų pastabų apie tai, kad paštininkės vistik turėtų nešioti laiškus prieš darbą ir po. norėjau dar paklausti, ką reiškia “prieš darbą ir po” - aš, pavyzdžiui, kartais pradedu darbą tik 11 val. bet nusprendžiau, kad tai aistrų nenumaldys, tik dar labiau tetas įaudrins. tad tiesiog pasiėmiau savo siuntinuką ir išėjau pasidžiaugti saulute.

Taip rudeniškai šlapia už lanko, ir mintys tokios rudeniškos, nors gi sausis, viduržiemis. Tiesa, mintys lanko dažniausiai važiuojant autobusu ar kai jau guliu užgesinusi šviesą ir tuoj užmigsiu.

Pastarosiomis dienomis daug su visais kalbame apie sapnus. Daug ir sapnuoju, bet iš sapnų lieka tik detalės. Pvz. vienas sapnas vyko Kaune, senamiestyje - tiek ir tepamenu. Iš kito liko tiek, kad buvo daug žmonių ir jie buvo visi apsirengę labai ryškiai. O paprastai sapnuose spalvų nefiksuoju. Vakar sapnavau, kad guliu ligoninėje, kažkas rimto, ir visokie žmonės ateina mane aplankyti. Tokie liūdni liūdni, lyg merdėčiau, nors žinau, kad neturėčiau mirti.

Įdomu, ar šią žiemą sulauksime tikro sniego? Ar vaikai išsitrauks rogutes, o kaimynas iš gretimo namo slides (matydavau jį beveik kasryt, šliuožiantį link miško)? Nors tiesą pasakius, priešingai nei dauguma, sniego per daug nelaukiu - man gerai ir be jo.

New Year’s resolution (pasižadėjimas naujiems metams): vėl rašyti blogą.

Pasižadėjimas rašyti blogą sau, o ne kitiems. Nesistengti rašyti įdomiai. Nesistengti rašyti vien tam, kad būtų parašyta. Nesistengti rašyti dažnai, nesistengti rašyti retai. Rašyti kada norisi. Nepasiduoti skaitytojams ir nesistengti dėl jų - vis tiek gi didelės dalies jų nė nepažįstu.

Kažkada taip rašiau ir dabar su pasimėgavimu vakar skaičiau senus įrašus, prisimindama, ką galvojau ir kuo gyvenau prieš 3, 4 ar daugiau metų. Noriu ir toliau taip fiksuoti savo gyvenimo detales, kad ir po daugybės metų prisiminčiau. Ar tiksliau iš naujo atrasčiau - nes kai kurie dalykai, kuriuos vakar skaičiau buvo tarsi ne mano rašyti - visai neprisimenų kai kurių nutikimų.

Paskui pagalvoju, kad po daugybės metų visus pasaulio kompiuterius vis tiek bus sugadinusi kokia nors ten elektromagnetinė bomba. Tad gal pradėti rašyti popierinį dienoraštį?..

Nors nei vieno popierinio dienoraščio nepajėgiau rašyti ilgiau nei mėnesį. Blogą aktyviau rašiau gal 4 metus.

O dabar ir vėl rašysiu. Pasižadu ir tikiuosi.

Šeštadienį teko sudalyvauti spektaklyje Vyšnių sodas. Visas tas renginys tikrai intrigavo - Čechovo pjesės pastatymas ne teatro scenoje, o tikrame sode, įžymūs aktoriai, vaidinantys režisieriai… Tad mielai sutikau ten pasavanoriauti ir kartu pažiūrėti spektaklį.

Tiesą pasakius, jei būčiau mokėjus 100 litų už bilietą, būčiau tikrai nusivylusi ir nepatenkinta. Jausčiausi gerokai permokėjus už tai, ką gavau. Visų pirma, tai ne spektaklis, o pjesės skaitymas. Antra - žiūrovai visą veiksmą mato ne gyvai, o ekrane: veiksmas vyksta sodo namelio viduje, kur telpa max 15 rinktinių žiūrovų, o visi kiti sėdi sode ir žiūri į didelį ekraną arba į mažus televizorius. Taip, finalinė dalis vyksta gyvai, sode, tačiau tik pats finalas, 15-20 min. Tad mokėti 100 litų už tai, kad nuvažiuotum į sodą ir ten žiūrėtum į televizorių, nemanau, kad apsimoka.

Žinoma, ten nėra eilinis sodas ir atmosfera sukurta tikrai puikiai. Taip, žiūrovai ten gauna nemokamos arbatos, sausainių, obuolių, šampano. Taip, pjesės skaitymas stiprus ir įdomus - surinkti įdomūs aktoriai (ir ne tik aktoriai). Tiesa, ta pabaiga, kuri vyksta lauke - per daug popsinė, pernelyg nederanti prie visko - staiga visi veikėjai nei iš šio, nei iš to pradeda šokti kažkokį mokyklinio renginio lygio šokį, maivosi ir tiek. Užtat Vaitkaus finalinis monologas - tikrai įspūdingas.

 Žodž, Vyšnių sodo idėja įdomi, įgyvendinimas pusėtinas, sodas puikus ir atmosfera gera. Bet visa tai tikrai neverta 100 litų.

šiandien iš manęs nusiurbė puslitrį kraujo. pirmą kartą tapau kraujo donore ir nė kiek nesigailiu. buvo visai nebaisu ir užtruko tik kokį pusvalandį. Ir net nesijaučiau po to nusilpus, tik ranką ties adatos skylute kiek maudžia. užtat gavau gražų raudoną maišelį pirkiniams su kraujo donorystės logotipu. galėsiu dabar visiems demonstruotis.

kraujo centras atvažiavo pas mus į darbą. šiaip jau gaila, kad iš 170 darbuotojų tik 12 pasiryžo atiduoti trupuį savo kraujo. Na, dar vienas kitas buvo pasiryžęs, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jiems nebuvo leista. bet vis tiek mažoka - net 10 proc. nesiekia.

P.S. Jei norite ir jūs daryti gera žmonėms, o kartu ir atsišviežinti kraują, kreipkitės į nacionalinį kraujo centrą.

šiaip jau žemės ūkis nėra mano mėgiamiausioji sritis. paprastai vengiu visko, kas susiję su daržais, daržovių auginimu ir ypač ravėjimu (vienas iš labiausiai vaikystėje nemėgstamų dalykų būdavo važiavimas į sodą ravėti daržų. dar ir dabar baisu apie tai pagalvoti). tiksliau vengdavau, nes kažkas man šį pavasarį užėjo, tad dabar ant palangės turiu savo daržą.

na, užėjo man gal ir ne kažkas - man visada užsieniuose būdavo labai gražūs namai su daug gėlių ant palangių. dabar gi turiu palanges, prie kurių labai tiktų krūvos žydinčių gėlių. tad nusprendžiau užsiimti žemės ūkiu. tad prisipirkau visokių keistų daiktų ir nusprendžiau juos pasodinti.

nors rinkausi pagal paveikslėlį - kad būtų gražios gėlės arba naudingos daržovės, bet sėklų sugebėjau išsirinkti ganėtinai keistų. štai čia drakoniškos sėklos:

o čia kažkokie gumbai:

nepanašu į gėles, ar ne? na bet nusprendžiau vis tiek pasodinti.

kilo klausimas, į ką juos sodinti. tie dideli loveliai, skirti kabinti ant langų man netiko - reikėjo gerokai siauresnių, kad tilptų tarp grotų ir lango. ilgai ieškojau maximoj, ermitaže, senukuose, ir nieko neradau. galiausiai apsistojau ties virtuviniu sprendimu - sodinsiu į vienkartinius kepimo indus. tiesa, paskui suradau į ką tuos kepimo indus sukišti. sodinti niekad iki tol nebandžiau, tad rėmiausi instinktais - prikroviau žemės, prikišau į žemę sėklų ir tiek. ir dar, žinoma, palaisčiau.

taip ir prisisodinau visko - gėlių, baziliko, melisų. dar gavau dovanų pomidorą ir pipirą. dar nusipirkau porą užaugintų prieskonių krūmėlių. ir viską sukroviau ant vienos palangės.

beliko sulaukti, kol viskas sudygs. kaip bebūtų keista, sudygo jau beveik viskas, kas turėjo. štai kaip šiuo metu mano palangė atrodo:

Savanoriavau GMD, tai beveik nieko ten nemačiau (ir negirdėjau). Vistik užfiksavau vieną kitą įdomesnį vaizdelį, tai va čia jie jums:

Grybauskaitės gerbėjai

Muzika ne tik gatvėse, bet ir virš gatvių…

Čia tai man patiko tas styginis instrumentas. Ir skambėjo gerai

Jaunieji muzikantai su instrumentais, kartais beveik didesniais už juos pačius.

O šitie pasistengė, kad gražiai atrodytų kompozicija nuotraukose…

Beveik ir visi vaizdai. Dar girdėjau vieną kitą muzikantą (kai kurie tiesiog įkyriai grojo visą dieną šalia infocentro, kuriame darbavausi, tad jų nepavyko išvengti), bet nieko, kas būtų įdomu ne tik paklaustyti, bet ir pažiūrėti (į nuotrauką) nebeturiu užfiksavusi.