Šeštadienį teko sudalyvauti spektaklyje Vyšnių sodas. Visas tas renginys tikrai intrigavo - Čechovo pjesės pastatymas ne teatro scenoje, o tikrame sode, įžymūs aktoriai, vaidinantys režisieriai… Tad mielai sutikau ten pasavanoriauti ir kartu pažiūrėti spektaklį.

Tiesą pasakius, jei būčiau mokėjus 100 litų už bilietą, būčiau tikrai nusivylusi ir nepatenkinta. Jausčiausi gerokai permokėjus už tai, ką gavau. Visų pirma, tai ne spektaklis, o pjesės skaitymas. Antra - žiūrovai visą veiksmą mato ne gyvai, o ekrane: veiksmas vyksta sodo namelio viduje, kur telpa max 15 rinktinių žiūrovų, o visi kiti sėdi sode ir žiūri į didelį ekraną arba į mažus televizorius. Taip, finalinė dalis vyksta gyvai, sode, tačiau tik pats finalas, 15-20 min. Tad mokėti 100 litų už tai, kad nuvažiuotum į sodą ir ten žiūrėtum į televizorių, nemanau, kad apsimoka.

Žinoma, ten nėra eilinis sodas ir atmosfera sukurta tikrai puikiai. Taip, žiūrovai ten gauna nemokamos arbatos, sausainių, obuolių, šampano. Taip, pjesės skaitymas stiprus ir įdomus - surinkti įdomūs aktoriai (ir ne tik aktoriai). Tiesa, ta pabaiga, kuri vyksta lauke - per daug popsinė, pernelyg nederanti prie visko - staiga visi veikėjai nei iš šio, nei iš to pradeda šokti kažkokį mokyklinio renginio lygio šokį, maivosi ir tiek. Užtat Vaitkaus finalinis monologas - tikrai įspūdingas.

 Žodž, Vyšnių sodo idėja įdomi, įgyvendinimas pusėtinas, sodas puikus ir atmosfera gera. Bet visa tai tikrai neverta 100 litų.

šiandien iš manęs nusiurbė puslitrį kraujo. pirmą kartą tapau kraujo donore ir nė kiek nesigailiu. buvo visai nebaisu ir užtruko tik kokį pusvalandį. Ir net nesijaučiau po to nusilpus, tik ranką ties adatos skylute kiek maudžia. užtat gavau gražų raudoną maišelį pirkiniams su kraujo donorystės logotipu. galėsiu dabar visiems demonstruotis.

kraujo centras atvažiavo pas mus į darbą. šiaip jau gaila, kad iš 170 darbuotojų tik 12 pasiryžo atiduoti trupuį savo kraujo. Na, dar vienas kitas buvo pasiryžęs, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jiems nebuvo leista. bet vis tiek mažoka - net 10 proc. nesiekia.

P.S. Jei norite ir jūs daryti gera žmonėms, o kartu ir atsišviežinti kraują, kreipkitės į nacionalinį kraujo centrą.

šiaip jau žemės ūkis nėra mano mėgiamiausioji sritis. paprastai vengiu visko, kas susiję su daržais, daržovių auginimu ir ypač ravėjimu (vienas iš labiausiai vaikystėje nemėgstamų dalykų būdavo važiavimas į sodą ravėti daržų. dar ir dabar baisu apie tai pagalvoti). tiksliau vengdavau, nes kažkas man šį pavasarį užėjo, tad dabar ant palangės turiu savo daržą.

na, užėjo man gal ir ne kažkas - man visada užsieniuose būdavo labai gražūs namai su daug gėlių ant palangių. dabar gi turiu palanges, prie kurių labai tiktų krūvos žydinčių gėlių. tad nusprendžiau užsiimti žemės ūkiu. tad prisipirkau visokių keistų daiktų ir nusprendžiau juos pasodinti.

nors rinkausi pagal paveikslėlį - kad būtų gražios gėlės arba naudingos daržovės, bet sėklų sugebėjau išsirinkti ganėtinai keistų. štai čia drakoniškos sėklos:

o čia kažkokie gumbai:

nepanašu į gėles, ar ne? na bet nusprendžiau vis tiek pasodinti.

kilo klausimas, į ką juos sodinti. tie dideli loveliai, skirti kabinti ant langų man netiko - reikėjo gerokai siauresnių, kad tilptų tarp grotų ir lango. ilgai ieškojau maximoj, ermitaže, senukuose, ir nieko neradau. galiausiai apsistojau ties virtuviniu sprendimu - sodinsiu į vienkartinius kepimo indus. tiesa, paskui suradau į ką tuos kepimo indus sukišti. sodinti niekad iki tol nebandžiau, tad rėmiausi instinktais - prikroviau žemės, prikišau į žemę sėklų ir tiek. ir dar, žinoma, palaisčiau.

taip ir prisisodinau visko - gėlių, baziliko, melisų. dar gavau dovanų pomidorą ir pipirą. dar nusipirkau porą užaugintų prieskonių krūmėlių. ir viską sukroviau ant vienos palangės.

beliko sulaukti, kol viskas sudygs. kaip bebūtų keista, sudygo jau beveik viskas, kas turėjo. štai kaip šiuo metu mano palangė atrodo:

Savanoriavau GMD, tai beveik nieko ten nemačiau (ir negirdėjau). Vistik užfiksavau vieną kitą įdomesnį vaizdelį, tai va čia jie jums:

Grybauskaitės gerbėjai

Muzika ne tik gatvėse, bet ir virš gatvių…

Čia tai man patiko tas styginis instrumentas. Ir skambėjo gerai

Jaunieji muzikantai su instrumentais, kartais beveik didesniais už juos pačius.

O šitie pasistengė, kad gražiai atrodytų kompozicija nuotraukose…

Beveik ir visi vaizdai. Dar girdėjau vieną kitą muzikantą (kai kurie tiesiog įkyriai grojo visą dieną šalia infocentro, kuriame darbavausi, tad jų nepavyko išvengti), bet nieko, kas būtų įdomu ne tik paklaustyti, bet ir pažiūrėti (į nuotrauką) nebeturiu užfiksavusi.

beveik nestebiu savo blogo statistikų, nelaukiu 100-ųjų ar 1000-ųjų įrašų, komentarų, etc. bet kad jau pamačiau tokį gražų skaičių, tai reik pasidalinti: šiuo metu mano bloge yra 1,111 komentarų.

įdomus pastebėjimas: 1111 komentaras buvo paliktas po postu apie laidotuvių nuotraukas.

visuomeninio transporto pranašumas prieš dviratį yra tas, kad troleibuse pakeliui į darbą galima dar snustelėti 20 minučių.

(mano dviratukas dabar pas dviračių daktarą ir išbus ten dar porą dienų)

dviratis daug geriau už autobusą (viešąjį transportą) dar ir todėl, kad važiuodamas dviračiu tu viską matai ir tave visi mato.

per dvi dienas važiavimo į darbą dviračiu, pakeliui sutikau daugiau pažįstamų, nei per 3 mėnesius važinėjimo autobusais ir troleibusais.

mano kompanija turi tokią ganėtinai žiaurią politiką - kai žmogus atleidžiamas, jis čia pat turi susikrauti daiktus ir dingti iš darbo vietos iš karto. nieko nelaukdamas, vos tik jam pranešama blogoji naujiena.

šiandien daiktus susikrovė ir dingo prieš mane sėdėjęs kolega. motyvuojant tuo, kad mūsų per daug komandoje, o darbo per mažai. keista tik, kad prieš porą mėnesių mane perkėlė į šią komandą, nes čia, neva, trūko žmogaus.  jeigu nebūtų reikėję surasti man vietos, kas žino, gal va kolega dar sėdėtų ten, kur sėdėjęs…

nemalonus jausmas. net nereikia būti atleistam pačiam, užtenka, kad taip pasielgiama su kolega. aš nebuvau jo vietoje vien todėl, kad moku danų kalbą.

o visi tvirtino, kad mūsų kompanija auga… matyt, tik ne tiems, kurie nemoka skandinavų kalbų.

- jau kadais grįžau iš danijos ir šiuo metu gyvenu Lietuvoje. neseniai persikrausčiau į gretimą kiemą.  vis dar prie stoties. gyvename dviese su kate.

- dirbu. ekonominė krizė taip ir nepalietė.

- dažnokai žaidžiu stalo žaidimus, kartais užsiimu naujų visuomeninių ir pelno visiškai nenešančių projektų/organizacijų kūrimu, kartais bandau gaivinti senąsias.

- į teatrą beveik nevaikštau, nes ten nieko gero nerodo.

- dviratį ruošiu pavasariui. truputį vėluoju, nes šiuom dienom jau mielai minčiau vilniaus gatvėmis. svarstau, ar nereikėtų jo vėl perdažyti.

- mano katė darosi vis draugiškesnė žmonėms ir vis tingesnė. lyg ir turi problemų su inkstais ir kepenimis. kartais apsilankom pas gydytoją, gauna vaistukų. į lauką vaikšto per langą, nes į laiptinę jai negalima - laiptinėje vaikšto teta, kuriai nepatinka katės.

- blogo nerašau. kartais lyg ir turėčiau tam laiko ir noro, bet bijau pradėti, nežinodama, kiek galėsiu tęsti. nesinori ilgai merdėti, kas pusmetį apsimetant kad grįžtu, o po dviejų įrašų vėl užraukiant viską. tad čia ne įrašas. čia priminimas, kad kažkur ten už šių oranžinių ribų vis dar egzistuoju.

šeštadienį kopenhagos gatves užkariavo netradicinė meilė - gėjai ir lesbietės išėjo parodyti, kaip jie moka švęsti. beje, jame dalyvavo ir delegacija iš lietuvos, bent jau taip buvo paskelbta baigiamojoj kalboj, nors aš lietuvos vėliavos parade neišvydau.

taip, dauguma lietuvių serga homofobija ir šlykštisi tokiais renginiais, kaip ir pačiais homoseksualais. tarsi pamatę, kaip homoseksualai moka linksmintis, berniukai staiga pradės mylėti berniukus, o mergaitės - mergaites. c’mon…

o aš gerbiu homoseksualus už drąsą ir sugebėjimą linksmintis. buvo tikrai fun, daug muzikos, kostiumų ir džiaugsmo. meilė ir džiaugsmas liejosi laisvai.

tuoj seks krūva nuotraukų. tie, kas išsigąsta, kad užsikrės homoseksualizmu vos pamatę vyrą su suknele, toliau nebežiūrėkite.

šitos dvi gražuolės man patiko labiausiai. jau vien ko vertos jų kepurės…

jis ant kablų neilgai teištvėrė - už poros šimtų metrų jau ėjo basas.

panašu, kad jie atstovavo kariuomenę.

parado gražuolės.

auksiniai vyrukai

supermergaitės

atkreipkit dėmesį į jų rankas. ir į raudoną kostiumą.

arkliukas

jis man dar ir oro bučinį pasiuntė…